Tačiau izoliuoti visuomenę nuo „priešiškos“ ideologijos darėsi vis sunkiau. Gilėjančią ideologinę krizę mėginta spręsti aktyvinant pastangas formuoti sovietinio piliečio identitetą.
Tam iš naujo pasitelkti istorinės atminties formavimo įrankiai: įvairūs minėjimai, susitikimai ar mitingai.
Pastarieji turėjo konsoliduoti sovietinę visuomenę, išryškinti ir užtvirtinti sovietinės istorinės atminties gaires, nepamirštant svarbiausių, „revoliucinių“, ar „geresnio rytojaus“ pažadą skelbiančių istorinių momentų, pavyzdžiui „Didžiojo tėvynės karo“ ar labiausiai prie „socializmo statybos“ prisidėjusių kūrėjų“, – teigia Lietuvos ypatingasis archyvas. Jo internetiniame puslapyje veikia virtuali paroda „Sovietinė kultūra: vaizdų naratyvas“, supažindinanti su sovietinės Lietuvos kultūros politika.
* * *
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir įjungus ją į SSRS sudėtį, krašto sovietizavimo politika skaudžiai palietė ir šalies kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą.
Komunistiniais pagrindais pertvarkant visuomenę, siekta slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę, skiepyti komunistines vertybes ir suformuoti sovietinę tapatybę, pasitelkiant platų indoktrinacinių mechanizmų spektrą.
Kultūros sovietizavimas negalėjo būti paliktas savieigai, todėl buvo atidžiai prižiūrimas ir kontroliuojamas, kad atitiktų diegiamą komunistinę pasaulėžiūrą. Kultūrą, kaip ir kitas gyvenimo sritis, kontroliavo valdančios komunistų partijos ir sovietų valdžios struktūros.
Reikšmingiausius sprendimus priimandovo Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) biuras ar sekretoriatas, o kasdienę kultūrinio gyvenimo priežiūrą ir kontrolę vykdė LKP CK Kultūros ir mokslo bei Propogandos ir agitacijos skyriai. Visiems menininkams buvo nurodyta vaizduoti sovietinę santvarką kaip geresnę, kūrybą – kaip laisviausią, kultūrą – kaip pažangiausią, idėjiškai turtingiausią ir humaniškiausią.
Kultūros vaidmuo sovietinėje visuomenėje pradėjo keistis postalininiu laikotarpiu. „Atšilimo“ metu kultūros padėtis buvo dviprasmiška – tai buvo idėjinių ir moralinių kompromisų kultūra, kurioje išlaisvėjimo iliuzijos, savarankiškumo siekiai, tautiškumo pradai pynėsi su lojalumu esamai valdžiai. Tačiau būtent kultūroje tuo metu pradėjo telktis didžioji dalis tautos dvasinės energijos, kuriai kiti saviraiškos būdai buvo uždrausti.
Įvairios kultūrinės raiškos formos: literatūra, teatras, dailė, muzika, kinas, švietimas keičiantis valstybės kultūros politikai susidurdavo su vis kitomis problemomis. Kultūrinės autonomijos siekis, įvairiapusiškesnė tematika nuolat kėlė nerimą sovietiniams funkcionieriams.
Todėl negailestingai kovodoma su turinio apoltiškumu ar politiniu dviprasmiškumu, Lietuvos komunistų partija vis dėl to pradėjo toleruoti socialistiniu realizmu grindžiamą kūrybą. Leista vaizduoti realesnes gyvenimo problemas, ieškoti naujų išraiškos priemonių, bet su sąlyga, kad visa tai neatitrūkus nuo ideologinių kanonų. Tačiau kiekvienos kultūrinės nišos kūrybinio proceso kelias, ideologinis krūvis, cenzūravimo pobūdis ir rezultatai buvo gana skirtingi ir įvairialypiai.
Pavyzdžiui, sovietinės visuomenės nario pirmasis susidūrimas su kultūrinio gyvenimo ir kultūros raiškos formomis prasidėdavo dar švietimo sistemoje. Jaunieji sovietinės visuomenės nariai mokykloje buvo supažindinami su įvairiomis kultūrinės raiškos formomis, nes pastarosios gebėdavo lengvai paveikti ir „įsąmoninti“ jaunąją kartą, padėti išugdyti elgesio, mąstymo, sąmoningumo modelius, kurie reprezentavo gyvenamos visuomenės vertybines sistemas.
