Karo Ukrainoje siaubas: ukrainietiška ruletė – rusiški kalneliai

Sergejaus Loiko „Oro uostas“ – tikrais faktais grindžiamas romanas apie Ukrainos karių kovas su prorusiškais separatistais bei Rusijos karinėmis pajėgomis per 242 dienų trukusią Donecko oro uosto apgultį. S. Loiko buvo vienintelis užsienio žurnalistas ir fotografas, kuriam tada pavyko patekti į sugriautą oro uostą ir keletą dienų gyventi drauge su narsiais jo gynėjais. 

Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.<br>S.Loiko nuotr.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.
Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Aug 24, 2016, 12:01 PM, atnaujinta May 15, 2017, 1:27 AM

Romano veiksmas prasideda Oro uoste – Donecko oro uosto prototipe, kur maža ukrainiečių įgula dieną ir naktį atremia gyvąja jėga bei technika daugelį kartų pranašesnio priešo atakas. 

Pateikiame romano skyrių „2015 m. sausio 16 d. Krasnokamenio oro uostas“.

* * *

Rytas „pasaulio subinėje“, kaip Oro uostą vadino kyborgai, prasidėjo ramiai, o baigėsi tragiškai.

Andrejus su šaukiniu „Boksininkas“, dvidešimt trejų metų gražuolis, buvo vienintelis, kuris nepanoro, kad dėdė Lioša (taip Aleksejus imtas vadinti beveik nuo pirmosios buvimo Oro uoste dienos) padarytų jo fotoportretą. Kiti kyborgai mielai pozavo per mūšių pertraukas, tuo labiau kad didvyriško fono ieškoti neteko.

Nereikėjo ir gilintis į veikėjo paveikslą. Jie vos baigė kovoti viename mūšyje ir dar nepradėjo kitame. Kovotojų veidai buvo aprūkę, akys švytėjo taip, kad, atrodė, kaip tik jie apšviečia dienos prieblandą Oro uosto griuvėsių viduje. Kiekvieno uniforma – tai, ko tiesiog būtinai reikėjo didvyriškam portretui karo fone – purvina, apiplyšusi, dar apšnerkšta šarvinė liemenė. Virš jos – amunicijos liemenė, kaip kokio vėžliuko nindzės, iš kurios kyšojo tarsi ištisas visų Stalingrado Pavlovo namo gynėjų arsenalas. Šalmai taip pat didvyriški, su kulkų ir skeveldrų pėdsakais. Maskuojamasis audeklas kyšojo iš šalmų lopais ir dengė akis.

Aleksejus niekada nekūrė ar nerengė portretinės nuotraukos. Bet Oro uoste išėjo taip, kad ir šiaip koloritiško nuotraukos objekto vienoje rankoje buvo automatas, kulkosvaidis ar net granatsvaidis. Užtat kitoje – cigaretė. Galbūt, kad būtų panašu į amerikiečių kareivį Irake, žvelgiantį iš žurnalo Time viršelio. Beje, ar kada kyborgai matė tą Time?

Oro uoste turėta pora valdomųjų prieštankinių sviedinių. Jie taip pat kai kada būdavo užsimetami ant peties, kad atrodytų didvyriškiau. Bet labiausiai įsidėmėtina portreto detalė buvo karių rankos – karo rankos, aprūkusios, tepaluotos taip, kad priminė šiurkščios, nedažytos odos pirštines. Kaip šernų ar lokių medžiotojų viduramžiais...

– Dėde Lioša, nereikia mane stambiu planu, aš prietaringas. Manęs sužadėtinė laukia. Tai mano trečioji rotacija. Po savaitės – namo.

Aleksejui buvo gaila netekti tokio personažo. Andrejus tarsi nužengė iš sovietinio tapytojo Aleksandro Deinekos paveikslo ar iš 1941 metų vokiečių kino kronikos ekrano. Tikras arijas – apie metro devyniasdešimt centimetrų ūgio, plačių, bet ne pernelyg plačių pečių, mėlynakis, aukštais aštriais žandais ir beveik šiaudų spalvos trumpai kirptais plaukais.

Trečioji rotacija, – išvertus į civilių kalbą, – reiškė, kad Andrejus Oro uoste budėjo trečią pamainą. Laimės kūdikis – jokio sužeidimo, net nė vienos kontūzijos.

