Salėje visi žiūrovai nesutilpo
Nauja A.Juozaičio grožinės ir dokumentinės publicistikos knyga „Klaipėda-Mėmelio paslaptis“ tarsi užbaigia prieš dešimtmetį jo pradėtą intriguojantį triptichą – pasakojimus apie tris didžiuosius Baltijos pakrantės miestus: Karaliaučių/Kaliningradą, Rygą ir Klaipėdą.
A.Juozaitis jam būdinga savita literatūrine maniera, nevengdamas autentiškų nuorodų, parašė kūrinį, prilygstantį Klaipėdos epui. Jame, pasak autoriaus, susilieja ir istorinės praeities gaudesys, ir šiandienos miesto alsavimas.
Jau pasirodęs knygynuose veikalas, ko gero, yra pirmasis toks išsamus lietuviškas kūrinys apie prieštaringą, beveik 800 metų istoriją skaičiuojančią Klaipėdą, kuri iki šiol dar nėra įžengusi į lietuvių istorinę savimonę kaip karališkasis miestas.
Nors tokiu šiam miestui buvo lemta tapti XIX amžiaus pradžioje, kai čia visus metus rezidavo nuo Napoleono Bonaparto kariuomenės į tolimiausią savo imperijos pakraštį sprukęs Prūsijos imperatorius Frydrichas Wilhelmas II su žmona Luize ir vaikais.
Klaipėdos biblioteka visų čia susirinkusių A.Juozaičio kūrybos gerbėjų nesutalpino – nemažai žmonių, pamatę, kad salėje nebeliko vietos, išėjo, kiti autorių sveikino vestibiulyje, o kantriausieji pusantros valandos stovėjo ramstydami sienas.
Seni klaipėdiečiai prisiminė, jog anksčiau tiek svečių į biblioteką buvo sutraukęs tik vienas uostamiesčio literatas – jubiliejinę datą šventęs legendinis poetas futuristas, keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas.
Klaipėda ir Mėmelis – drauge
Pristatydamas knygą A.Juozaitis pažymėjo, kad ji, kaip ir ankstesnės trilogijos apie Baltijos miestus dalys, parašyta jaučiant gyvenimo pulsą: „Likimo nublokštas į Lietuvos generalinį konsulatą Kaliningrade ten atlikau kultūros atašė pareigas, gyvenau Rygoje, o dabar esu klaipėdietis – dirbu universitete. Visi šie miestai paženklinti vokiečių kultūros fenomeno dvasia“.
Autorius pakartojo jo knygoje raudona gija vingiuojančią mintį, kad lietuviškos kultūros šaknys Klaipėdoje yra trapios, o kartais net ir sunkiai apčiuopiamos – XX amžiuje du kartus atitekęs Lietuvai (1923 ir 1945 metais) miestas prie jūros tik sąlygiškai tapdavo pavaldus Lietuvos administracijai.
Tarpukariu autonomijos teisėmis gyvenusi daugiau vokiška nei lietuviška Klaipėda sovietmečiu tapo rusakalbių žvejų ir uostininkų prieglauda. Knygoje prisimenami ir komunistinio laikotarpio veikėjai, kurių pastangomis pilkas proletarinis miestas aštuntajame dešimtmetyje pradėjo sparčiai lietuvėti.
„Klaipėda ir Mėmelis niekada neištars vienas kitam sudie, jiedu – istorijos sugyventiniai. Dabartinė Klaipėda, kad ir būdama dešimt kartų didesnė už Mėmelį, jo akyse liks tik kūdikis“, – kalbėjo A.Juozaitis.
Publicistas džiaugėsi, kad jo apdainuotas dvilypis miestas Mėmelis/Klaipėda per visą savo istoriją dar nebuvo toks lietuviškas, koks yra dabar.
Būtų prisijungęs prie sukilėlių
Atskleisdamas Klaipėdos ir Mažąją Lietuva praminto krašto istorijos raidą, A.Juozaitis mėgina sklaidyti ankstesnių tyrinėtojų darbuose įsišaknijusius mitus, legendas, stereotipus, politikų nukaltus tendencingus, kartais net absurdiškus naujadarus.
Sudėtingos geopolitinės peripetijos po Pirmojo pasaulinio karo, kai į Klaipėdos kraštą įžengę ginkluoti lietuviai išvijo prancūzų aljantus ir jėga prijungė jį prie Lietuvos, autoriui primena dabar karštuose regionuose naudojamas „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos technologijas.
A.Juozaitis – ar tik ne pirmasis lietuvis rašytojas, įžvelgęs tokias analogijas ir siūlantis nesibaiminti sąžiningos akistatos su praeitimi – t.y. istorinius įvykius ir reiškinius vadinti tikraisiais vardais.
„Klaipėdos krašto sukilimas – ryžtingas lietuvių manevras atkovojant baltų prarastas erdves. Jeigu būčiau gyvenęs tuo metu, irgi būčiau prisijungęs prie tų žaliųjų, o tiksliau, rudųjų žmogeliukų – tais laikais Lietuvos kontržvalgybininko Jono Budrio-Polovinsko vedami „sukilėliai“ šaulių mundurus maskavo vilkėdami valstietiškas rudines“, – tvirtino A.Juozaitis.
