„Operacija „X“ – taip SSRS gynybos liaudies komisariato ir NKVD dokumentuose buvo užkoduota Sovietų Sąjungos pagalbos respublikoniškajai Ispanijai programa. Pirmą kartą šis pavadinimas pasirodė Politinio biuro posėdžio protokoluose 1936 metų rugsėjo pabaigoje. Tuo metu sukilę frankistai jau buvo įkūrę placdarmą šalies pietuose, užėmę didelę dalį teritorijos. Jie gaudavo dosnią paramą iš Vokietijos ir Italijos: lėktuvų, tankų, artilerijos pabūklų, sviedinių ir aviacinių bombų, šaunamųjų ginklų.
Benito Mussolini į Ispaniją siuntė ir savo kareivius (visą ekspedicinį korpusą, kuriam priklausė ir bombonešių eskadrilė), o Adolfas Hitleris – specialų aviacijos junginį, žinomą „Kondor“ legiono vardu. Liūdna žinia: 1937 m. balandžio 26 d. „Kondor“ nušlavė nuo žemės paviršiaus Gernikos miestelį, senosios kultūros centrą. Dėl Pablo Picasso garsiojo paveikslo Gernikos tragedija tapo beprasmiško karo žiaurumo simboliu.
Sovietų Sąjungos pagalba respublikoniškajai Ispanijai detaliai aprašyta nedidelėje, mažo tiražo, bet labai įdomioje Rusijos visuomenės XX amžiaus tyrinėtojų asociacijos knygelėje, išleistoje Maskvoje, serijoje „Pirmoji monografija“. Monografiją parašė Jurijus Rybalkinas, karo istorikas, nagrinėjantis šią temą.
„Natašos“ ir „Katiušos“
Pagrindinės „Operacijos „X“ kryptys buvo karinė techninė pagalba respublikoniškajai vyriausybei, karinių patarėjų veikla, karo specialistų rengimas ir sovietinių savanorių dalyvavimas karo veiksmuose. Per pilietinio karo metus, kaip rašo J.Rybalkinas, Sovietų Sąjunga perdavė ispanams apie 650 lėktuvų, daugiau kaip tūkstantį artilerijos pabūklų, tankų, kulkosvaidžių, keletą torpedinių katerių ir beveik pusę milijono šautuvų. Beje, į Ispaniją siuntė ne tik senus, bet ir modernius naikintuvus „I-15“ ir „I-16“, bombonešius, kuriuos ispanai vadino rusiškais vardais („Natašos“ ir „Katiušos“), taip pat tankus ir šarvuočius.
Tiesa, palyginti su parama, kurią frankistams teikė A.Hitleris ir B.Mussolini, SSRS karinė techninė pagalba buvo kukli: Sovietų Sąjunga pasiuntė du kartus mažiau artilerijos pabūklų, du su puse karto mažiau lėktuvų, tris kartus mažiau tankų ir šarvuočių.
„Tai lėmė ir SSRS ekonominės galimybės, ir politinės priežastys, – pabrėžė J.Rybalkinas. – Stalino pozicija respublikoniškosios Ispanijos atžvilgiu keitėsi, nelygu jo nuotaika, padėtis frontuose ir tarptautinėje arenoje. Pamažu Stalino susidomėjimas Ispanija dingo, netgi virto priešiškumu. Žinoma daug respublikoniškosios vyriausybės kreipimųsi į SSRS, kuriuos Stalinas tiesiog ignoravo.“
Strategas K.Vorošilovas
Sovietinių karinių patarėjų Ispanijoje taip pat trūko: 600 žmonių per visą karą, nuo 1936 iki 1939 metų. Tačiau jau 1939 metų pradžioje jų sumažėjo iki 84. Tik vienas kitas sovietinis patarėjas mokėjo ispaniškai. Jie neišmanė ispanų įpročių ir papročių, todėl ilgai užtrukdavo, kol suderindavo veiksmus su ispanų vadais, kuriems turėjo padėti. Be to, patarėjai dažnai keisdavosi: daugelį staiga atšaukdavo į tėvynę ir tuoj pat areštuodavo.
Be to, iš Maskvos pasiekdavo, kaip pabrėžė savo knygoje rusų istorikas, „prieštaringi ir ne visada pagrįsti nurodymai“. Paprasčiau tariant, Stalinas ir Klimentas Vorošilovas nustatydavo padalinių pagrindinių smūgių kryptį, taktiką ir netgi konkrečius veiksmus nežinodami nei kovinių sąlygų, nei netgi operatyvinių vietovių topografijos.