Kai prieš savaitę Aleksejus atvažiavo į Oro uostą, jo kuprinė su visais būtinais daiktais – drabužių pamaina, kojinėmis, megztiniu, karematu (miegamuoju kilimėliu), miegmaišiu ir vaistų rinkiniu, tinkamu išgelbėti nuo Ebolos epidemijos vidutinio dydžio Afrikos kaimo gyventojus, taip ir liko ant šarvuočio. Ir nuvažiavo atgal – į Peskus, į gyvenvietę miesto pakraštyje. Peskai, kaip ir Oro uostas, buvo Ukrainos kariuomenės priešakinis gynybos kraštas. Visų pavojingiausia kautynėse dėl Oro uosto buvo atvykti ir išvykti. Atvažiuoti – mestelėti šaudmenų, „ėdesio“, vandens, atvykusiųjų kuprines ir desantuoti papildymą. Išvažiuoti – paimti žuvusiųjų kūnus, suguldyti sužeistuosius ir išvažiuojančiuosius rotacijai. Kovotojai šokdavo iš pėstininkų kovos mašinų bei šarvuotųjų transporterių be pertraukos apšaudomi pakeisti draugų, kuriems labiausiai pasisekė. Tik štai ta sėkmė anaiptol negarantuota.

Pusė Oro uosto gynėjų (sausio viduryje jų buvo apie šešiasdešimt) tokią akimirką išsirikiuodavo prie langų ir tratino priešo, apsikasusio kitame aerodromo krašte (nuo septynių šimtų metrų iki kilometro nuo terminalo), pusėn. Kiti padėdavo naujai atvykusiesiems iškrauti mašinas. Naujasis terminalas tiesiog priešais pirmąją įlaipinimo rankovę turėjo „prieplaukos“ aikštelę, apšaudomą tik iš dviejų pusių, o ne iš visų, kaip senajame terminale ar palei buvusį dispečerių bokštą. Ten ir atskrisdavo „žuvėdros“, jei, žinoma, joms pavykdavo.

Vaikinai, kurie buvo išgabenami namo, į bazę, stengėsi tvirčiau pririšti savo kuprines prie šarvų, paskui su visa ginkluote sprausdavosi pro liukus. Ten juos apkurtindavo į nematomą priešą be pertraukos iš bokštelio šaudantis didelio kalibro kulkosvaidis.

Be šio mirtino numerio, reikėjo atlikti dvi ne mažiau pavojingas keliones aerodromu, apie tris kilometrus, prie terminalo ir, – kad tik pavyktų, – atgal į Peskus. Didžiausią kelio dalį tekdavo įveikti atvira vietove nenutrūkstamai apšaudomiems. Paprastai oro uostuose medžių ir krūmų nebūna. Nebuvo jų ir šiame. Kai buvo statomas, niekam nė į galvą neaėjo, kad jis gali virsti kovos lauku.

Ypač uoliai triūsė separių NSV (sovietinio sunkiojo kulkosvaidžio) tarnyba. Grėsmingasis „Utiosas“ beldė į šarvus ir atvykstant, ir išvykstant. Jo šarvamušės kulkos galėjo prakiurdyti pėstininkų kovos mašinos šarvus, kliudyti įgulą viduje ir padegti mašiną.

Taigi ne visi nusikapstydavo iki tikslo. Aerodrome riogsojo apie dešimt sudegusių pėstininkų kovos mašinų, šarvuočių, keletas ukrainiečių ir separių tankų T-64 ir vienas T-72, kurių turėjo tik Rusijos kariuomenė. Tai buvo kartu su įgulomis ir desantu sudegusios rudai rausvos plieninės dėžės. Tuos, kurie spėdavo išlįsti ir buvo sužeisti ar žuvę, rinkdavo savi, jei pasisekdavo. Jei ne – svetimi. Beje, žuvusiesiems tai nesvarbu.

Tegul tu ir sėkmingai pakariavai, atgrojai ištisą pamainą (nuo šešių iki dešimties dienų) – tai nereiškia, kad parvažiuosi atgal gyvas ir sveikas. „Ukrainietiška ruletė – rusiški kalneliai“, – juokavo kyborgai. Mechanai (mechanikai vairuotojai), didvyriai stalkeriai atlikdavo reidus ten ir atgal po tris kartus per savaitę, kol nepamušdavo.

