Kai vokiečių vyriausioji Vermachto vadovybė po šešių savaičių pertraukos paskelbė operacijos detales ir pirmą kartą užsiminė apie sėkmingai veikiančius karinio jūrų laivyno karius plaukikus, anglų naujienų agentūra „Reuters“ išplatino šį pranešimą pažodžiui ir pridūrė: „Niekas oficialiai nepaneigė vokiečių pranešimų apie sėkmingus amfibijų žygius.“
„Picture Post“ paskutiniame 1945-ųjų sausio numeryje operaciją netgi pavadino „nuostabiausiu karo žygdarbiu“. Tad kas gi taip paveikė britus, kad net sunkiausių ir nuožmiausių kovų įkarštyje britų spauda nesusilaikė pareikšdama pripažinimą vokiečiams?
Už kelių kilometrų nuo Vokietijos ir Olandijos sienos Reinas išsišakoja į dvi deltos upes; šiaurinė šaka vadinama Leku ir teka pro Arnheimą, labiau pietuose esantis Valis liečia Neimegeną. Į abu šiuos miestus 1944-ųjų rugsėjį savo dėmesį sutelkė sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų britų armijų grupė.
Sugebėję čia įsitvirtinti, jie įgytų idealią tolesnio puolimo poziciją šiaurės ir vakarų kryptimis, į pačią Vokietijos širdį. Bet prie Arnheimo britų oro desantininkai buvo sutriuškinti sunkiose kovose, vis dėlto priešininkams pavyko atlaikyti vokiečių puolimus ir išsaugoti ištęstą placdarmą šiauriniame Valio krante.
Ypač didelę reikšmę tam turėjo abu tiltai prie Neimegeno, per kuriuos nenutrūkstamu srautu buvo papildomos atsargos. Abu tiltai beveik nepažeisti pateko anglams į rankas: geležinkelio tiltas, juo karštligiškai atsitraukiantys vokiečiai tik nesmarkiai apgadino bėgius, ir masyvus automobilių tiltas, per kurį placdarmas be vargo buvo aprūpinamas sunkiaisiais tankais ir kitais ginklais.
Tiltai tarsi krislas akyje dirgino vokiečius, ir jie darė viską, norėdami juos sunaikinti. O anglai saugojo juos kaip akies vyzdį ir per keletą dienų aplink tiltus įrengė beveik neįveikiamą gynybinį žiedą. Susiklosčius tokiai situacijai, vyriausioji vokiečių vadovybė kreipėsi pagalbos į K junginį. Pionierių smogiamieji būriai neprasiveržė iki tilto; Liuftvafė liovėsi bandžiusi tiltus sunaikinti bombomis; liko paskutinė galimybė – K vyrai.
Iš pradžių jie įsikūrė neišvaizdžioje daržinėje prie upės, netoli Olandijos sienos, ir pradėjo parengiamuosius darbus. Prie Prinzhorno ir jo patyrusių karių plaukikų „štabo“ prisijungė MEK 65 vadas vyresnysis leitenantas Richardas su savo žmonėmis.
Bendromis pastangomis kuo išsamiau jie sprendė visus svarbius klausimus: upės tėkmė ir jos srovės ypatybės, tiltų padėtis, atstumas nuo vieno iki kito tilto, prieiga prie jų, kurios atramos geriausiai tinka sprogdinti, kokio galingumo užtaiso reikia, priešo gynyba krante ir ant tiltų, kelias atgal, laiko intervalai ir oro sąlygos, kitų Vermachto pajėgų pagalba imituojant ataką krante ir iš oro – maždaug tokią informaciją teko sukramtyti norint įvertinti savo galimybes ir atsakyti į sau užduotą klausimą, ar turime realių šansų, ar žygis beprasmiškas.
Greitai pasidarė aišku, kad ši užduotis gerokai sudėtingesnė už visas iki šiol K junginio vykdytas operacijas. Ėmė ryškėti dvi skirtingos nuomonės, kaip operacijos metu tapti padėties šeimininku.
Richardas atstovavo nuomonei, kad tik plaukikai gali nepastebimai prisėlinti prie tiltų. Bandymą priartėti su lęšiais būtinai pamatytų abiejose upės pusėse tykantis priešas.
Prinzhorno nuomone, tinkamomis oro sąlygomis panaudojus lęšius atsiranda daugiau šansų pasiekti tikslą.