Taip per ugdymo institutus būdavo įgyvendinamas vienas iš pagrindinių sovietų režimo tikslų – sukurti „naująjį žmogų“, pasižymintį „komunistine sąmone“ – siekta suformuoti ideologiškai paklusnią ir režimui atsidavusią asmenybę. Mokyklose pradėtą „auklėjamąjį darbą“ toliau tęsdavo aukštojo mokslo institucijos.
Sovietmečiu visapusiškai išsilavinusių inteligentų nebereikėjo, aukštosiose mokyklose siekta rengti sovietinei santvarkai tinkamus kadrus, dirbančius „protinį darbą“. Klasinė stojančiųjų atranka ir ideologinė mokslo bei studijų priežiūra išliko visą sovietmečio laikotarpį, nors Tautinio atgimimo periodu išeivija itin stipriai prisidėjo atkuriant demokratišką akademinę tradiciją Lietuvoje.
Kitas ne ką mažiau svarbus sovietinės kultūros sklaidos kelias – literatūra, kuri nešė vieną stipriausių ideologinių krūvių iš visų kultūrinės veikos sričių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo ideologinis puolimas, kurio metu reikalauta sustiprinti jaunųjų literatų kontrolę, orientuotis į proletarinius rašytojus, o kuriant veikėjų charakterius vadovautis klasiniu principu.
Siužete rašytojai privalėjo vaizduoti „komunistinį rytojų“ ir taip spartinti jo kūrimą. Tačiau „atšilimo“ metu pamažu nustota laikytis nuostatos, kad dauguma kūrinių turi būti skirti sovietinės sistemos apologetikai. Vėlyvuoju sovietmečiu valdžiai plečiant kūrybos leistinumo ribas, autoriai savo kūryboje pasitelkdavo alegorijas, paraboles, ezopinės kalbos formas taip paversdami literatūrą savotiška tribūna, kuri leido išdėstyti kritiškus požiūrius nukreiptus prieš esamą sistemą.
Kinui, kaip ir literatūrai, sovietmečiu buvo priskirtas ypatingas vaidmuo. Ši sfera laikytina labiausiai ideologizuota menine raiška ir puikus įrankis skleisti propagandą. Sovietiniu laikotarpiu kiekvienais metais Lietuvos kino studijoje buvo pastatoma apie 3–4 vaidybinius filmus, sukuriama iki 40 dokumentinių filmų ir 30–40 kino žurnalo „Tarybų Lietuva“ numerių.
Kine vyravo partijos nubrėžta tematika: kova su fašizmu, buržuazinės santvarkos demaskavimas, pokario klasių kovų vaizdai. Kiekvienas filmas ekranus pasiekdavo tik Maskvos nutarimu, kuri diktato ir lietuvių profesionaliojo kino apimtis, rūšis ir žanrus. Vis dėl to filmų kūrėjams kartais pavykdavo išvengti cenzūros gniaužtų arba draudimų, pavyzdžiui, pakakdavo politiškai įrėminti juostos pradžią ir pabaigą, o visame filme pateikti autorinę poziciją. Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos kino studija pradėjo plėtoti pramoginį kiną. Pastatė pirmąjį muzikinį filmą, pirmąjį detektyvą, sukūrė komedijų.
Kiek kitokia padėtis susiklostė vaizduojamajame mene. Šioje kultūrinės raiškos formoje ypač jautėsi spaudimas kurti „reikiama“ tematika. Nors menininkai ir stengėsi išsaugoti kūrybos laisvę, kūriniai, kurie atitikdavo ideologines užmačias užtikrindavo geresnę materialinę padėtį, suteikdavo galimybę būti premijuotam, garantuodavo vietą parodų salėse ir naujus valstybės užsakymus. Per visą septintąjį dešimtmetį Lietuvos menininkai buvo kaltinami modernizmu, formalizmu, abstrakcionizmu. Tokie kaltinimai išprovokavo dvejopus padarinius.
Viena vertus, menininkai priprato prie nuolat kintančios, tai švelnėjančios, tai aštrėjančios kritikos ir reikalavimų, kita vertus, funkcionieriai pamažu apsiprato ir su mene pasireiškusiu modernizmu. Lietuvoje buvo atgaivinta vitražo tradicija, į kurią anksčiau žiūrėta kaip į bažnytinio meno atšaką. Daugiau buvo kuriama taikomosios ir monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinių.