Pats legendiškiausias ir laimingiausias iš jų – vaikinas su šaukiniu Dobermanas. Jis buvo toks kietas, kad triūsė maršrute nuo pirmosios gynybos dienos. Tuo metu, gegužę, desantininkai, išmušę iš Oro uosto pirmąją „čečėnų ordą“, dar galėjo leisti sau gerti net tik vandenį ir ne vien vandenį, o ir, kaip tada atrodė, neišsenkamus ir neįmanomus suvartoti tenykščių „djuti fry“ likerio bei degtinės lygmens gėrimus, vyną ir alų. Auksinės dienelės...

Papildomoji senojo terminalo įgula dėl to labai pavydėjo ne mažiau kauštančiai naujojo terminalo įgulai. Juk naujajame buvo ne vienas, kaip aname, o keletas „djuti fry“, be to, ir gėrimų pasirinkimas įdomesnis. Dobermanas buvo ne kvailys ir nesijudindavo iš vietos, kol atsiimdavo skystąjį davinį – įprastinį Jack Daniels ar bent Camus, pagaliau kad ir visai iš bėdos, – White Horse.

Aleksejų, beje, taip pat atvežė Dobermanas, suspėjęs iš jo gauti porą pakelių Marlboro. Aleksejus nerūkė, bet į komandiruotes (o fotografavo jis bet kurioje pasaulio vietoje vien karą) visada veždavosi porą blokų cigarečių. Mat kai tik „užsirūkom, drauguži, po vieną“ – štai ir prasideda, jau visi aplinkui savi...

Kai „žuvėdros“ išvažiavo, liekantys kyborgai svaidė po lauką dūmadėžes ir greitomis ėmė rinkti išmėtytus pirmojo, antrojo ir trečiojo būtinumo daiktus.

Iššokęs pro liuką su įjungtu fotoaparatu, nepaisydamas, kad iš visų pusių šaudo, Aleksejus pradėjo fotografuoti savo eilinį karą. Jis jautėsi esąs savo rogėse. Kaip namie. Po Ksiušos, anie, kiti, namai pranyko. Liko karas – kaip tikra motina. Čia jis tarsi budo iš narkozės. Gaudė „kaifą“. Ir vėl gyveno.

Kai visos „muchos“, kiti granatsvaidžiai, hermetiškos dėžės su šoviniais, paprastos – prikrautos granatų, didbuteliai vandens, maišai su maistu ir naujųjų kyborgų kuprinės – viskas buvo surinkta, sukrauta daugmaž saugioje vietoje terminalo viduje, pasirodė, kad vienos kuprinės trūksta.

Bet, laimė, visa, kas svarbiausia – abu fotoaparatai, abu objektyvai, telefonas, kroviklis, nešiojamasis kompiuteris – jam liko keliuose dėkluose, kuriuos nešiojosi visada, laikydamasis svarbiausio fotografo priesako: „Omnia mea mecum porto“ („Visa, ką turiu, pats nešioju“ – lot.).

Oro uoste, nors nebuvo radijo, televizoriaus ir normalaus ryšio, naujienos – ir blogos, ir geros, – plito akimirksniu, aplinkui zvimbaujančių kaip įkyrios metalinės vapsvos kulkų ir skeveldrų greičiu. Dienos naujiena: atvažiavo amerikiečių fotokorespondentas, o jo šlamštą Dobermanas nusivežė ant šarvų.

– Excuse me, sir, – visai pakenčiamai, galbūt kruopščiai parepetavęs, tarė aukštas liesas kovotojas. Jis priėjo prie Aleksejaus, kai šis fotografavo laiptus į rūsį minuojančius pionierius. Iš ten kartais prasiskverbdavo separiai.

– I am going into battle right now, but you are welcome to use my pad and sleeping bag while I am gone and certainly if I don‘ return. 

Aleksejus nusijuokė ir atsakė:

– Viskas gerai. Ačiū. Grįžkite su pergale!

Kovotojo veide vos šmėkštelėjo nusivylimas. Jis apsisuko ir vėl patraukė kariauti.

Po poros dienų, pusšimčio puodelių arbatos, pusantro bloko cigarečių ir gal dešimties kareiviškų anekdotų Aleksejus tapo savas tarp kyborgų. Dabar vaikinai beveik nekreipė į jį dėmesio, o tai yra svarbu fotografo darbui. Jie neturėjo kada su atvykėliu bendrauti: kyborgai buvo užsiėmę mėgstamu darbu, tai yra mėgino likti gyvi ir kartu pasiųsti į aną pasaulį kiek galima daugiau orkų.

