Jiems trūko tėvų meilės ir globos, valstybė jais nesirūpino. Vienintelės, kurios tiesė ranką mažyliams ir paaugliams, – visuomeninės organizacijos. Vagiliaujančius paauglius visuomenė mėgino atvesti į doros kelią mokydama amatų.
Šį laikotarpį tyrinėjusi istorikė Zita Medišauskienė stebėjosi – kokie aktyvūs buvo vilniečiai, kaip rūpinosi vaikais, kuriems valstybė neskyrė deramo dėmesio.
Koloniją įkūrė užmiestyje
Nors vaikais besirūpinančių draugijų kūrėsi vis daugiau, nusikalsti linkusių paauglių mieste gausėjo.
„Mažamečiai nusikaltėliai buvo rimta problema. Teismai vengė jiems skirti griežtas bausmes, kad nepatektų į kalėjimus, kur bausmes atliko rimti nusikaltėliai“, – aiškino Z.Medišauskienė.
Tad 1897 metais Rusijos vidaus reikalų ministras patvirtino Vilniaus nepilnamečių nusikaltėlių žemės ūkio pataisos darbų kolonijos įstatus.
Idėja įkurti tokią įstaigą buvo brandinama keliasdešimt metų.
Kolonija buvo įsteigta už Vilniaus – Vėliučionių dvare. Čia Valstybės turto ministerija jai paskyrė 260 dešimtinių žemės.
Ši įstaiga atidaryta 1900 metų rugsėjo 24 dieną. Į koloniją buvo perkeliami 10–16 metų berniukai iš Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų.
Kolonija buvo išlaikoma visuomenės lėšomis, valstybės parama buvo labai nedidelė.
Įkurtoje mokykloje vaikai mokydavosi šaltkalvio, kalvio, batsiuvio ir knygrišio amato.
Vėliučionyse vaikų socializacijos centras veikia iki šiol.
Vogdavo net ir skalbinius
Z.Medišauskienė iš bylų surinko tuomečių nusikaltusių paauglių istorijas.
Štai apie 16 metų I.E. dokumentuose buvo rašoma, kad jis katalikas. Prieš patekdamas į koloniją Vilniuje gyveno su motina. Ji buvo padienė darbininkė.
„Dėl priežiūros stokos vaikas anksti susidėjo su gatvės vaikėzais ir ėmė verstis vagystėmis. Iš kolonijos tris kartus bandė bėgti. Trečią kartą jam pavyko. Kur dabar yra, auklėtojai nežino“, – rašoma byloje.
13 metų B.Š. – judėjų tikėjimo. Jis turėjo abu tėvus, tris seseris ir brolį. Tėvas buvo siuvėjas.
Berniukas 11 metų pradėjo lankyti mokyklą, paskui ėmė pas tėvus mokytis siuvėjo amato. Tuo metu jis susidraugavo su kaimyno vaiku, kuris atskleidė vagiliavimo paslaptis.
Pradžioje B.Š. vertėsi smulkiomis vagystėmis iš kaimynų namų, vėliau persikėlė į turgų. Į koloniją jis pateko už palto vagystę. Čia iš pradžių buvo labai netvarkingas ir nedrausmingas, vėliau pasikeitė – tapo mandagus, paklusnus, linksmas, noriai mokėsi tekintojo amato.
15 metų T.P. turėjo tėvą, tris seseris ir brolį.
Motina mirusi. Alkoholikas tėvas – krosnių meistras.
Kol motina buvo gyva, vaikas mokėsi pas batsiuvį. Bet po dviejų mėnesių mokslus metė, pabėgo ir bijodamas tėvo pykčio valkatavo mieste, nakvojo po atviru dangumi ir vagiliavo. Į koloniją pateko už laikrodžio vagystę iš buto.
13 metų judėjo N.Š. motina buvo emigravusi į Ameriką. Iš kolonijoje taip pat atsidūrusio vyresniojo brolio pasakojimo, tėvas Paryžiuje turėjo siuvyklą. Tėvai išsiskyrė, jaunėlis liko su motina, kuri netrukus išvažiavo į užsienį, palikusi sūnų auklėti pažįstamų šeimai. Vyresnysis sūnus taip pat liko be globos, nes tėvas išprotėjo ir mirė.
N.Š. mėgino mokytis pas sidabrakalį, bet mokslai jam buvo per sunkūs. Šeima, kurioje gyveno, jo nebepriėmė, ir vaikas pradėjo vagiliauti. Į koloniją pateko už skalbinių vagystę.
Mažyliai sirgo skarlatina
Nors tuo metu valkataujančių vaikų gaujų Vilniuje daugėjo, visuomenė rūpinosi ne tik jais.
Pavyzdžiui, Vilniaus labdarybės draugija užsiėmė vaikų skiepijimu. Kadangi socialinė globa valstybei nerūpėjo, buvo įkurta Kūdikėlio Jėzaus vaikų prieglauda, veikė nepilnamečiams padedanti draugija „Labdaringoji kapeika“.
1893 metais buvo įsteigta pirmoji vaikų ligoninė Antakalnyje, tiesa, pradžioje ji nebuvo didelė. Čia buvo gydoma apie pusšimtį mažamečių. Vėliau, 1907-aisiais, Žvėryne įsteigta vaikų užkrečiamųjų ligų ligoninė, kur daugiausia buvo gydomi skarlatina užsikrėtę mažyliai.
Visuomeninės draugijos vaikams vasaromis įkurdavo vadinamąsias kolonijas – stovyklas. Pirmaisiais metais jose ilsėdavosi 20, vėliau 100 ir daugiau vaikų iš neturtingų šeimų.
Žaisdavo Bernardinų sode
Draugijos vaikams Vilniuje rengė žaidimus atvirame lauke.
Į juos buvo užsirašę net 1285 mažyliai. Tiesa, vėliau jų skaičius ėmė mažėti, nes nemažai tėvų manė, kad žaidimai paikina vaikus, atpratina nuo darbo.
Labiausiai Vilniuje paplitusi vaikų pramoga buvo vadinama „Milžino žingsniais“. Jai būdavo įkasamas medinis stulpas, prie kurio pritvirtinamas ratas su virvėmis. Į jas įsikabinę mažyliai ratą įsukdavo ir net pakildavo.
Anot Z.Medišauskienės, tuo metu Vilniuje atsirado pirmosios vaikams skirtos erdvės. Viena jų buvo Bernardinų sode. Joje buvo vaikų žaidimų įranga. Vilniuje populiarėjo gimnastika, tad sode buvo ir jai skirtų įrenginių.
Beje, Vilniaus valdžiai pritarus, iš Bernardinų sodo tais laikais buvo iškraustyti alkoholiniais gėrimais prekiaujantys paviljonai, kad aplinka vaikams būtų saugesnė.