Vienas gynybos liaudies komisaro K.Vorošilovo įsakymų, susijusių su Saragosos operacija, skamba taip: „Sutelk galingą kumštį vienoje vietoje, užsitikrink rezervą ir varyk į jautriausią priešo vietą.“
J.Rybalkinas ypač akcentuoja sovietinių karių tiesioginį dalyvavimą koviniuose veiksmuose prieš Franciscą Francą. Nuostoliai buvo dideli. Vokiečių lėktuvai, kuriuos A.Hitleris tiekė frankistams, buvo pranašesni už sovietinę techniką. Atsiliepė ir kovinis, ir paprasčiausias profesinis nepatyrimas. Daugelis, iki išvykdami į Ispaniją, buvo skraidę tik 30-40 valandų, o vokiečių ir italų pilotai, kovoję F.Franco pusėje, – dešimt kartų ilgiau. Dėl to įvykdavo daug avarijų ir katastrofų (vien per pusantrų Ispanijos karo metų dėl to prarasta beveik pusantro šimto sovietinių lėktuvų).
Čekistų globa
Deja, tik prabėgomis, trumpai rusų istorikas užsiminė apie NKVD veiklą Ispanijoje. Stalino „didysis teroras“, pasiekęs viršūnę 1937-1938 metais, apėmė ir Ispaniją. Pagrindiniais NKVD priešais galiausiai tapo ne tikrieji F.Franco šalininkai, o „trockistai ir jų parankiniai“. Ir neturėjo jokios reikšmės, kad jie narsiai kovėsi internacionalinėse brigadose arba buvo (kaip, pavyzdžiui, Andresas Ninas) Liaudies fronto regioninių vyriausybių ministrai.
Čekistams buvo pavesta dar viena delikati operacija – pergabenti į SSRS Ispanijos auksą, kuriuo respublikoniškoji vyriausybė mokėjo už sovietinę pagalbą. Dėl šios istorijos sklando daug mitų.
Auksu apmokėti sovietinę karinę pagalbą buvo privaloma Stalino sąlyga. Sprendimas pasiųsti į SSRS dalį Ispanijos valstybinio banko aukso atsargų buvo priimtas 1936 metų rudenį. Kadangi F.Franco kariuomenė jau artėjo prie Madrido, apie penkis šimtus tonų aukso, supakuoto į 7800 dėžių, sveriančių po 65 kilogramus, buvo išgabenta į Kartacheną ir paslėpta netoli uosto.
Kai Ispanijos ministras pirmininkas Franciscas Largas Caballeras ir finansų ministras Juanas Negrinas oficialiai kreipėsi į SSRS prašydami paimti saugoti dalį šalies aukso atsargų, NKVD rezidentui Ispanijoje Aleksandrui Orlovui pavesta organizuoti jo gabenimą. Dėžės per kelias naktis buvo pakrautos į keturis sovietinius laivus. Jie išplaukė vienas po kito kas antrą parą.
„Auksinio karavano“ maršrutas buvo detaliai parengtas. 1936 metų lapkričio 2-ąją laivai atplaukė į Odesos uostą. Čia auksas perkrautas į specialų traukinį ir su sustiprinta apsauga atvežtas į Maskvą. Stalinas buvo baisiai patenkintas.
Ispanijos auksas (luitai, retos monetos) sukrautas vieno Maskvos Nastasjos skersgatvio namų rūsyje. Neva laikinai pasaugoti. Tačiau per banketą Kremliuje Stalinas staiga pareiškė: „Ispanai tą auksą matys kaip savo ausis.“
Taip ir atsitiko. Ilgai apie Ispanijos banko aukso atsargų likimą nieko nežinota. Tačiau po Stalino mirties JAV išėjo „negrįžėlio“ A.Orlovo, vadovavusio NKVD operacijoms Ispanijoje ir pasislėpusio po to, kai gavo nurodymą grįžti į tėvynę, knyga. Jis ir papasakojo apie aukso išgabenimą į Sovietų Sąjungą. Kilo skandalas, kurio aidas netilo daug metų.
Vienu metu netgi kalbėta, kad už atvežtą į SSRS Ispanijos auksą statyti daugiabučiai namai – „chruščiovkės“.
Ispanijos aukso istorija iki šiol tebėra tamsi.
Parengė Milda Augulytė
