Bolševikai netrukus nusikratė kiek kitokį politinį kursą išpažįstančių bendražygių – kairiųjų eserų – ir šalyje užkūrė patį kruviniausią, lig tol neregėtą terorą. Teisindama Lenino bei jo gaujos veiksmus raudonoji spauda atvirai trimitavo apie „ypatingą bolševikinę moralę“, „naująsias proletariškas vertybes“. Esą teroras būtinas, bet ne pavergti, o išlaisvinti! Kaip ir proletariato diktatūra.
Valdžia bet kokia kaina
Daugelis mano, kad postringavimai apie rūsčią „naująją moralę“ – valdžios bet kokia kaina siekusių Rusijos komunistų išradimas. Kai kurie istorikai nurodo į galimas ištakas – revoliucinį XVIII a. pabaigos terorą Prancūzijoje. Tačiau bolševikai, ko gero, rėmėsi ir gimtosios šalies „paveldu“.
1847 m. Vidurio Rusijos Ivanovo mieste baudžiauninkė pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Sergėjumi. Manoma, kad tikrasis berniuko tėvas buvo dvarininkas Piotras Epiševas. Bet kilmingas ponas sūnaus nesiteikė pripažinti, todėl vaikui suteikta Nečiajevo pavardė (nuo rusiško žodžio „nečajannyj“ – netyčinis, nelauktas, netyčiukas).
Motina mirė, kai Sergėjui buvo aštuoneri metai, tad našlaitis augo su patėviu. Pastarasis užsiėmė įvairia veikla: nuo dažymo iki patarnavimo užeigose. Apie save vėliau Nečiajevas pasakojo, kad gana anksti pajuto „socialinės nelygybės gniaužtus“ ir sąmoningai pasirinko „revoliucionieriaus kelią“. Kaip buvo iš tiesų – nežinia. Mat Sergėjus mokėjo slėpti savo biografiją ar susikurti visiškai naują.
Ištrūko iš juodadarbių būrio
Kažkokiu būdu Nečiajevui vis dėlto pavyko ištrūkti iš juodadarbių sluoksnio. Jis bandė siekti mokslų, net tapo prie cerkvės įkurtos mokyklos mokytoju. Į Sankt-Peterburgo universitetą Sergėjus neįstojo, bet lankėsi paskaitose kaip klausytojas. Čia Nečiajevas dar labiau pasinėrė į tuo metu Rusijos studentų tarpe populiarias „revoliucinės lygybės ir brolybės“ idėjas.
Jauno provincijos mokytojo galvoje visos tos idėjos virto keistu anarchizmo, nihilizmo, makiavelizmo ir mesianizmo kratiniu. Nečiajevas skelbė, kad jo paties tikslas – „šviesi žmonijos ateitis“. Deja, šio švento tikslo negalima pasiekti be negailestingo esamos visuomeninės santvarkos sunaikinimo, aistringos revoliucijos ir „pasaulį apvalančio“ kruvino teroro.
Kurį laiką užsienyje pagyvenęs Nečiajevas grįžo į Rusiją, įkūrė „Liaudies susidorojimo draugiją“ ir 1869 m. anonimiškai publikavo „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame dėstytos nuostatos šokiruoja net ir šiandien. Sakoma, kad „Katekizmas“ buvęs gana populiarus carine santvarka nepatenkintų studentų tarpe ir neabejotinai įtakojęs politinį XIX a. rusų terorizmą.
Kas gi skelbta kovingame manifeste?
„Revoliucionierius – tai pasmerktas žmogus. Jis neturi interesų, nei jausmų, nei prieraišumo, nei netgi vardo. Jį užvaldęs vienintelis troškimas, vienintelė aistra – revoliucija. Jis ne tik žodžiais, bet ir darbais nutraukė bet kokius ryšius su pilietine tvarka, su visuomene, su įstatymais, visuotinai priimtomis normomis, šio pasaulio dorove. Ir jei jis priverstas gyventi šiame pasaulyje, tai tik tam, kad greičiau jį sunaikintų. Revoliucionierius niekina aplinkinių nuomonę. Dorybė jam yra tai, kas priartina revoliucijos triumfą, o nusikaltimas – kas trukdo jai“.
