„Šis pasakojimas – apie dvasinę tikrovę, apie Senojo ir Naujojo pasaulio skirtumus, apie Vakarų civilizacijos idealų griuvimą ir apie menininko likimą daugybę gyvenimų pražudžiusioje mėsmalėje – šiandien aktualus kaip niekada. Tuo įsitikinę George'o Prochniko knygos „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje“ leidėjai.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Vėlyvą 1941-ųjų lapkričio rytą Stefanas Zweigas, viena didžiausių pasaulio literatūros garsenybių, – pasiturintis humanistas, laikęs save tokių žmonių kaip Sigmundas Freudas, Albertas Einsteinas, Thomas Mannas, Hermannas Hesse ir Arturo Toscanini draugu, beveik šešiasdešimtmetis Vienos kosmopolitas, rašantis violetiniu rašalu, retai keliaujantis be frako, – pabudo siauroje juodoje geležinėje lovoje šalia žmonos Lottės, taip pat gulinčios geležinėje lovoje, išsiėmė iš stiklinės dantis, užsimovė nelygintas laisvas kelnes ir užsivilko marškinius.
Apačioje žingsniuodami pro šalį į akmenis bilsnojo nešuliniai gyvuliai. Medžių lapijoje klykavo paukščiai, ant odos Zweigui tūpė ir ropinėjo vabzdžiai.
Prisidegdamas pirmąjį dienos cigarą, Zweigas išėjo pro nedidelio nušiurusio vasarnamio duris, nusileido stačiais hortenzijomis apaugusiais laiptais ir nuėjo į kitapus gatvės veikiančią kavinę Café Elegante. Čia, tamsiaodžių mulų varovų draugijoje, Zweigas už skatiką pasigardžiavo puikia kava ir su draugišku savininku palavino savo portugalų kalbą. Buvo sunku – nuolat trukdė ispanų kalbos įgūdžiai.
Vėl užlipęs laiptais, Zweigas atsisėdo kelias valandas padirbėti verandoje, atstojančioje gyvenamąjį kambarį, retkarčiais įsižiūrėdamas tolyn į nuostabią Pajūrio kalnų panoramą, atsiveriančią virš skaisčiai žalių palmių lapų. Dvidešimt septyneriais už jį jaunesnė Lotte, kažkada buvusi jo sekretore, dirbo šalia: taisė jo juodraštį, šiuo metu rašomą apsakymą apie karališkąjį žaidimą – šachmatus. Viduje tarnaitė plūkėsi prie malkomis kūrenamos rūkstančios krosnies.
Pavalgę gana primityvius priešpiečius, – pagrindiniai produktai buvo vištiena, ryžiai ir pupelės, – Stefanas su Lotte sužaidė partiją iš šachmatų meistrų partijų knygos. Po žaidimo jie ilgam išėjo pasivaikščioti atokiau nuo Petropolio pagrindinių gatvių, – į šį kalvose netoli Rio de Žaneiro įsikūrusį miestelį jie dabar buvo atvykę ilsėtis, – iki seno kelio, vedančio į vaizdingas džiungles su gausiai žydinčiomis laukinėmis gėlėmis ir upeliais.
Paskui jie grįžo į vasarnamį ir toliau dirbo. Ėmėsi laiškų. Užsirašinėjo mintis iš dulkėtos Montaigne’io knygos, kurią Zweigas buvo radęs rūsyje. („Tada, kaip ir šiandien, pasaulis buvo skaldomas, virto mūšio lauku, karas pasiekė žvėriškumo viršūnę, – rašė jis. – Tokiais laikais visi gyvenimo klausimai žmogui susilieja į vieną: kaip man neprarasti laisvės?“) Paskui – miegas. Taip jie ir gyveno – diena po dienos, savaitė po savaitės.