Plaukikų sėkmės tikimybę mažina tai, kad upės srovė ties tiltais yra labai stipri. Be to, kaip tik toje vietoje Valis daro nedidelį posūkį, ir visa srovės jėga nukrypsta į išorinį posūkio lanką. Jei, tarkime, K vyrams pavyktų pastebėti tilto atramą iki jos likus 150 m, kyla pagrįstų abejonių, ar šioje nedidelėje atkarpoje jiems pasisektų įveikti sraunią upės tėkmę ir plaukte pasiekti tilto taurą.
Vieni jie gal ir nugalėtų srovę, bet per operaciją su savimi tektų vilkti sunkią torpedinę miną! O galingiems šių tiltų taurams reikėjo ne mažiau nei 3 t sprogmenų – kiekvienai atramai po dvi 1,5 t torpedines minas! Ar plaukikai pajėgūs susitvarkyti su tokiu gniuždančiu svoriu, ar srovė nepriplaks jų prie kranto tiesiai priešui į rankas?
Aiškus buvo tik operacijai numatytų sprogmenų dydis ir svoris. Tilto atramos siekė 11 m ilgio ir 4 m storio. Šiuo atveju prie masyvių akmeninių stačiakampių neužteko upės dugne paguldyti paprasčiausios minos. Sprogimas gal ir apgadintų taurą, bet jo nenugriautų. Norint nuversti atramą, reikia, kad sprogimas ją tiesiog iškeltų iš pamato. Du galingi užtaisai, nuleisti priešinguose tauro poliuose ir vienu metu susprogdinti, galėtų sukelti reikiamą sukimo momentą. Tik taip galima įvykdyti sumanymą!
Kaip anksčiau minėta, operacijai specialiai užsakytos torpedinės minos, kiekviena su 1,5 t povandeninių sprogmenų užtaisu. Minos buvo 5 m ilgio ir 56 cm skersmens. Kaip ir anksčiau, tiksliai nukalibravus plūdrumą minos kybojo panirusios prie pat vandens paviršiaus. Keletui valandų nustatytas sprogdiklio laikrodinis mechanizmas užsivesdavo iš specialaus lizdo ant korpuso ištraukus rankenėlę. Norint torpedinę miną nuskandinti ir pakloti ant dugno prie tilto kolonos, korpuse reikėjo nuspausti specialų mygtuką.
Po dvi minas buvo sujungta į „paketą“. Jas surišo stipriu 15 m ilgio lynu. Vadovautasi tokiu sumanymu: K vyrams priartėjus prie tauro, „paketą“ reikėjo išskirti į dvi dalis, viena jo pusė turėjo nugulti į kairę, kita – į dešinę kolonos pusę. Geriausiu atveju, jei kairė torpedinė mina nugrimztų prie viršutinio tėkmės atžvilgiu atramos galo, dešinė atsidurtų ties apatiniu... – taip susidarytų reikalingas sukimosi momentas!
Pagaliau buvo paruošti trys „paketai“, vienas skirtas geležinkelio, kiti du – automobilių tiltui. Liko išspręsti tik ginčytiną klausimą, kaip nugabenti juos prie tiltų. Išsėmus teorinius svarstymus, atsakymo teko ieškoti atliekant praktinius bandymus.
Du savanoriai plaukikai pareiškė esą pasirengę pamėginti plaukte įveikti visą 35 km atstumą, kol kas be torpedinių minų, ir gyvai išbandyti srovės jėgą prie abiejų tiltų. Vieną tamsią naktį jie nėrė į vandenį, o kitos dienos rytą sutartoje vietoje už anglų placdarmo vėl išlipo į krantą. Bandymas pavyko, priešas nepastebėjo plaukikų, bet bandymo rezultatai nedžiugino.
Plaukikai pranešė: “Visai netikėtai priešais save, galima sakyti, jau virš savęs išvydome neryškius automobilių tilto kontūrus. Pasiekėme jį anksčiau nei planuota. Nepraėjus nė minutės nuo to momento, kai pirmą kartą jį pastebėjome, atsidūrėme po tiltu. Jei teisingai supratome, praplaukėme tarp kranto ir pirmojo tauro. Kad ir kaip stengėmės, per tą minutę kolonos niekaip negalėjome pasiekti.