Prūsų lietuvių tautinės tarybos Tilžėje 1918 metais patriotų paskeltas Mažosios Lietuvos prisišliejimo prie Didžiosios Aktas, šiandienos istorikų vertinamas kaip prasimanymas arba kažkoks tarpukario politikų sukurptas falsifikatas, kelia abejonių ir A.Juozaičiui: „Bet tai buvo laikmečio iššūkis. Tada irgi būčiau pasirašęs tokį aktą be jokių išlygų“.
Svarbiausia – ne vakarietiškumas
A.Juozaičiui dvipolė Klaipėda – tarsi kažkoks stebuklas, neleidžiantis puikuotis vienaveide šio miesto autobiografija, o verste verčiantis prisiminti jau nebeegzistuojančios Prūsijos valstybės sienas, galvoti ne tik apie šio krašto senbuvius lietuvininkus, kurių irgi nebeliko, bet ir kitus įvairių tautybių žmones, kūrusios vietovės legendas.
Knygoje autorius tai pažymi nuo pat pradžių: „Jeigu koks nors modernistas šiam miestui paplekšnoja per petį, esą, girdi, koks tu vakarietiškas, atviras, kaip gera tavyje alsuoti liberalui – žmogui be šaknų, galime būti tikri, kad toks lietuvis myli tik save“.
„Ne „vakarietiškumas“ čia svarbiausia, o kitoks nei visoje Lietuvoje buvęs civilizacijos ciklas – miesto vektoriai į Vakarus, o ne į Rytus yra akivaizdūs. Klaipėda – ne provincija, ne miestas „nieko sau“ ir ne liberalizmas“, – įsitikinęs A.Juozaitis.
Žiūrovai, tarp kurių buvo ir liberalų citadele vadinamo uostamiesčio politikų, net ir nesutikdami su kai kuriomis A.Juozaičio mintimis bei įžvalgomis, jo naujausią kūrinį vertino kaip dovaną Lietuvai, vis dar mažai pažįstančiai savo pajūrio šaknis.
Kūrėjo rašalinė dar neišsemta
Autorius dievagojosi jau išbandęs epo žanrą, todėl daugiau taip neberašysiąs, nes ciklas apie tris iškilius rytinės Baltijos pakrantės uostamiesčius, pasak jo, yra lyg nepažeidžiamos dieviškosios trejybės reikalavimas.
Tačiau skaitytojai A.Juozaičiui linkėjo kūryboje neapsiriboti dogmatiškais įsitikinimais, nedžiovinti plunksnos, jeigu dar ne viskas išsakyta ir rašalinė neišsemta.
„Dar ne viską esate apglėbęs. Parašykite ir apie kitus įdomius Baltijos pajūrio miestus, kuriuose ryškėja vokiškumo ženklai. Pirmiausiai apie amžinąjį Klaipėdos konkurentą Gdanską/Dancigą, po to – apie Taliną/Revelį, Ščeciną/Štetiną“, – patarimų rašytojui nešykštėjo klaipėdietė publicistė Gražina Juodytė – keturių knygų ciklo „Klaipėdos akvarelės“ autorė.
Kiti kalbėtojai, akademinės bendruomenės atstovai klaipėdiečiu tapusio buvusio vilniečio A.Juozaičio knygą apie Klaipėdą įvertino kaip dar vieną įtaigų ir autentišką amžių tėkmėje nukraujavusio, bet dar nesunaikinto baltų pasaulio liudijimą.
Išklausęs daug šiltų žodžių, apdalytas gėlėmis A.Juozaitis pateko į žiūrovų glėbį – dar pusę valandos bibliotekos salėje autografais margino leidyklos „Alma Littera“ išleistas knygas.
Paveikslas primena kovotoją
Iš Panevėžio kilusi klaipėdietė menininkė scenografė Sofija Kanaverskytė tikino, kad A.Juozaitį jau galima vadinti klaipėdiečiu, nes pagal jo istorinę dramą Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis „Karalienė Luizė“ rodomas Klaipėdos dramos teatre.
Sveikindama šaknis į pajūrio žemę vis gilyn leidžiantį dramaturgą ir publicistą S.Kanaverskytė jo pastangas literatūros srityje įvertino ne vien tiktai skambiomis ištarmėmis, bet ir apčiuopima dovana – A.Juozaičiui įteikė paveikslą su jo atvaizdu.
Menininkės nutapytas Klaipėdos/Mėmelio epo kūrėjo portretas šiek tiek primena tuos laikus, kai A.Juozaitis labiau garsėjo ne kaip literatas, o kaip aistringas oratorius ir politikas – su bendražygiais kovėsi už Lietuvos laisvę Sąjūdžio fronte.
Ankstesnė A.Juozaičio knyga apie Karaliaučių „Karalių miestas be karūnos“, pirmą kartą „Eglės“ leidyklos išleista Klaipėdoje, vėliau sulaukė dar trijų laidų.
Vėliau pasirodžiusi kita jo publicistikos knyga „Ryga – niekieno civilizacija“ – irgi jau beveik išgraibstyta.