Aleksejaus kolegė, Los Angeles Herald užsienio vyresnioji korespondentė Ketlina Dž. Voters, rašė straipsnius apie karą prabangiame (Oro uosto mastais) Kijevo viešbutyje. Bendradarbiai už akių ją vadino Hariu (bet apie tai vėliau). Jos straipsniams nereikėjo daug portretų stambiu planu: dviejų trijų. Galerijai, laikraščio tinklalapiui, užtekdavo dešimt dvylikos fotografijų, iš kurių paprastai tik viena portretinė nuotrauka galėjo patekti kartu su dviem trim kitomis į spausdinamą numerį.

Amerikiečių laikraščių verslas gyveno nelengvus laikus. Spausdintinių formatų ir užsienio korespondentų biurų mažėjo. Laikai, kai laikraštyje prie spalvotosios nuotraukos pirmame puslapyje būdavo pateikiamos dar penkios ar šešios jo kitoje pusėje, praėjo negrįžtamai.

Kartą staiga Saša, vienas iš laikraščių pasaulio dvasinių vedlių, dviejų Pulicerio premijų laureatas (Aleksejus turėjo vieną – gavo 2003 metais už fotoreportažą iš Irako karo), paklausė:

– Lioša, kodėl tu portretų nefotografuoji?

– Kad nelabai kam reikia, neprašo...

– O tu fotografuok kare daugiau portretų, nors kiekvieną kovotoją po porą kadrų spragtelėk.

– Kam?

– Jį, neduok Dieve, nukaus, o žmonės turės galimybę pažvelgti jam į akis.

– O jei aš nenoriu, kad jis žūtų?

– Tada nefotografuok. Bet jis ir be tavęs žus.

Peskuose dar spalį Aleksejus nufotografavo kulkosvaidininką Ivaną. Sutvarstyta ranka, su cigarete dantyse, nusmukusiu ant ausies šalmu pamušto tanko fone – Ivanas gulėjo tarp išbarstytų gilzių ir tratino iš parako dūmuose skendinčio RPD – Degtiariovo rankinio kulkosvaidžio. Kapa atokiau nervingai rūkė...

Vakarų laikraščių pasaulyje įsitvirtino tokių nuotraukų pavadinimo klišė – iconic. Adekvačiai išversti į rusų kalbą nėra kaip. Maždaug išeitų „epochinis“, „ženklinis“.

Po poros savaičių pasirodė Ketlinos straipsnis. Ji, kaip visada, buvo nuo Peskų toliau negu nuo Mėnulio. Ivano portretas buvo įdėtas pirmojoje skiltyje. Bet pats Ivanas diena anksčiau žuvo per apšaudymą iš minosvaidžių. Aleksejus apie Ivano mirtį sužinojo telefonu iš jo vado. Ir savo „feisbuko“ puslapyje įdėjo kitą Ivano nuotrauką, pranešdamas apie jo žūtį.

Vienas iš atsiliepimų aiškiai išsiskyrė dešimčių kitų – gedulingųjų – fone.

„Ne-e-e-e-e-e-e-e-e-e-tikiu!“ – parašė jauna kulkosvaidininko žmona, trijų vaikų motina iš Dnieprodzeržinsko. Ji apie vyro mirtį sužinojo iš „feisbuko“. Vadas jai neprisiskambino. Tą akimirką Aleksejus pasijuto taip, tarsi būtų kaltas dėl Ivano mirties. Be to, jo nuomone, tai buvo vienas iš pačių profesionaliausių, labiausiai „pavykusių“ kadrų per daugelio metų karo fotografo karjerą. Jam gerai sekėsi fotografuoti karą. Jis karą suprato labiau negu daugelis kitų. Šį supratimą įgijo per savo, kario, patirtį tikrame kare.

Maskvos Rytų kalbų instituto absolventas, Afganistano karo, pirmo ir paskutinio, kuriame dalyvavo su šaulio ginklu rankose, o ne su fotoaparatu, veteranas Aleksejus nemėgo apie tai pasakoti.

Atsakydavo tik, jei buvo klausiamas, kad tarnavo karininku vertėju iš farsi kalbos prie štabo Kabule. Apie jo „tikrąjį karą“, kaip jis jį vadino, niekas nieko – net Ksiuša – gerai nežinojo.