Ypač išskirtine laikytina sovietmečio urbanistinė architektūra, kurioje bene stipriausiai pasireiškė modernizmo tendencijos. Vis dėl to, viena iš pagrindinių architektūros funkcijų buvo socializmo statyba ir siekis save pozicionuoti prieš Vakarus ir, be abejo, teigti, kad Sovietų Sąjungoje gyvenimas yra nepalyginamai geresnis. Stiprėjantis Lietuvos urbanizavimas, intensyvus miestų augimas, jų teritorijų plėtra, esminiai masinės statybos pokyčiai paveikė miestų architektūrą ir vaizdą, todėl šeštasis dešimtmetis ir jo pabaiga laikomas lūžiu sovietinėje urbanistikoje.
Būtent šiuo metu pasireiškė modernizmui būdinga progreso idėja, o „mikrorajonas“ (baigtinis urbanistinis vienetas, kurio struktūra leido jį replikuoti kiek nori kartų ir plėsti miestus vieną greta kito, užtikrinant neribotą jų plėtrą) puikiai ją reprezentavo. Tačiau greta masinės statybos egzistavo ir pažangūs, nestandartinės architektūrinės minties pavyzdžiai, kuriuose neretai persipindavo „iššaukiantis“ modernumas su nacionaliniu menu ar tautiniais leitmotyvais, pavyzdžiui, restoranas „Vasara“ Palangoje.
Lietuvos teatras buvo vienas stipriausių Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje buvo itin populiarus ir masiškai lankomas. Nemažą indėlį į Lietuvos teatro raidą įnešė ir Televizijos teatras, kuriame buvo statomos tiek Lietuvos, tiek užsienio kūrėjų pjesės. Visgi cenzūra lietuviškojo teatro neaplenkė: neįtikę LSSR kultūros ministerijos komisijai režisieriai būdavo atleidžiami, o „ideologiškai žalingus“ spektaklius tiesiog draudžiama rodyti.
Tuo tarpu sovietinės Lietuvos muzikinėje padangėje šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose subrendo Lietuvos simfoninės muzikos kūrimas ir atlikimas,itin išpopuliarėjo Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras.Keičiantis politinei vadovybei, nutrūkus kaltinimams dėl nacionalizmo ir pasibaigus N. Chruščiovo skatinamam puolimai prieš modernųjį meną į Lietuvą ėmė skverbtis Vakarų pasaulio kultūros, meno formos ir bruožai.
Neliko draudimo atlikti džiazo muziką, muzikinė scena prisipildė roko muzikos garsų, o kartu su ja atėjo ir vakarietiškos jaunimo mados bei gyvenimo būdas. 1965–1972 m. laikomi muzikinio pacifistinio jaunimo sąjūdžio laikotarpiu, kurio metu buvo siekiama sukurti alternatyvų gyvenimo sampratos modelį. Tačiau po 1972 m. Kauno įvykių muzikinė saviraiška buvo smarkiai prislopinta ir suvaržyta.
Taigi galime pastebėti, kad keičiantis Sovietų Sąjungos lyderiams, atitinkamai keitėsi ir kultūros politika. Vis kintantis – stiprėjantis/silpnėjantis ideologinis puolimas gerokai paveikė visuomenę ir kultūrinės veiklos nišas. Tačiau izoliuoti visuomenę nuo „priešiškos“ ideologijos darėsi vis sunkiau. Gilėjančią ideologinę krizę mėginta spręsti aktyvinant pastangas formuoti sovietinio piliečio identitetą.
Tam iš naujo pasitelkti istorinės atminties formavimo įrankiai: įvairūs minėjimai, susitikimai ar mitingai. Pastarieji turėjo konsoliduoti sovietinę visuomenę, išryškinti ir užtvirtinti sovietinės istorinės atminties gaires, nepamirštant svarbiausių, „revoliucinių“, ar „geresnio rytojaus“ pažadą skelbiančių istorinių momentų, pavyzdžiui „Didžiojo tėvynės karo“ ar labiausiai prie „socializmo statybos“ prisidėjusių kūrėjų.
Parengė Rūta Grišinaitė
LITERATŪRA
Bagušauskas, Juozapas Romualdas; STREIKUS, Arūnas (sud.). Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje, 1940–1990: dokumentų rinkinys. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, 485 p.
Drėmaitė, Marija; PETRULIS Vaidas; TUTLYTĖ, Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, 411 p.
Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, 712 p.
MIKONIS-RAILIENĖ, Anna; Kaminskaitė-Jančorienė, Lina. Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, 575 p.
ZULUMSKYTĖ, Aušrinė. Aukštųjų mokyklų sistema Lietuvoje 1940–1990 metais: raidos bruožai. Tiltai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2014, t. 1, p. 105–120.
