Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą. Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – aštuonioliktoji pasakojimo dalis.
2010 m. balandžio 17 d. 7 mėnesiai po žudynių
Specialisto išvada
„2010-ųjų balandžio 17 d., apie 6 valandą 49 minutės, Kauno rajone, Samylų seniūnijoje, Šleinavos kaime prie Kauno marių, 4 metrai nuo vandens rastas vyriškos lyties lavonas. Lavoną rado žvejoti automobiliu atvykęs V. B. Palikęs automobilį prie Kauno marių esančioje poilsiavietėje ir paėjęs pakrantę 200 metrų, vyras išvydo kūną.
Lavonas gulėjo veidu į žemę. Už 103 cm gulėjo pistoletas „Baikal“ IZ-79-8, dėtuvė su 8 šoviniais. Už 225 cm gulėjo akiniai violetinės spalvos rėmeliais. Už 215 cm – tuščia pakuotė nuo šokolado. Šalia lavono į vandens pusę 183 cm atstumu – „Marlboro“ cigarečių pakelis. Gale lavono kojų 143 cm atstumu gulėjo geltonos spalvos kamštelis nuo degtinės butelio. Šalia lavono kojų – puspaltis, jo vidinėje kišenėje 50 litų kupiūra. Pakėlus puspaltį po juo rastas 0,7 litro talpos „Lituanica“ degtinės butelis, kuriame matėsi skystis.
2010 balandžio 20 d. N. Venckienė atpažino lavoną kaip savo brolį D. Kedį. Lavono tyrimas pradėtas 10 val. Lavonas tyrimui pristatytas trijuose baltos spalvos polietileniniuose maišuose.
Aprengtas tamsiai mėlyna su užtrauktuku per visą ilgį palaidine su raudonos spalvos įsiuvais. Po ja tamsūs rusvai žali trikotažiniai marškiniai. Ant kaklo šviesiai raudona virvele parištas akmeninis amuletas 5 × 2 × 0,8 cm dydžio.
Apmautas trikotažinėmis kelnėmis bei pilkšvomis baltai dryžuotomis trumpikėmis. Ant pėdų juodi odiniai, suvarstyti 43 numerio batai su „Davvina“ emblema. Visi drabužiai drėgni, aplipę į šiaudus, lapus panašiomis nuotrupomis.
Lavonas taisyklingo, stamboko kūno sudėjimo, 183 cm ilgio.
Galvos plaukai banguoti, iki 11,5 cm ilgio, gausiai pražilę, kitur – tamsūs, galimai dažyti juodai.
Galvos apimtis – 58 cm. Virš lytinių organų yra spalvota tatuiruotė, kurios pagrindinė spalva yra mėlyna, vaizduojanti: iš dešinės pusės prasižiojusią žuvį rausvais pelekais ir gelsvais žvynais, iš kairės – išsižiojusį, į tigrą panašų žvėrį. Tatuiruotė dengia 16 × 56 cm kūno paviršiaus plotą.
Dešiniajame paakyje 3,5 × 0,9 cm plote oda nubrozdinta skersine kryptimi, nuo jos kairio smilkinio kryptimi yra 16 cm ilgio, 0,5 cm pločio nutekėjusio kraujo takelis.
Kaktos dešinėje pusėje yra 3 cm × 0,2 cm pločio odos nubrozdinimas. Neryškūs nubrozdinimai prie antakių ir nosies.
Daugiau sužalojimų nematyti.
Lavono kraujyje iš kaklo venų rasta 3,07 promilės alkoholio, šlapime – 3,65 promilės. Skrandžio turinyje, kraujyje rasta bromezapamo, nordazepamo, diazepamo, lorezapamo, oksazepamo pėdsakų. Opijatų nerasta.
Išvada:
1. 37-erių metų D. Kedys mirė nuo mechaninės asfikcijos (uždusimo) užkimšus kvėpavimo takus svetimkūniais – žolės, lapų ir skrandžio turiniu.
2. Rasti nubrozdinimai. Šie sužalojimai padaryti po nakties, ką nurodo sužalojimų lavone nebuvimas jo radimo vietoje ir priešmirtinės reakcijos nebuvimas sužalotuose veido audiniuose.
3. D. Kedys mirė maždaug 1–1,5 paros iki jo lavono apžiūros vietoje, 2010 m. balandžio 17 dieną.
4. Prieš mirtį D. Kedys buvo vartojęs daug alkoholio, nustatytas sunkus girtumo laipsnis. Toks didelis girtumas galėjo sąlygoti uždusimą.