Aleksejus iki šiol savo dieną (ne kare) pradėdavo penkių kilometrų bėgimu, prisitraukimais prie skersinio, atsispaudimais nuo grindų, šaltu dušu. Bet, be puikios fizinės formos, jis turėjo neįkainojamą karo korespondento savybę – niekada nepanikuoti. Don’t panic! – šis šūkis iš Daglo Edamso romano buvo jo karo ir gyvenimo kredo. 2003-iųjų kovą žinomas amerikiečių žurnalistas, jo pažįstamas, prieš pačią Irako bombardavimo pradžią neištvėrė, palūžo, išvažiavo ar paprasčiausiai pabėgo iš Bagdado į Jordaniją. Išvažiuodamas savo numerio raktą paliko Aleksejui, kuris gyveno to paties viešbučio numeryje su kitu fotografu.

Kai Aleksejus įėjo į paskubomis paliktą numerį, jį apstulbino gausybė amunicijos, kurią tas atsivežė į Bagdadą. Atrodė, aiškiai rengėsi Armagedonui. Specialiosios aprangos ir įrangos galėjo užtekti ištisam būriui, kad išgyventų per atominį smūgį ar masinę cheminę ataką. Ant stalo Aleksejus rado storą knygą – vadovą „Kaip išgyventi kare“, atverstą tame puslapyje, kuriame prasideda skyrius „Jūsų veiksmai, jei jūsų kolega šalia jūsų nusižudė“.

Jokia teorinė bazė, net pati moksliškiausia ir pažangiausia, neparengs karui taip, kaip paties kovinė patirtis. Bet pirmoji, jei ne pati svarbiausia elgesio taisyklė panašiais atvejais turi būti kaip tik „Don‘t panic!“

Aleksejus liko ramus, kai mašina krito į prarają Pamiro priekalnėse per pilietinį karą Tadžikistane.

Nepanikavo ir neprarado vilties, kai 2000-aisiais čečėnų kovotojų grupės vadas Šamilis Barajevas replėmis nugnybo jam kairiosios plaštakos po du mažojo ir bevardžio pirštų sąnarius.

Nerodė baimės, kai 2001-aisiais per amerikiečių operaciją Afganistane talibai jį pastatė prie mūrinės sienos ir kokias penkias minutes šaudė po kojomis ir virš galvos.

Kiekvienąkart stebuklingai išsikapstydamas iš kokio panašaus minkymo Aleksejus neišgirdo, kad jos didenybė Nuovoka it anekdote jam šnipštelėtų „P...zdec tau, Alioša“.

Ir Oro uoste Aleksejus liko visiškai ramus. Prisiminęs kulkosvaidininką Ivaną, suprato, kokia esmė slypėjo Sašos ištartuose žodžiuose. Oro uoste gyvybė ant likimo svarstyklių nenusvėrė mirties, greičiau – atvirkščiai. Aleksejus tiesiog susivokė norįs, kad jo kadruose žmonės išvystų kyborgų akis tokias, kokias jas matė pats.

Andrejus-Boksininkas, nepaisydamas, kad atsisako būti fotografuojamas, pakvietė Aleksejų, kai pats drauge su kitais dviem tarnybos draugais rengėsi vykdyti naują užduotį.

Paskui paaiškėjo, kad tai buvo ne užduotis, o pražūtinga kvailystė su tragiška pabaiga.

Praėjo pora savaičių, kai ukrainiečių daliniai pasitraukė iš senojo terminalo, tuo metu jau virtusio beforme dūmijančia griuvėsių krūva, kuri priminė 1992-aisiais Armėnijos karo su Azerbaidžanu nuniokotą Kalnų Karabachą. (Ten Aleksejus, dvejais metais anksčiau rimtai ėmęsis fotografuoti, dirbo per savo pirmąją komandiruotę svarbiausios pasaulio naujienų agentūros frylanseriu – laisvai samdomu darbuotoju).

Kyborgams atsitraukus į naująjį terminalą, Rusijos Federacijos generalinio štabo GRU (vyriausiosisos žvalgybos valdybos) specialiosios paskirties padalinio „Vympel“ komandosai virš senojo terminalo griuvėsių iškėlė dvi vėliavas – Rusijos Federacijos trispalvę ir negrabiai padirbtą vadinamosios Krasnokamenio liaudies respublikos daugiaspalvę maršką.

Žvalgybos duomenimis, po šio „žygdarbio“, Kremliaus televizijos prilyginto vos ne vėliavos iškėlimui virš Reichstago 1945 m. gegužę, Rusijos specialiųjų padalinių kariai pasitraukė. Ir, išskyrus dvi vėliavas, senojo terminalo griuvėsiuose, žvalgybos žiniomis, priešo nebuvo pastebėta.