Nešami stiprios srovės, plaukėme į upės vidurį, kad galėtume lengviau pasiekti vidurinę antrojo tilto atramą. Bet mums nesisekė, galinga srovė nunešdavo mus atgal. Ir pro šį taurą, nors iki jo buvo likę kokie du metrai, srovė neįtikėtinu greičiu pranešė mus pro šalį. Kartą praplaukus pro tiltus, jų neįmanoma pasiekti plaukiant prieš srovę...“
Bandymas įrodė, kad plaukikai turi mažai šansų sėkmingai įvykdyti užduotį. Operacijos sėkmė priklausė nuo to, ar jiems pavyks pasiekti taurus, o juos pasiekti galima buvo tik gana anksti pastebėjus tiltus. Gal galima paprašyti Liuftvafės pagalbos, kad jie netoliese numestų keletą švytinčių bombų?
Deja, klausimas, kaip laiku pamatyti tiltus, netrukus išsisprendė K vyrams labai nemaloniu būdu. Bet tuo metu dar viena mintis nedavė ramybės: jei plaukikams ir pavyktų pasiekti taurus, ar į tiltą atsitrenkiančios torpedinės minos neprispaustų ir nesutraiškytų vyrų? Ar ne geriau būtų sprogstamuosius paketus lęšiais nutempti prie kolonų? Motorų galia padėtų juos išlaikyti srovėje ir minas nuleisti į joms skirtą vietą.
* * *
Naktį į 1944 m. rugsėjo 29 d. apie 10 km prieš srovę nuo Neimegeno jie sulipo į vandenį. Operaciją pradėjo dvylika plaukikų, suskirstytų į tris grupes. Prie kiekvieno iš anksčiau aprašytų sprogstamųjų paketų plaukė po keturis vyrus. Sprogmenų paskirstymas objektams nepasikeitė: pirmoji grupė turėjo pulti geležinkelio tiltą, antroji ir trečioji – automobilių.
Pirmajai grupei vadovavo jauniausiasis ryšių puskarininkis Heinzas Bretschneideris, jau anksčiau susprogdinęs tiltą per Orno kanalą invazijos fronte prie Kano. Jai dar priklausė bocmanas Jägeris ir vyresnieji grandiniai Gerdas Olle ir Wolchendorfas. Šis ketvertukas išplaukė pirmas, nes iki taikinio reikėjo nuplaukti ilgesnį kelio galą.
Bretschneideris pasakoja:
– Sprogmenis nuleidžiant į vandenį kilo tiek daug problemų, kad, užuot startavę vidurnaktį, į kelią pajudėjome tik apie ketvirtą valandą ryto. Po visų patirtų vargų pirmoji operacijos dalis buvo tarsi poilsis. Leidomės nešami srovės ir tik retkarčiais mostelėdavome plaukmenimis, kad neiškryptume iš kurso. Mums reikėjo tausoti jėgas svarbiausioms minutėms pasiekus tikslą. Iš pradžių priešas buvo tik vakarinėje, o vėliau ir abiejose upės pusėse. Retkarčiais matėme kylančias švytinčias raketas. Kai kur buvo šaudoma, tik ne į mus. Stengėmės laikytis upės viduryje, kad nepriplauktume per arti nė prie vieno kranto.
Vos praplaukę paskutinę upės kilpą prieš Neimegeną, priešakyje pastebėjome automobilių tilto siluetą. Žemė aplink buvo nušviesta geltonomis ir raudonomis gaisrų varsomis. Norėdama nukreipti anglų dėmesį nuo puolančių amfibijų, apie pirmą valandą Liuftvafė įvykdė antskrydį. Bet kadangi mes keletą valandų vėlavome, puolimas nepasiekė tikslo. Blykčiojančios gaisrų ugnys apylinkę nudažė vaiduokliška šviesa. Tokiame fone tiltą matėme taip ryškiai, kad geriau nė nereikėjo.
Tiltas stūksojo maždaug už 1 200 m nuo mūsų, švelnaus upės linkio gale. Apie šį upės posūkį buvome įspėti iš anksto. Greitai visu kūnu pajutome, kaip stipriai srovė ėmė nešti mus išorinio lanko link. Norėdami, kad mūsų nenuneštų į vakarų krantą, privalėjome velniškai pasistengti. Po kelių minučių jau buvome prie pat tilto ir netrukus turėjome atsidurti priešo sargybinių stebėjimo lauke. Dar kartą įvertinau atstumą iki kairiojo tilto tauro ir tikėjausi, kad lengvai praplauksime pro šalį. Tada apmirėme ir pasidavėme svorės nešami. Iš viršaus mūsų nebuvo matyti.