Tačiau Zweigo padėtis buvo tokia neįtikėtina, kad šiandien nebeištvėrė. Laiške Lottės šeimai jis su nuostaba pratrūko: „Nebūčiau patikėjęs, kad būdamas šešiasdešimties sėdėsiu Brazilijos kaimelyje patarnaujamas basakojės juodaodės merginos, už tūkstančių mylių nuo viso to, kas anksčiau buvo mano gyvenimas, knygos, koncertai, draugai ir pokalbiai.“
Visą turtą, kurį buvo palikęs Austrijoje, savo dalį šeimos audinių versle Čekoslovakijoje bei kitą mantą, kurią jam buvo pavykę atsigabenti į Angliją, kur 1934-aisiais apsistojo emigravęs, jis manė praradęs. Per visą aistringo kolekcionieriaus gyvenimą surinktas įspūdingas rankraščių ir partitūrų rinkinys buvo išblaškytas po visą pasaulį. Svainei Londone jis kartojo: „Būtinai noriu, kad naudotumėtės visais drabužiais, baltiniais, patalyne, paltais ir viskuo, ką ten palikome. [...] Jūs man tik padarysite paslaugą, ir pamatysite, kad apie tai galvodamas jausiuosi daug geriau. Man nebus taip gaila to, ko niekada nebeišvysiu.“
Tačiau keistas dalykas: nors jie buvo toli nuo visko, iš ko lig tol buvo sudėtas jo gyvenimas, Stefanas tvirtino: „Čia jaučiamės nepaprastai laimingi.“ Kraštovaizdis buvo išskirtinio grožio, žmonės – mieli, pragyvenimas – pigus, netrūko skonių ir kvapsnių. Juodu su Lotte kaupė jėgas, reikalingas niūriam laikmečiui pasitikti – „o, norėtume tapti daug stipresni“, rašė jis.
Jų laimę kartino tik mintys apie neapsakomas kančias, užgriuvusias jų buvusius namus. Naujienos apie kasdienį gyvenimą nacių užgrobtose teritorijose slėgė net labiau nei pranešimai apie karinę padėtį. Stefanui buvo baisu, kad milijonai badauja, o Brazilija ir toliau mėgaujasi taika ir gerove. Nuojauta, kad šalies nepalies Europą ištikęs savinaikos protrūkis, Brazilijos galingiesiems įkvėpė naujo nacionalizmo, ir jie ėmė svajoti, jog karo padariniai gerokai priklausys nuo jų. Tačiau Brazilijos žmonės liko geranoriški. „Norėčiau nusiųsti tau šiek tiek šokolado, kavos ar cukraus, jie čia kainuoja juokingai mažai, – rašė jis. – Bet kol kas neradome, kaip tai padaryti.“
Tai neįtikėtinas, bet kartu sunkiai pamirštamas paveikslas: Stefanas Zweigas, ištremtas į žaliuojantį Petropolio prieglobstį, kur, kaip jis rašė, Europa ir visos jos bėdos vietiniams rūpi ne daugiau nei tokiems kaip jis europiečiams anksčiau rūpėjo Kinijos vargai. Kaip atsitiko, kad vienas žymiausių pasaulio rašytojų, žmogus, net labiau nei savo literatūriniais pasiekimais didžiavęsis tuo, kad padeda megzti ryšius intelektualiniams ir meniniams Europos šviesuliams, galiausiai, pasak jo, lyg vienuolis apsigyveno Gonsalveso Diaso gatvėje nr. 34?
Tačiau šis nuošalumas, kurį Zweigas savo leidėjui nusakė kaip „visišką izoliaciją“ Brazilijos prieglobstyje, kartu suteikė laisvės, rašė jis, užbaigti atsiminimų knygą Vakarykštis pasaulis ir „visiškai perrašyti“ visą anksčiau sukurtą tekstą. Kaimo vietovės aplink Petropolį „atrodo lyg išverstos iš austrų kalbos į atogrąžų kalbą“, – sakė jis vienam draugui išeiviui. Viẽnai toliau grimztant į sutemas, Zweigas vaizduotėje regėjo ją kaip vis ryškesne šviesa žėrinčią meno utopiją. Šia prasme jis buvo panašus į savo seną draugą Josephą Rothą, apie kurį kartą buvo pasakyta, kad „jo austriškas patriotizmas sparčiai stip¬rėjo Austrijai menkstant ir pasiekė viršūnę tada, kai jo tėvynė liovėsi egzistavusi“.
Apačioje pro šalį asilams nešant bananų naštą, o greta virtuvėje negarsiai dainuojant jo tarnaitei, Zweigas grįžo prie gyviausių praeities vaizdų. Nė viena akimirka jam nebuvo tokia brangi kaip ta, kuri liudijo tėviškę apėmusią estetinę aistrą, – ta diena, kai Vienos aukštuomenė 1888-aisiais paskutinį sykį susirinko senajame Imperatoriškajame teatre (Burgtheater), – paskui šis didingas pastatas buvo nugriautas.