Tačiau „kacapų“ ir KKLR vėliavos taip papiktino Andrejų, taksistą iš Lvovo ir jo draugus, kad šie nusprendė prasiskverbti per vientisą dviejų šimtų metrų mirtinų kliūčių ruožą prie senojo terminalo, nuplėšti „niekingus skudurus“ ir vėl iškelti geltonai žydrą Ukrainos vėliavą. Aleksejui pasakė, kad yra toks įsakymas.

Ankstų rytą per rūką keturiese patraukė senojo terminalo link. Prasiskverbė be nuotykių. Naudodamiesi mietu, nukabino dvi priešo vėliavas, iškėlė savo vėliavą, nusifotografavo, kad turėtų ką parodyti draugėms ir draugams, įdėjo nuotraukas į „feisbuką“, o paskui du Andrejaus draugai paprašė Aleksejų nufotografuoti juos greta vienas kito.

Aleksejus, kuris, suprantama, fotografavo tą epopėją nuo pačios pradžios ir su menkiausiomis detalėmis, be žodžių sutiko. Jis apskritai mažai kalbėjo, tarsi tai priderėtų pagal pavardę – Molčanovas (liet. išeitų Tylenis).

***

Tuo metu už keturių šimtų metrų nuo jų storasubinis, raudonsnukis rusų kino žvaigždė Aleksandras Porebrikovas su šarvine liemene bei šalmu, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Spauda“, putlų veidą priglaudė prie kulkosvaidžio „Utios“ šalto plieno. Priešais Rusijos televizijos kameras ir pritariamai krizenant separiams.

Jis savo paskutiniame beprotiškai populiariame seriale virtuoziškai suvaidino svarbiausią vaidmenį – kruopščiai užsikonspiravusį šnipą, kurio užduotis buvo po karo surengti sukilimą daugiausia žydų gyvenamame Pietų Ukrainos mieste, kad suerzintų „pergalės maršalą“ draugą Žukovą.

Nepraėjo ir trejų ketverių metų, o publikos numylėtinis – kino fašistas – jau šaudo tikrovėje iš tikro ginklo tikrais šoviniais į „tikrus fašistus“. Iš tos pačios vienuolyno celės, kurios vienintelis langas buvo atkreiptas aerodromo pusėn.

– Viskas puiku! Spausk „gazą“, dėde! – linksmai subliuvo buvęs mašinų plovėjas iš Rostovo, o dabar kovotojas už Donbaso nepriklausomybę nuo Kijevo chuntos, separių būrio vadas ir Rusijos televizijos herojus, slapyvardžiu Lambordžinis.

Porebrikovas paspaudė nuleistuką...

Jis nieko neketino nudobti. Tiesiog šaudė, kaip jam atrodė, į nieką. Ar neatrodė. Trumpai sakant, kiaušiagalvis kare. Tarsi būtų netekęs savų kiaušių. Be to, abiejų iškart.

***

Viena kulka pataikė Andrejui į pilvą, kita prakirto koją kiaurai palei šlaunies arteriją. Kaip paaiškėjo, tik fotografas Aleksejus žinojo, kaip sustabdyti kraujavimą. Tai jis ir padarė, pasinaudodamas vieno iš kovotojų vaistinėle ir parankinėmis priemonėmis, o paskui įšvirkštė netenkančiam sąmonės Andrejui nuskausminamųjų.

– Žaizdos pavojingos, vyručiai. Reikia į ligoninę. Nedelsiant. Kitaip...

Vyručiai mobiliuoju telefonu susisiekė su vadu Stepanu-Banderiu ir į jo teisėtai agresyvų klausimą „kokio velnio jūs ten krušatės?“ atsakė, kad Boksininkas mirtimi vaduojasi.

– Vilkite jį greičiau čionai, velniavaikiai! Mes pridengsime! – riktelėjo Banderis į ragelį ir atviru ryšiu ėmė kviesti „žuvėdrą“.

Vienas iš vaikinų prieš savaitę senajame terminale išbuvo savaitę. Taigi šis kaip beveik vietos žmogus greit nubėgo per griuvėsius ir grįžo su apdraskytais purvinais neštuvais.

Sąmonės netekusį draugą vyrai paguldė ant neštuvų ir per aerodromą ėmė bėgti atgal. Aleksejus bėgo palengva, vos per žingsnį priekyje ir vis spragsėjo fotoaparatu, tarsi iš automato tratintų...