5. Priešmirtinių sužalojimų lavone nerasta.
6. Lavone rasti sužalojimai padaryti po mirties.
7. Prieš mirtį D. Kedys buvo valgęs daug maisto, kurio sudėtyje buvo žalių žirnelių, morkų, mėsos ir galimai žuvies, bulvių. Nuo paskutinio valgymo galėjo praeiti 1–4 valandos.“
(Valstybinė teismo medicinos tarnyba, 2010 m., balandžio 21 d.)
* * *
Kažkas D. Kedžiui buvo neseniai padaręs ir atnešęs mišrainės su žirneliais. Nupirkęs degtinės. Kažkada nudažęs plaukus. Kažkas nuolat jam parūpindavo receptinių raminamųjų, migdomųjų vaistų. Iš kažkur jis turėjo ateiti prie marių arba kažkas jį atplukdė valtimi.
„Kas nors D. Kedį turėjo maitinti, rengti, suteikti pastogę. Iš dangaus visa tai nenukrinta.
Kauno prokuratūra turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad D. Kedį po žmogžudysčių slėpė jo artimieji. Jie labiausiai ir buvo suinteresuoti, kad jis niekada nebūtų rastas.
Greitai turėtų paaiškėti, kas jį slėpė“, – teigė Kęstutis Betingis, tuometinis Kauno miesto vyriausiasis prokuroras.
Tačiau tai neišaiškinta iki šiol.
Mergaitės grąžinimas – kaip karo operacija
2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis
Atrodytų, tai buvo įprasta Lietuvos diena. Lietuvoje buvo 21–22 laipsniai šilumos, nelijo. Naktį į trečiadienį, maždaug 3.30 val., ant Prezidentūros rūmų sienos Vilniuje nusišlapino neblaivus Suomijos pilietis 21 metų A. A. H. S. Jį sulaikę pareigūnai surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Jam gresia bauda iki 100 litų.
Smilgių miestelyje (Panevėžio rajone) žmonės pastebėjo, kad išvakarėse siautęs škvalas išrovė su šaknimis per 60 medžių vietos kapinėse.
Bet ta diena buvo ypatinga, padariusi prolaužį Lietuvą kankinančioje išgalvotos pedofilijos istorijoje.
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis priėmė istorinę nutartį. L. Stankūnaitės dukra privalo gyventi kartu su motina. Laikinoji globėja N. Venckienė privalo mergaitę kuo skubiau perduoti L. Stankūnaitei.
„Teismas priėmė sprendimą pagal tą medžiagą, kuri surinkta byloje.
Be to, L. Stankūnaitei nepareikšti jokie įtarimai pedofilijos byloje.
Nepažįstu nė vieno proceso dalyvio. Absoliučiai niekas nedarė įtakos mano sprendimui. Jokio spaudimo nebuvo.
Buvau paliktas vienas vidury lauko, apstotas pačios aukščiausios kvalifikacijos teisininkų ir sprendžiau jų problemas. Manau, kad išsprendžiau.
Kai buvo perskaityta vaikų psichologo išvada ir medžiaga, teismas iškart priėmė sprendimą, kad mergaitė turi būti pas mamą, negali būti jokios kitos kalbos.
Vaiko norai buvo smarkiai išreikšti bendraujant su psichologais.
Šioje byloje surinkta labai geros medžiagos vaikų psichologams pastudijuoti. Bet kas, perskaitęs specialisto išvadas, susidarys nuomonę apie mergaitės norus.“
Teisėjas B. Varsackis
Globėjai, tuomet dar teisėjai, N. Venckienei, nevykdžius teismo nutarties, mergaitė motinai buvo perduota tik po metų – 2011 metų gegužės 17 dieną, šturmavus N. Venckienės namą. Devynmetį vaiką teisėja pastatė prie lango stebėti operacijos. Namą apsupę žmonės giedojo giesmes ir siuntė prakeiksmus motinai L. Stankūnaitei. Perdavimo operacijoje dalyvavo apie 300 policijos pareigūnų, sudariusių gyvą koridorių, kuriuo buvo nešama mergaitė.
Tai buvo pirmasis atvejis Lietuvoje, kai teismo sprendimui vykdyti reikėjo sutelkti tokias dideles policijos pajėgas.
L.Stankūnaitė:
Dukrelę paimti iš N. Venckienės, nesutikusios vykdyti teismo sprendimo ir atiduoti vaiką geruoju, buvo numatoma keletą kartų.
Tačiau kaskart paaiškėdavo, kad informacija būdavo nutekinama Venckams ir Kedžiams. Manau, ir šį kartą informacija jiems buvo nutekinta. Nes visi naktį laukė, vaikas net nebuvo paguldytas miegoti. Langai apklijuoti, kad ilgiau reikėtų daužyti. Į kiemą sukviesti žmonės, jų buvo gal 500. Gegužės 16 dieną susitikau su aukštais policijos pareigūnais, antstole, kuri privalėjo dalyvauti paimant vaiką.