Taip lengvai ir be jokių kliūčių praplaukėme po automobilių tiltu. Iki vėl pajudėdamas, nekantraudamas tvardžiausi dar 15–20 sekundžių; koks nors patrulis galėjo pažiūrėti ir pasroviui nuo tilto. Tuomet, norėdamas pamatyti „mūsų“ tiltą, pasisukau į priekį, ir mane persmelkė stingdantis siaubas.
Už dviejų šimtų metrų pasroviui per visą upę driekėsi kliūtis! Iš pradžių pamačiau tik storą, mazgais nusėtą juodą liniją, o kitą akimirką jau supratau, kad tai pontoninis tiltas!
Niekas net nenutuokė jį esant, ir tiltas tapo mums visišku netikėtumu. Kaip netrukus pastebėjome, statybos dar vyko; išgirdome dirbančių pionierių šūksnius, prie pat vandens paviršiaus ties kūnų šešėliais matėme žibant cigarečių ugneles. Bet išvydome ir tai, kas galėjo reikšti mums išsigelbėjimą: vidurinių pontonų dar trūko. Skylė žiojėjo kaip tik toje vietoje srovės viduryje, kur mus nešė nenumaldoma jėga.
„Laikytis vidurio“, – sušukau Olle, kuris plaukė priešais mane torpedinės minos priekyje. Tai buvo vienintelis mūsų šansas. Jei trijų tonų svorio sprogmuo trinktelėtų į pontoną, smūgis atkreiptų patrulių dėmesį. O jei užkliūtume už vieno iš daugelio prilaikančiųjų lynų, tektų atsisveikinti su mūsų ginkluote; stiprioje srovėje išnarplioti ją būtų neįmanoma.
Kas sekundę artėjome prie kliūties. Iš visų jėgų stūmėme torpedinę miną reikiama kryptimi – ir mums pavyko! Šį kartą praplaukėme vos už kelių metrų nuo sargybinio, rankomis galėjome jį aptaškyti...
Pasitelkus Bretschneiderio grupės ir kitų plaukikų patirtį sprogmuo vėliau buvo techniškai patobulintas: K junginio torpedinėse minose įtaisytas mažas cilindras su sriegiu, vienas plaukikas galėjo manipuliuoti juo, atlikdamas vos kelis judesius. Taip prireikus galima buvo sumažinti sprogmens plūdrumą, ir plaukikai galėjo panardinti miną giliau, jei vandens paviršiuje netikėtai atsirasdavo kliūčių.
Bet grįžkime prie Bretschneiderio pasakojimo:
– Praplaukę pontoninį tiltą neturėjome nė sekundės poilsio; artėjo lemiama akimirka, ar pavyks įvykdyti iškeltą užduotį. Nuo geležinkelio tilto mus skyrė apie 300 m. Norint sėkmingai pasiekti tikslą – kairįjį taurą, reikėjo kuo skubiau palikti tėkmės vidurį.
Tuojau supratome, kad teorinis srovės stiprumo apskaičiavimas atitiko tikrovę. Prieš atkarpą, kurioje stovėjo abu tiltai, upė suko į dešinę. Posūkio pradžioje, prieš pirmąjį tiltą, srovė nešė į išorę, į kairįjį krantą. Bet mūsų tiltas upę kirto jau už posūkio. Srovė rinkosi naują kryptį ir iš kairiojo krašto stengėsi grįžti į upės vidurį.
Kai praplaukėme pontoninį tiltą, pabeldžiau į metalą sutartinį ženklą: atsiskirti! Priekyje ir gale perpjovėme lynus, kurie iki tol laikė abi paketo dalis vienoje vietoje. Vienintelė jungtis liko ilgas ir labai tvirtas lynas, turintis apjuosti tilto atramą ir išlaikyti abiejose tauro pusėse paskirstytą svorį – kiekvienoje po 1,5 t.
Wolchendorfas ir Jägeris plaukė dešinėje. Jiems reikėjo tik išlaikyti torpedinės minos kryptį. Buvo matyti, kad jie bet kokiu atveju praplauks dešine tauro puse. Norėdami savo torpedinę miną nustumti kuo toliau į kairę, mudu su Olle iš visų jėgų plaukėme prieš srovę.