Aerodromas buvo panašus į „Bepročio Makso“ ketvirtosios dalies dekoraciją. Sudarkyti metalo gabalai, „Grado“ raketų liekanos, nesprogusios minos ir sviediniai, abiem kraštais išdėstyti tempikliai, krūvos sudaužytų stiklų ir stiklo vatos. Kojos slydo. Naktį iškrito sniego, kuris dabar vietomis nutirpo, vietomis virto juodu plikledžiu.

Po kokių dvidešimt sekundžių juos pastebėjo separiai ir pradėjo smarkiai šaudyti iš kulkosvaidžių bei automatų. Iš naujojo terminalo pasipylė smarki pridengiamoji ugnis. Banderis savo žodį tesėjo.

Be to, atrodo, vadui pavyko iškviesti ir artą (artilerijos paramą). Pamėginta priešą apšaudyti iš minosvaidžių. Keletas minų su būdingu žviegimu nukrito ir sprogo netoliese bėgančiųjų mirtiną krosą.

Aleksejus vaikystėje dažnai sapnuodavo iki menkiausių detalių besikartojantį sapną. Tarsi bėga jis per nuodingomis gyvatėmis knibždančią pelkę. Gyvačių tiek daug, kad visas pelkės paviršius sudarytas vien iš gyvačių, kurių galvomis bei uodegomis jis iš tiesų ir bėga. Be to, Sergejus suvokdavo, kad tereikia sekundei sutrikti, sulėtinti žingsnį, gyvatės ims kąsti, apsivys aplink kojas ir nutemps žemyn. Paprastai viskas baigdavosi tuo, kad prabusdavo išpiltas šalto prakaito, taip ir nepasiekęs sauso kranto, ir apgraibomis eidavo naktį per kambarį ieškoti šiltos mamos.

Staiga suprato, visiškai aiškiai iššifravo, dėl ko jį, berniūkštį, perspėjo sapnas. Dabar prakaitas mušė Sergejų ne iš siaubo, o dėl įtampos. Atrodė, kad širdis pro gerklę iššoks – juto gerklomis, liežuvio galiuku, ausimis, kaip ji daužosi.

Jis bijojo, kad Andrejaus nepavyks parnešti gyvo, o pats dabar taip pat bus nušautas, tad nespės perduoti stulbinamų fotografijų.

Negalima pasirengti tam, jei į tave anksčiau nebuvo šaudoma taip, kad tu aiškiai suprastum, jog šaudoma kaip tik į tave ir ne pavieniais šūviais, o papliūpomis.

Jei tau pavyko, kad, sėdėdamas jaukiame ir nebrangiame ar nejaukiame ir brangiame restorane, negali prisiminti nieko panašu iš savo gyvenimo, – niekada nesuprasi, ką jautė Aleksejus. Ką jautė kovotojai, kurie nepaliko draugo, vilko jį per kulkų lietų, o patys mirė bėgdami.

Ir vėl – apie sapnus. Aleksejų apėmė tvirtas jausmas, kad jie ne bėga, o juda lėtai, tarsi sapne. Kai ne tik girdi kulkų švilpesį, bet ir šoniniu regėjimu matai jų lėtą gražų judesį, tarsi stebėtum viršgarsinio naikintuvo paliekamą dujų šleifą aukštai aukštai padangėje...

Itin didelio pavojaus minutę, kai likimas balansuoja lyg pakabintas ant sėkmės plaukelio ir niekaip nenusprendžia – gyventi tau ar mirti, jausmai sustiprėja taip, kad gyvenimo sekundės ištįsta, tarsi būtų paskutinės. Ir sakytum daugiau nieko nėra, išskyrus pro smilkinį apžavimai pralekiančią švininę kulką...

Kai jie vis dėlto bėgte įsmuko pro išmuštą naujojo terminalo langą ir kosėdami bei keikdamiesi suvirto ant purvinų, stiklo šukėmis, betono ir armatūros gabalais, visokių kalibrų gilzėmis bei kitu šlamštu užverstų grindų, Andrejus buvo negyvas.

Virš senojo terminalo plevėsavo Ukrainos vėliava. Aleksejui atrodė, kad jis girdi, kaip pliaukši vėjyje geltonai žydras audeklas ir tas garsas atsiliepia ausyse varpų skambesiu.

