Apie galimybę Vilniuje pastatyti paminklą J.Pilsudskiui lenkai pradėjo kalbėti dar maršalui esant gyvam, vos tik okupavus Vilniaus kraštą 1919 metais.
1867 m. netoli Pabradės, Zalave, gimusį J.Pilsudskį vietos lenkai visuomet laikė savo didvyriu. Pats J.Pilsudskis irgi neslėpė sentimentų gimtajam kraštui, tiesa, jo planai Vilnijos atžvilgiu smarkiai kirtosi su lietuvių planais.
A.Mickevičiaus atsisakyta
Testamente J.Pilsudskis prašė palaidoti jo širdį Vilniuje, kartu iš Suginčių kaimo į Rasų kapines perkelti jo motinos palaikus. To meto Lenkijos spaudoje J.Pilsudskis buvo šlovinamas ne tik kaip lenkiškų žemių vienytojas, bet ir kaip Vilniaus išvaduotojas.
O kurgi kitur statyti paminklą, jei ne garbingiausioje Vilniaus vietoje – Katedros aikštėje?
Tiesa, iš pradžių čia buvo planuojamas paminklas Adomui Mickevičiui, kurio vardu pervadintas ir buvęs Jurgio (dabar – Gedimino) prospektas. Bet vėliau galutinai apsistota ties monumento J.Pilsudskiui idėja.
Aptarinėjo ir visuomenė
1937 metais, praėjus dvejiems metams po J.Pilsudskio mirties, Maršalkos atminimo įamžinimo komiteto iniciatyva buvo paskelbtas paminklo konkursas.
Idėjai pritarė ir Vilniaus vaivadijos galva, aktyvus krašto polonizacijos šalininkas Liudvikas Bocianskis.
Kartu buvo planuojami įvairūs aikštės pertvarkymo darbai, architektai dalijosi vizijomis.
Visuomenėje kilo diskusijos: palikti ar iškirsti žalią skverą palei pietinę Katedros sieną?
Pagaliau pasirinktas profesoriaus Romualdo Guto vadovaujamo Miesto urbanistikos biuro parengtas projektas.
Jame Katedros aikštė padalinta į tris atskiras erdves, vidurinėje iškirsti medžiai, o patį paminklą rekomenduota statyti rytinėje aikštės pusėje, vadinamojoje Paminklo aikštėje. Beveik ten pat, kur 1996 m. iškilo paminklas Gediminui.
Darbus nutraukė karas
Urbanistikos biuro projektą iš pradžių patvirtino miesto savivaldybė, o 1938 m. gegužės pabaigoje – Lenkijos vidaus reikalų ministerija.
1939 m. balandžio 18 d. susibūrė komisija geriausiam J.Pilsudskio paminklo projektui išrinkti. Iš 54 atsiųstų J.Pilsudskio paminklo projektų palikta šešiolika, po to balsuojant atrinkti šeši tinkamiausi variantai, vertinti jų maketai.
Visur maršalka vaizduojamas raitas, paminklas turėjo būti užkeltas ant aukšto postamento.
Labiausiai komisijai patiko 44-uoju numeriu pažymėtas Lvovo skulptorės Janinos Reichert projektas „Darbas“. Jis ir surinko daugiausia vertintojų balsų.
Koks turi būti paminklas, galutinai neapsispręsta. Vilniaus valdžia negavo aikštei rekonstruoti reikiamos pinigų sumos. Dalis tvarkymo, medžių kirtimo darbų buvo padaryta, bet J.Pilsudskio monumento idėją teko pamiršti.
1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užgriuvo karas, ir paminklo idėja nukeliavo į užmarštį.
