Žiemą spūstelėjus šalčiui Kauno fortuose esančias balas, tvenkinius, upelius, vandens pilnus gynybinius griovius ir kitus daugiausia dėl dar per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautos ar pažeistos drenažo sistemos atsiradusius telkinius sustingdė ledas.
Tai leidžia iš labai arti apžiūrėti ir net palandžioti po daugelį tvirtovės statinių, prie kurių dėl vandens pavasarį, vasarą ar rudenį labai sunku ar visiškai neįmanoma prieiti.
Domintis karine architektūra ir fortų istorija po šiuos statinius karstytis ir landžioti teko ne pirmą kartą, tačiau darsyk įsitikinome, jog šie įtvirtinimai yra pavojingi objektai.
Todėl net didžiausiems drąsuoliams ir smalsuoliams tyrinėti Kauno karinės tvirtovės statinius vieniems nepatariama. Saugumo sumetimais į fortus, ypač žiemą, reikėtų leistis tik lydint Kauno tvirtovę pažįstančiam gidui, nelandžioti pro atviras angas.
Pažįsta kone kiekvieną kampą
Į fortus žengėme su palyda – Seniavos seniūnaičiu, Kauno tvirtovės regioninio parko direktoriaus pavaduotoju ir aistringu šių objektų žinovu Ovidijumi Jurkša, puikiai pažįstančiu kone kiekvieną fortų kampą.
Jo lydimi apžiūrėjome I, III ir IV fortų teritoriją, kurioje šiltuoju metų laiku nemaža dalis statinių būna apsemti iš lauko ir net vidaus.
Prie vienų daugiau nei prieš šimtą metų statytų kaponierių, puskaponierių, kazematuotų (žemių ir molio sluoksniu sutvirtintų) kareivinių, šaudmenų saugyklų, administracinių pastatų, apsauginių sienų ir kitų tvirtovės statinių patekti galima gana saugiai.
Skaidraus it stiklo ledo sluoksnis buvo storas. Kai kur jis siekė keliasdešimt centimetrų.
Nevalia žadinti šikšnosparnių
Ne visur ledas tvirtas. Į kai kurias vietas vedė plonas, vos kelių centimetrų storio ledas. Einant jis trūkinėjo. Ypač nesaugu žingsnį dedant arti ne pirmos jaunystės statinių sienų. Mat ten ledas silpniausias, kai kur telkšo vanduo.
Štai kodėl nutarus pasižvalgyti po fortus, kur ir taip vaikščioti nėra labai saugu, žiemą dar svarbiau nepamiršti saugumo.
Įžengus į pastatus mūsų palydovas nė akimirkos nepaleido vieno būtiniausių atributų – stipriai šviečiančio prožektoriaus. Šis šviesos šaltinis tamsiuose fortų rūsiuose ir užkaboriuose pasirodė gerokai stipresnis už tuos, kuriuos turėjome mobiliuosiuose telefonuose.
Į kai kuriuos pastatus, nors ir kaip jie viliojo ir mus, ir mūsų vedlį, nėjome. Mat fortuose įsikūrusi šikšnosparnių, kurie šiuo metu miega, kolonija. Stengėmės šikšnosparnių nežadinti.
Tarpukariu veikė dujų kamera
Nors Kauno vakariniame pakraštyje, Kazliškiuose, stūksantį fortą yra aplankę ne tik daugelis pavienių smalsuolių, bet ir dažasvydžio mėgėjų, vestuvininkų, fotosesijų dalyvių, tik pašalus galima nesunkiai patekti į kai kurias šio pastato erdves.
Tačiau šis fortas žiemą vilioja dar viena galimybe. Tai – proga apžiūrėti vieną įdomiausių jo vietų – tarpukariu čia veikusią dujų kamerą.
Grublėtu ledu paėjus į kairę nuo centrinio forto pastato atsiduriama statinyje, kur karinės tvirtovės laikais buvo užnugario šaudmenų ir karinės amunicijos šaudmenų sandėlis, o praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje mirties bausme buvo baudžiami nusikaltėliai.
„Dujų kameros būstinę sudarė dvi patalpos. Pirmoje buvo atliekamos religinės apeigos ir perskaitomas mirties bausmės aktas.
Kitame kambaryje pro keturias angas buvo leidžiamos dujos. Į patalpą įėjęs gydytojas turėjo konstatuoti žmogaus mirtį. Nėra tiksliai žinoma, kiek šioje dujų kameroje buvo atlikta mirties bausmių. Manoma, kad čia mirtimi nuteisti 8 žmonės“, – aprodydamas šiuo metu tuščias erdves kalbėjo O.Jurkša.
Atsiveria tolimi užkaboriai
Neseniai kaip reikiant sutvarkytas ir atgaivintas III fortas, esantis Kauno rajone, visai šalia Seniavos kaimo, žiemą stebina ne tik tuos, kurie šioje vietoje apsilanko retsykiais.
Jis naujovių kaskart negaili ir dažnai čia besilankančiam O.Jurkšai, kuris gimė ir užaugo visai greta III forto. Vyrui šis objektas yra tarsi antrieji namai.