Plaukėme ant nugarų, įstrižai upės tėkmei. Mūsų pilvai buvo po torpeda, o kūnai sudarė statų kampą su masyviu minos korpusu. Bijodami, kad silpnumo akimirką nepaleistume sprogmens, trumpais virvės galais pririšome jį prie rankų. Kaip pašėlę kovojome su stumiančia srove ir traukiančia mina, jos abi dabar susivienijo prieš mus.
Kovojome dėl kiekvieno centimetro. Bijojome, kad paskutinę sekundę mus tėkš į taurą ir sutraiškys. Mūsų pastangų vos užteko, pagaliau praplaukėme iš abiejų atramos pusių. Saugant taurą nuo ledų ir plaukiojančių minų, jis buvo apkaltas medžiu, todėl minos nesuskambėjo kaip varpai, trinktelėdamos į akmeninį tauro pagrindą.
Wolchendorfą ir Jägerį su jų sprogmeniu jau seniai pametėme iš akių. Už mūsų jų nebuvo; reikėjo tikėtis, kad srovė neišnešė vyrų už tilto, kol mūsų mina jų nesustabdė ir su visu kroviniu neprispaudė prie tilto atramos.
Tikėjomės, kad lynas atlaikys staiga atsiradusią apkrovą, antraip visas mūsų darbas nueitų perniek. Ir lynas išlaikė. Praplaukus gal metrą pro taurą, jis įsitempė. Torpedinė mina staigiai sustojo, mes likome prikibę prie jos. Nebuvo abejonių: mūsų „atsvara“ pakibo prie apatinio tilto atramos galo. Tokios padėties privalumas – taurui suteikiamas sukimo momentas, jei abi minos susprogdinamos vienu metu.
Po nežmoniškų pastangų drauge su Olle leidome sau minutę atsikvėpti. Tuomet atsirišome ir sutikrinome laikrodžius. Norėdami sprogdiklius paleisti vienu metu, turėjome sekundės tikslumu kartu ištraukti abiejų minų svirtį.
Nudreifavau po tiltu ir už tauro stovinčiame vandenyje radau laukiančius abu draugus. Tada kita puse nuplaukiau trumpą atkarpą iki minos. Buvo likusios kelios minutės iki 1944 m. rugsėjo 29 d. pusės šešių ryto, sprogdiklių laikrodžiai ėmė tiksėti. Nustatytu laiku mūsų torpedinės minos driokstelės. Liko tik nuskandinti jas ir nuleisti ant dugno...
Bretschneiderio pasakojime nė žodžiu neužsimenama apie priešo gynybą, pastebėtus sargybinius ar saugumo priemones, kurių plaukikai griebėsi priplaukdami tiltą. Tam tiesiog neliko nei laiko, nei galimybių. Raumens judesiai ir mintys buvo nukreiptos kovai su galinga srove, kitiems veiksniams neliko nė sekundės. Ir štai pagaliau „reikėjo tik nuskandinti jas ir nuleisti ant dugno“.
* * *
Tuo metu upė nešė jau ir kitas dvi plaukikų grupes, plukdančias sprogmenis prie automobilių tilto kolonų. Kaip ir Bretschneiderio grupė, prie tilto jie prisiartino nepatyrę jokių nuotykių. Bet gal jie netiksliai apskaičiavo atstumą iki tilto, o gal per vėlai ėmė grumtis su srove, nešančia juos link išorinio posūkio lanko, kad ir kaip ten būtų, jie atsidūrė visai arti vakarinio kranto, po priešų akimis ir šautuvų vamzdžiais.
Kas beliko daryti? Ar reikėjo mėginti įnirtingai plaukiant nutolti nuo pavojingai priartėjusios žemės? Tuomet priešas galėtų lengvai juos pastebėti! O gal reikėjo atsiduoti srovės valiai ir susitaikyti su pavojumi būti visiškai išneštiems į krantą? Kad ir ką darysi, viskas beprasmiška, padėtis tapo beviltiška.