Vos po paskutinio spektaklio nusileidus uždangai, rašė Zweigas, visi žiūrovai apimti sielvarto puolė į sceną atsiplėšti „kaip relikviją bent šipulėlį tų lentų, ant kurių vaidino jų mylimi menininkai“. Vėliau ištisus dešimtmečius prabangiuose buržuazijos namuose apie Žiedo bulvarą šias iš Imperatoriškojo teatro parsineštas nuolaužas buvo galima pamatyti „saugomas brangiose dėžutėse, taip kaip bažnyčiose saugomi Šventojo Kryžiaus gabalėliai“ (cituojama iš S. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“) .
Zweigas apibendrino, kad tai buvo ne kas kita kaip „fanatiškas meno pomėgis“, apėmęs visus Vienos sluoksnius. Be to, šis karštas pomėgis aktorius skatino siekti naujų kūrybos aukštumų, nes juos įkvėpdavo ne tik vertinimas, bet ir pervertinimas.
„Menas visada pasiekia viršūnę tada, kai jis yra visos tautos gyvenimo reikalas“, – pareiškė jis. O Zweigui pakėlus akis nuo popieriaus, priešais atsiverdavo kraštovaizdis su tamsžalėmis ir auksinėmis palmėmis, žalumoje skendinčiomis stačiašlaitėmis kalvomis ir bekrašte giedra padange. Kur jie, visi mano gyvenimo žmonės? – stebėjosi jis. Joks žmogus neturėjo tiek gyvenimo patirties kiek Zweigas. Jis manė girdėjęs viską, bet niekada jam nebuvo tekę girdėti tokios tylos, kokia viešpatavo naujuosiuose namuose.
* * *
„Nepakeliama tremtis“ – Stefano Zweigo šlovės ir nusivylimo istorija
George Prochnik. Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakraštyje. Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 423 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
Jis ne kartą rašė, kad Europa nusižudė. Negalėjo užslopinti jausmo, kad jam niekur nebėra vietos, nebėra kur iškeliauti. Viskas, ką jis dabar darė, dvelkė užuominomis, kad viskam atėjo galas. Tai buvo nebūties pagunda. Viskas arba nieko; bet nebebuvo dėl ko pasirinkti viena arba kita.George Prochnik (Džordžas Prochnikas) – eseistas, poetas, anglų ir amerikiečių literatūros dėstytojas, žurnalo „Cabinet“ redaktorius. „Nepakeliama tremtis: Stefanas Zweigas pasaulio pakrašty“ – trečioji jo knyga.
Ketvirtajame dešimtmetyje Stefanas Zweigas buvo vienas populiariausių pasaulio rašytojų, pelnęs visuotinį pripažinimą, turtus ir žymiausių kultūros kūrėjų draugystę. Į valdžią atėjus Hitleriui, visa tai sutrupėjo kaip smėlio pilis. Europietis kosmopolitas atsidūrė tremtyje: Viena, Londonas, Batas; vėliau – Niujorkas, kuriame rašytojas su žmona Lotte taip ir nerado ieškotos ramybės ir kūrybinių jėgų atgimimo, ir 1941-aisiais paskutinis taškas – Brazilija, kurią jis vadino „ateities šalimi“. Petropolis, kuriame galiausiai apsigyveno pora, turėjo tapti ramybės uostu – tačiau ten, praėjus pusei metų, šešiasdešimtmetis Zweigas ir jo žmona savo noru atsisveikino su gyvenimu. „Nepakeliama tremtis“ ramiai ir objektyviai pasakoja tragišką Zweigo šlovės ir nusivylimo istoriją. George’as Prochnikas, taip pat išeivių iš Vienos palikuonis, prieš skaitytojus išskleidžia menininko, tikėjusio vieninga Europa, minčių ir jausmų žemėlapį. Tai ir staigaus Europos žlugimo, ir žmogaus, vis labiau tolstančio nuo to, kas sudarė jo pasaulį, istorija, kupina nuojautos, kad pasaulis negrįžtamai keičiasi ir kad tai, kas buvo savaime suprantama, artima, kas sudarė mūsų kultūrinį identitetą, pažeista nebeatitaisomai.
Šis pasakojimas – apie dvasinę tikrovę, apie Senojo ir Naujojo pasaulio skirtumus, apie Vakarų civilizacijos idealų griuvimą ir apie menininko likimą daugybę gyvenimų pražudžiusioje mėsmalėje – šiandien aktualus kaip niekada.