Buvo nuspręsta vaiko paėmimo operaciją pradėti vykdyti 6 valandą ryto gegužės 17 dieną. Atsiguliau apie 2 valandą nakties. Visą naktį negalėjau užmigti. Daužėsi širdis. Negėriau raminamųjų, nes supratau, kad tuoj prireiks daug sveikatos, greitų sprendimų.
Su advokatu G. Černiausku jo biure iš anksto treniravomės, kaip reikės nešti 7 metų mergaitę. Tikėjomės, kad namuose bus pasipriešinimas, vaikas bus užgultas suaugusiųjų. Taip jau buvo, kai pirmą kartą nesėkmingai bandėm pasiimti dukrelę. Gal ir grandinėmis kas prisirakins, gali prireikti kviesti gaisrininkus. O gal bus sukeltas gaisras. Niekas negalėjo prognozuoti, ko griebsis Kedžiai su Venckais ir jų namus apgulę žmonės.
Kol važiavome, nuolat girdėjau per radijo stotelę perduodamas komandas. Per garsiakalbius žmonės buvo prašomi nesipriešinti pareigūnams, atlaisvinti kelią.
Baimė ir nerimas mane tiesiog kratė. Bet žinojau – šiandien ši operacija turi įvykti. Patyčioms iš valstybės ir teisingumo pagaliau turi būti padėtas taškas.
Apie 6 valandą ryto privažiavome prie Venckų namo kiemo, prie vartelių. Atvažiavome balta nepažymėta mašina, nors visi tikėjosi, kad bus juoda. Per langą mačiau, kaip pareigūnai išveda tuos, kurie priešinosi, sodina juos į autobusiukus. Mačiau, kaip išvedė iš namo A. Skučienę, L. Kedienę.
Įvažiavome į kiemą. Apie 10 minučių laukiau mašinoje, kol viduje vyko derybos. Antstolė kartojo: „Vyksta paėmimas, prašome nesipriešinti.“ Pagaliau man liepė išlipti iš mašinos ir įvedė į vidų. Čia visi spiegia, N. Venckienė apglėbusi vaiką, šalia – vaiko teisių apsaugos pareigūnė, policininkai.
Įėjau, pati visai sutrikusi. Vaikas rėkia: „Tu išgama, žiurke, pedofile tu!“ Toks jausmas, kad viskas vyksta ne su manimi, kad aš nieko negirdžiu. Mano vienintelis tikslas – pasiimti dukrelę.
Pabandžiau dukrelę apkabinti iš nugaros. Traukiu ją, bet nepajėgiu. Bijau sužaloti vaiką. Žiūriu, advokatas G. Černiauskas man rodo: „Laima, kaip mes treniravomės.“ Aš staigiai atplėšiau dukrelės rankas, atitraukiau nuo N. Venckienės, griebiau vaiką į glėbį ir išsinešiau. N. Venckienė dar spyrė man į kairę koją, įkando į petį.
Nešiau dukrelę į automobilį. Advokatas ėjo šalia, padėjęs ranką, jei kartais neišlaikyčiau. Bet negalėjo padėti nešti. Nes bet kas svetimas, prisilietęs prie vaiko tuo metu, galėjo būti įvardytas kaip smurtautojas prieš vaiką. Be manęs, niekas negalėjo vaiko išnešti.
Įsėdome į mašiną, durys užsitrenkė, ir išvažiavome iš kiemo. Iš tų prakeiktų namų, į kuriuos pakliuvau per jaunystę ir kvailą galvą. Bet kurių iš atminties sąmonė dar ilgai neištrins. Kuriuos dar ilgus metus sapnuosiu nakties košmaruose.
Dukrytė iš ką tik spiegusios, išgąsdintos mergaitės virto ramiu, net linksmu vaiku. Patogiai įsitaisė, prisiglaudė prie manęs, ėmė čiauškėti.
Važinėjome gal tris valandas. Nuvykome į Klinikas patikrinti vaiko sveikatos, kraujo. Pabendravo psichologė. Apžiūrėjo dukrytės kūnelį – nebuvo jokių mėlynių. Viskas buvo dokumentuota.
Paskui išvykome į apsaugos mums paruoštus namus. Gegužės 17 dieną, nuo 2008 metų gruodžio 16 dienos praėjus dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, mes vėl atsigulėme prisiglaudusios viena prie kitos.
To, ką per tuos metus išgyvenau aš ir mano maža dukrelė, kitam žmogui išgyventi gal neužtektų ir dešimties gyvenimų.