Nuo kranto juos skyrė apie 50 metrų, ir atstumas su kiekviena minute vis mažėjo. Tuomet antrosios grupės plaukikai priešais save pastebėjo kliūtį. Tai buvo nuo kranto į upę išsišovusi damba, dešinėje labiau į srovės vidurį užtvara baigėsi. Gal dar galima pasiekti dambos galą ir ją apeiti? Per vėlu. Netrukus grupė atsidūrė seklumoje prie dambos. Vandens gylis siekė tik iki juosmens. Jie įtempė visas jėgas ir kovojo, kad tik neužneštų ant akmeninio pylimo. Bet visos pastangos veltui, palietusi gruntą mina užstrigo...
Kas toliau? Ką galima padaryti esant vos už 50 metrų nuo priešo pozicijų, užstrigus tarsi laivui ant rifo? Jie nejudėdami sustingo sekliame vandenyje, kiekvieną akimirką laukdami, kol pasigirs šūviai. Bet kol kas aplink liko ramu, jų dar niekas nepastebėjo! Tada jie atsargiai, centimetras po centimetro, patys gulėdami ar klūpodami vandenyje, pradėjo judinti torpedinę miną ir traukti ją nuo dambos.
Tą akimirką už savęs jie išgirdo pavienius šūksnius, o tada naktį perskrodė šūvių papliūpų garsai. Plaukikai sustingo vandenyje. Šūksniai ir šaudymas sustiprėjo, bet priešo dėmesys buvo skirtas ne jiems. Triukšmas susitelkė prie kitos dambos, esančios truputį žemiau pasroviui.
Ir iš tikrųjų trečiąją plaukikų grupę srovė užnešė ant truputį žemiau pasroviui esančios dambos, ir jie buvo pastebėti nuo kranto! K vyrus ištiko blogiausia, kas tik galėjo įvykti. Iš pradžių šalių šansus galima buvo vertinti 50 : 50, dabar jie tapo 1 : 1 000 plaukikų nenaudai. Toliau kovoti tapo beprasmiška. Anglai paplūdo ant dambos. Keturi K vyrai galėjo tik mėginti gelbėtis nuo priešo šūvių ir kuo greičiau dingti tolyn nuo mirtį nešančios minos. Vyrai išsilakstė kas sau...
O tuo metu kitas ketvertukas vos už dviejų šimtų metrų nejudėdamas gulėjo šalia dambos. Netoliese besirutuliojantys įvykiai jiems tapo akivaizdžia pamoka. Jei nepavyks pajudėti iš vietos, su jais atsitiks lygiai tas pats. Be to, iškritus antrajai komandai, jų torpedinė mina liko vieninteliu ginklu tiltui pulti.
Jie girdėjo triukšmą ir šūvius, bet įvykių smulkmenų nežinojo. Suprato, kad dabar, kai visas priešo dėmesys sutelktas į kranto vietą, yra menka galimybė išsikapstyti, be to, dar ir su torpedine mina, gal net pavyktų iki galo įvykdyti užduotį.
Tai pirmyn! Neliko laiko maskuotis. Reikėjo veikti greitai. Traukdami sunkų sprogmenį vyrai sutelkė visas jėgas, nutraukė jį nuo dambos ir iš tiesų nutempė giliau į vandenį. Šlepsėdami sušoko iš paskos ir jau po kelių sekundžių plūduriavo srovėje už dambos!
Aplink ėmė kilti vandens fontanai. Į juos šaudė, tačiau bent jau nereikėjo bejėgiškai gulėti prie tos prakeiktos dambos. Įnirtingai irdamiesi ir mojuodami plaukmenimis vyrai tolo nuo kranto. Bet atstumas iki pirmojo tauro buvo per didelis. Srovė greitai nešė prie tilto, ir savo tikslo pasiekti jiems nepavyko. Staiga vienas iš plaukikų šoko prie sprogmenų ir vienu metu atvėrė abu skandinimo vožtuvus. Likus keliems metrams iki tilto, surištas 3 tonų užtaisas ėmė grimzti ir arkos viduryje tarp vakarinio kranto ir pirmojo tauro nusėdo ant dugno. Sprogdikliai tiksėjo, mina paruošta sprogdinti, bet ne prie tilto atramos...
Įvykdžius užduotį atlėgo įtampa, nuslūgo energinė įkrova. Vienas po kito jie išplaukė į krantą ir, suklaidinti olando, pateko į britų nelaisvę.
* * *
Jauniausiojo ryšių puskarininkio Bretschneiderio grupė apie šiuos įvykius nieko nežinojo.