Kai 1888 metais fortas buvo statomas, jo prosenelis vežimu, pakinkytu dviem arkliais, į jį veždavo plytas. Už šį darbą vyras gaudavo atlygį – 5 kapeikas.
„Nuo vaikystės, kai iš forto išėjo sovietų kariai, esu išlandžiojęs čia kiekvieną rūsį, tunelį ir net mažiausias erdves. Net buvau įkritęs į vieną ant forto pylimo paliktą atvirą ventiliacijos angą. Visa laimė, ištraukė vyresnis kaimynas.
Tačiau žiemą šis fortas mane dar vis sugeba nustebinti: kadangi nemaža dalis statinių perėjimų neužmūryti, išlikę originalūs elementai, ledu galima patekti į tolimiausius tvirtovės statinių užkaborius“, – kalbėjo O.Jurkša.
Vaizdas – lyg ledo urvuose
Užšalusiu vandens telkiniu nuėjus iki vieno iš istorinių III forto pastatų – vakarinio puskaponieriaus, kurio funkcija buvo saugoti fortą juosiantį griovį, sienoje matomos angos. Jose anksčiau stovėjo patrankos.
Pro nedidelę angą įlindus į statinį atsiveria ne tik iš raudonų mūrinių plytų išmūrytos vidinės pastato sienos. Viduje galima išvysti neįtikėtiną vaizdą, primenantį tai, ką tenka matyti lankantis ledo urvuose. Prieš akis atsiveria kylančios ledo figūros.
„Šiltuoju laiku dalis pastato vidaus yra apsemta. Vandens gylis siekia ne mažiau nei 1 metrą, todėl paprastai patekti į šią vietą nepavyksta. Žiemą, kai vandenį sukausto ledas, juo galima apžiūrėti statinio vidų ir net išvysti gamtos sukurtų grožybių“, – kalbėjo pašnekovas.
Kitame šio forto statinyje ne mažiau vilioja susiformavęs maždaug dviejų metrų ilgio ir pusės metro pločio varveklis. O.Jurkšos teigimu, jis pradėjo formuotis žiemos pradžioje ir vis auga.
Požemiuose telkšo vanduo
Viename iš III forto statinių pavyko nusileisti požeminių rūsių labirintais ir laiptais iki patalpos, kuri taip pat sukaustyta ledo.
„Smetonos laikais iš čia prie generolo Kazimiero Skučo dvaro, kuris yra visai netoli, veikusi pieninė veždavo ledą pienui šaldyti.
Kad jis kuo ilgiau neištirptų, jo sluoksnis buvo užpilamas durpėmis.
Požemiuose radome anų laikų liudininką – kirvį ledui kapoti“, – pasakojo O.Jurkša.
Klausantis pasakojimo užlipti ant ledo šioje vietoje nepavyko. Jo sluoksnis buvo toks plonas, jog vos bandant statyti koją iš karto skilinėjo.
Sienos ilgis – kilometras
Dar vienas žiemą paslaptis atskleisti linkęs – IV fortas, esantis Rokuose, prie Linksmės upelio ištakų.
Šis daugybę pastatų jungiantis fortas yra trikampio formos, iš visų pusių apsuptas gynybinių griovių. Viename griovių pastatyta skliautinė kontreskarpinė siena, užnugario griovyje iš statinių fasadų suformuotas mūrinis eskarpas.
„Ledas leidžia iš arti apžiūrėti sieną, kurios ilgis siekia maždaug 1 kilometrą. Ją mes, istorikai, fortų istorija besidomintiems žmonėms pristatome kaip Mažąją kinų sieną“, – kalbėjo O.Jurkša.
Šio forto kaponieriaus viduje, kurio patalpos ne žiemos metu būna užsemtos vandens, galima vaikščioti ledu ir smalsiai apžiūrinėti erdves.
Ruošiamasi sausinti net penkis fortus
Nors ledas Kauno tvirtovės fortams suteikia paslaptingumo ir išskirtinumo, artimoje ateityje jo daugelyje vietų turėtų nelikti. Fortai buvo statomi sausumoje, juos juosusiuose gynybiniuose grioviuose vandens taip pat nebuvo. Griovių apačia buvo grįsta akmenimis.
Fortų drenažinę sistemą labiausiai pažeidė 1915 metų rugpjūtį vykęs Kauno tvirtovės šturmas. Nuo tada fortai mažiau ar daugiau apsemti.
Sovietmečiu mėginta kai kuriuos fortus sausinti, tačiau darbai buvo gana paviršiniai. Jie problemos neišsprendė. Vanduo ir ypač ledas pažeidžia, ardo statinių sienas bei pamatus. Todėl rengiami fortų sausinimo planai. Šįmet ruošiamasi sausinti I, III, IV, VI, VIII fortus.
Darbus stabdo tai, kad reikia išstudijuoti istorinę medžiagą, kurios nėra pakankamai daug. Ji greičiausiai išlikusi Rusijos archyvuose.