„Revoliucionierius privalo būti rūstus sau pačiam ir kitiems. Visi švelnūs giminystės, draugiškumo, meilės, dėkingumo jausmai ir netgi garbės pojūtis turi būti numalšinti ledinės revoliucinės aistros. Dieną ir naktį jis turi gyventi viena mintimi, vienu tikslu – naikinimu. Tikro revoliucionieriaus prigimtis nesuderinama su romantika, jausmingumu, susižavėjimu, susidomėjimu“.
Patekusiems į bėdą bendražygiams bei draugams padėti verta tik tuomet, jei jie yra reikalingi revoliucijai, bet ne dėl asmeninių simpatijų ar prieraišumo. Kitaip tariant, revoliucijos reikia siekti visais įmanomais būdais, net jei tam tektų paaukoti tėvą, motiną, brolius ir seseris, vaikus. Revoliucionieriaus šeima – tai tik jo idėjiniai bendražygiai. Bet ir jų vertė matuojama „naudingumu revoliucijai“.
Pavojingiausius – naikinti
„Katekizme“ skelbiama, kad kelyje link revoliucijos „ši supuvusi visuomenė turi būti padalinta į kelias kategorijas“. Pavojingiausius revoliucijai – nedelsiant naikinti, mažiau pavojingus – išnaudoti, „leidžiant pagyventi kiek ilgiau“, nepavojingus – stengtis patraukti į savo pusę. Revoliucionieriui leidžiama viskas: apsimesti tuo, kuo jis nėra, pataikauti priešui, net žemintis prieš jį, jei galutinis tikslas – to paties priešo sunaikinimas. Anot Nečiajevo, žudynės privalo sukrėsti, supurtyti, išklibinti sistemą. Skatinama mokytis fizikos ir chemijos. Matyt, bomboms gaminti.
Apie kažkokį galutinį šios teroristinės programos tikslą kalbama labai nedaug. Jis įvardintas paprastai: „visiškas liaudies išlaisvinimas ir laimė“.
Nuo veiksmų „Liaudies susidorojimo draugija“ perėjo prie darbų. Tiesa, nužudė tik vieną Nečiajevo valiai atsakiusį paklusti pogrindinės organizacijos narį. 23 metų studentą Ivaną Ivanovą numatyta įvilioti į nuošalią vietelę ir pasmaugti. Įvilioti pavyko, bet užuot pasmaugus besipriešinančią auką teko nušauti.
Netrukus žmogžudystė buvo išaiškinta, „Liaudies susidorojimo“ aktyvistai stojo prieš teismą ir sulaukė rūsčių bausmių. Pats Nečiajevas pabėgo į Šveicariją, tačiau Rusija pasiekė, kad jis būtų išduotas. Gimtinėje aršusis revoliucionierius nuteistas 20 metų kalėti. Mirė jis 1882 m. Petropavlovsko tvirtovės vienutėje, po devynerių metų įkalinimo.
Kūrėsi teroristinės organizacijos
Antrojoje XIX a. pusėje per Rusijos imperiją nusirito politinio terorizmo banga, kuri nenuslūgo bemaž iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Per visą politinio teroro klestėjimo laikotarpį čia nužudyta tūkstančiai policijos viršininkų bei kitų pareigūnų, aukštesnių ir žemesnių valdininkų, aukščiausios valdžios atstovų ir net pats caras Aleksandras II.
Sergėjaus Nečiajevo ir jo bendrų sėkla greit sudygo socialinių sukrėtimų purtomoje šalyje. Kūrėsi teroristinės organizacijos, griaudėjo šūviai, sproginėjo bombos. Vienas žymesnių to laikotarpio teroristų – pasikėsinimą į carą Aleksandrą III rengęs ir už tai myrio nuteistas Aleksandras Uljanovas – teroristinės organizacijos „Liaudies valia“ aktyvistas, vyresnysis būsimojo bolševikų lyderio Vladimiro Uljanovo-Lenino brolis.
Na, o pastarasis, puikiai susipažinęs su rusiškojo terorizmo teorija bei praktika, revoliucinę Nečiajevo „moralę“ su kaupu įgyvendino valstybiniu mastu.