– Drauge su skęstančiomis torpedinėmis minomis mes panėrėme prie upės dugno, – pasakoja jis, – ir patikrinome jų padėtį tauro papėdėje. Priglaudžiau ausį prie korpuso ir aiškiai išgirdau tiksint sprogdiklio laikrodį. Viskas gerai. Išnėrėme ir keletą minučių ilsėjomės, tik tuomet vėl atsidavėme srovei ir, neišleisdami nė menkiausio judesio, leidomės jos nešami. Pagaliau už mūsų likusį pavojingąjį tiltą prarijo naktis.
Plaukiant pirmyn sprogstamasis paketas laikė mus visus krūvoje. Dabar drauge turėjome laikytis patys ir, nenorėdami prarasti sąlyčio, kartkartėmis susikabindavome už rankų. Norint praplaukti anglų placdarmą dar reikėjo įveikti 24 kilometrus. Mūsų sėkmė dabar priklausė nuo ištvermės.
Nors ir kaip stengėmės laikytis, greitai iš akių praradau Gerdą Ollę, paskui Wolchendorfą ir galiausiai Jägerį. Vienišumas dar labiau sustiprino kūno nuovargio ir dėmesio atsipalaidavimo pojūčius. Maždaug 6.30 val. iš naujo tonizavo ir žvalumo suteikė toli už nugaros nuaidėjęs galingas sprogimas. Tai kliuvo tiltui! Mums pavyko, įveikėme visas kliūtis ir sunkumus, dar liko įveikti viso labo kokius 15 ar 16 kilometrų...
Kartkartėmis tolumoje matydavau kylančias baltas trasuojančias kulkas, tai draugai mums rodė sutartinį ženklą, kurioje vietoje jie mūsų laukia. Iki jų buvo dar gana toli, supratau, kad šią naktį nepavyks tiek nusikasti, nes jau brėško.
Ėmiau ieškoti slėptuvės, kur galėčiau praleisti dieną. Netoli kranto pamačiau seną žvejybinį barkasą ir lengvai jį pasiekiau. Laivas stovėjo seklumoje išmetęs inkarą ir atrodė visų apleistas ir užmirštas. Įlipau į jį, susiradau mažą kabiną ir dar atsimenu, kad iš vidaus užšoviau duris.
Taip pat atsimenu, kaip pabudau dieną, buvo nežmoniškai šalta, o pro apskritą nešvarų langą į vidų skverbėsi blanki dienos šviesa. Ėjo trečia valanda. Pasistengiau truputį sušilti, vėl užmigau ir atbudau temstant pasiruošęs naujiems žygiams. Dar kurį laiką palaukiau, tada niurktelėjau į vandenį ir ėmiau plaukti, kas valandą artėdamas prie trasuojančių kulkų trajektorijų ir šią naktį vienodais intervalais brėžiančių linijas danguje. Pagaliau pasiekiau jas ir atsargiai nubridau į krantą...
Pirmasis pasitikti Bretschneiderio spindėdamas džiaugsmu atėjo jo draugas Jägeris. Jis ir pats tik ką grįžo. Jam taip pat teko „padienoti“, deja, ne tokiame patogiame apartamente kaip Bretschneideriui. Išlipęs į krantą, jis staiga pamatė du artėjančius kareivius, nugalėjo juos panaudojęs džiudžicu veiksmus, dar gerą galą paplaukė tolyn ir pagaliau visai dienai pasislėpė sename drevėtame medžio kamiene. Jis ėmė pavydėti Bretschneideriui, kai šis papasakojo apie kabiną.
Abu ėmė laukti kitų draugų. Bet laukta veltui. Jiems vieninteliams pavyko sugrįžti. Iš dvylikos karių plaukikų, 1944 m. rugsėjo 29 d. išplaukusių pulti stipriai saugomų Neimegeno tiltų, dešimt (dalis iš jų po dramatiškos kovos) pateko į britų nelaisvę. Tik Bretschneideris ir Jägeris kitą naktį pasiekė vokiečių linijas. Už savo drąsų žygdarbį jie buvo apdovanoti Auksiniu vokiečių kryžiumi.
Geležinkelio tiltą pasisekė sunaikinti, dvi galingos plieninių lankų konstrukcijos suvirto į vandenį. Tik automobilių tilto pagrindų nepavyko pajudinti. Aeoronuotraukose matyti, kad tilto gale važiuojamojoje dalyje žioji didelės skylės, taigi jis liko bent apgadintas.
