Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Kryžiuočių ordino.

Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių riterių kariuomenių mūšių ir nuo XIX a. tapo Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Mūšis buvo vienas iš didžiausių viduramžių Europoje ir yra laikomas svarbiausia pergale visame LDK gyvavimo laikotarpyje.

Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų, mūšio lauke kariuomenei vadovavo panašaus amžiaus Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Mūšio pasekmės: po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį.

Gruodžio 9 d. abi pusės paskelbė paliaubas. 1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.