Tąkart varpas skambino ne jam, o nutrūktgalviui, nors ir prietaringam gražuoliui Andrejui, kurio laukė sužadėtinė. Aleksejus, vos atsipeikėjęs, sėdosi ant akmenų, šlapia nuo prakaito nugara įsirėmė į sieną, kurios šaltumo per šarvinę liemenę nejautė, užsidėjo akinius ir ėmėsi žiūrinėti nuotraukas fotoaparato ekrane.

Negirdimai priėjo vadas, pritūpė šalimais, užsirūkė ir sušnibždėjo jam į ausį:

– Aš iškviečiau „žuvėdrą“. Atvažiuos gal po dešimties minučių. Paims dušimtinius (žuvusiuosius) ir trišimtinius (sužeistuosius). Renkis, dėde Lioša. Važiuosi su jais.

– Nevažiuosiu.

– Važiuosi. Turi važiuoti! Bent jau todėl, kad vienas iš mūsų liktų gyvas. Nika numirs, jei mes abu pražūsime...

– Ji tau rašo?

– Taip! Maldauja, kad pasiųsčiau tave namo.

– Gerai.

Nei mirusiesiems, nei gyviems tą dieną nebuvo lemta sulaukti „žuvėdros“. Dobermano „žuvėdra“ pakeliui į terminalą sudegė. Visi, išskyrus jį, žuvo. Jis išgyveno, neteko rankos ir pakliuvo į nelaisvę.

* * *

Sergei Loiko. Oro uostas. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2016]. – 360 p.: iliustr.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – karo korespondento ir fotografo Sergejaus Loiko knygą „Oro uostas“.

Oro uostas“ – tikrais faktais grindžiamas romanas apie Ukrainos karių kovas su prorusiškais separatistais bei Rusijos karinėmis pajėgomis per 242 dienų trukusią Donecko oro uosto apgultį. S. Loiko buvo vienintelis užsienio žurnalistas ir fotografas, kuriam tada pavyko patekti į sugriautą oro uostą ir keletą dienų gyventi drauge su narsiais jo gynėjais.

Romano veiksmas prasideda Oro uoste – Donecko oro uosto prototipe, kur maža ukrainiečių įgula dieną ir naktį atremia gyvąja jėga bei technika daugelį kartų pranašesnio priešo atakas. Oro uoste yra ir amerikiečių fotografas, kuris išgyvena šį karą kaip savo paties dramą. Jo akimis skaitytojas mato tai, ką objektyvūs istorikai vadina Rusijos–Ukrainos karu. Romanas iliustruotas autoriaus darytomis nuotraukomis, atskleidžiančiomis ginkluoto konflikto realybę.

„Sergejaus Loiko knyga neabejotinai yra vienas iš pastarųjų metų svarbiausių literatūros įvykių, nes jos aktualumas, gilus humanizmas ir literatūrinė tiesa, derinama su dokumentiniu, fotografiniu tikslumu, mums visiems primena: „Žmonės, būkite budrūs!“ Blogis – greta jūsų. Jis nesnaudžia ir per artimiausias dienas gali taikų gyvenimą paversti siaubingu karu, o klestinčius miestus – rūkstančiais griuvėsiais. Ir sustabdyti jį galima tik pačia didžiausia kaina – didvyrių mirtimi...“ – rašo lenkų poetas ir vertėjas Vladimiras Štokmanas.

Sergejus Loiko – „Los Angeles Times“ korespondentas ir fotografas, specialiai siunčiamas dirbti ten, kur vyksta karai ir ginkluoti konfliktai. Per tą laiką jis parašė daugiau kaip tūkstantį straipsnių ir paskelbė daugiau kaip 600 nuotraukų. Jo straipsniai, nuotraukos – iš ginkluotų konfliktų, revoliucijų bei karų Kalnų Karabache, Rumunijoje, Tadžikistane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Afganistane, Irake – buvo perspausdinami šimtuose laikraščių ir žurnalų visame pasaulyje. 2004 m. parašė dokumentinę knygą „Šokas ir drebulys. Karas Irake“.

Ukrainos revoliuciją ir vėliau prasidėjusį karą S. Loiko fotografavo bei apie tai rašė nuo pirmosios dienos – 2013 m. lapkričio 30-osios iki 2015 m. vasario.

2015 m. už darbą Ukrainoje vykstančiame kare S. Loiko pelnė vieną svarbiausių JAV žurnalistikos premijų „Overseas Press Club Bob Considine Award“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: ES susitarė dėl naujų sankcijų Rusijai