Kadangi nuo šio tilto negrįžo nė vienas iš plaukikų, iš pradžių vokiečių pusėje niekas nežinojo, kaip susiklostė įvykiai. Neilgai trukus keliuose spaudos pranešimuose Londone pasirodė žinučių apie bebaimį anglų karininką, kuris pašalino sprogdiklius iš vokiečių sprogmenų.
Šiandien mes žinome, kad šis karininkas ant dambos išneštą sprogmenų paketą padarė nekenksmingą, o kitas užtaisas sprogo ant upės dugno po tilto arka ir paskleidė aplink tokią galingą sprogimo bangą, kad nesmarkiai apgriovė patį tiltą. Nešančiojo tauro ir prie jo pritvirtintos konstrukcijos iš bėdos netinkamoje vietoje nuskandinta torpedinė mina taip ir nepajudino.
* * *
Cajus Bekker. K vyrai. Vokiečių jūrų diversantai II pasaulinio karo metais. Iš vokiečių kalbos vertė Gintautas Šironas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 216 p.: iliustr.
Leidyklos „Briedis“ knygų seriją „II pasaulinis karas“ papildė dar viena naujiena. Tai Cajaus Bekkerio knyga „K vyrai. Vokiečių jūrų diversantai II pasaulinio karo metais“.
C.Bekkeris (tikrasis vardas Hansas Dieteris Berenbrokas (1924–1975) – vokiečių žurnalistas, rašytojas, buvęs Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas. Intriguojančio siužeto knygoje, paremtoje gyvų likusių K junginio vyrų pasakojimais, jis atskleidžia šio junginio kovotojų diversines operacijas sprogdinant tiltus ir šliuzus, puolant priešininkų laivus.
K junginiai – 1943 ir 1944 m. sandūroje suformuoti slapti Vokietijos karinio jūrų laivyno specialios paskirties mažieji kovos junginiai. Tai diversinės grupės, kurios vykdė greitas ir netikėtas operacijas prieš Vakarų sąjungininkų ir sovietų karinius jūrų laivus, svarbius strateginius objektus. K junginiui priklausė narai, vienviečių ir dviviečių mažųjų povandeninių laivų pilotai. Šio junginio kovotojai buvo vadinami K vyrais.
Autorius išsamiai ir nuosekliai aprašo K junginio kovotojų, o ypač žmonių amfibijų (narų) rengimą ir treniruotes. Knygoje daug dėmesio skiriama specialiai K junginio kovotojams sukurtai ginkluotei: vienvietei žmogaus valdomai torpedai „negrui“, vienviečiams ir dviviečiams povandeniniams laivams, greitaeigėms nuotoliniu būdu valdomoms valtims su sprogstamuoju užtaisu „lęšiams“.
Knygos įžangoje Hellmuthas Heye, Bundestago narys, karinio jūrų laivyno mažųjų kovos junginių admirolas II pasaulinio karo metais, rašo: “Skaitydamas Cajaus Bekkerio, mūsų draugo iš karinio jūrų laivyno, vaizdingus ir gyvus pasakojimus vėl prisiminiau K junginio laikus, pirmiausia daugelį nepamirštamų jo vyrų.
Nauji paskutinių permainingų metų įspūdžiai ir uždaviniai į atminties užkaborius nustūmė anų dienų siluetus ir įvykius. Bekkerio aprašymai atgaivino praeities paveikslus, jie vėl atgijo ir pasipuošė spalvomis. Knygoje tarsi įtemptame filme rutuliojasi įvykiai: kukli mažųjų kovos junginių (Kleinkampfverbände) pradžia, jų tikslai, augimas, vokiečių požiūriu visiškai nauja struktūra ir formavimosi ypatumai, virsmas į tvirtą vyrų bendruomenę.
Ypač jaudina suvokimas, kad tuo metu, kai pralaimėto karo lemtis nusimanančiam žmogui darėsi vis ryškesnė, Vermachto struktūroje galėjau suformuoti junginį, kuriame, priešingai nei diktavo ligtolinės karinės formos, kur kas didesnę vertę nei paklusnumas įsakymui turėjo asmeninė iniciatyva ir atsakomybės jausmas. Laipsnis ir karinės pareigos mūsų dalinyje tik tuomet tapdavo svarbios, jei autoritetas remdavosi ne įstatymu, o asmeninėmis savybėmis.“
