Lobis rūmų kieme
Itin prabangius rūmus K. Sirvydo g. 6, kuriuose dabar įsikūrusi LRS, puošia dekoratyvinės langų grotelės su M ir O raidžių monogramomis, primenančiomis, kam šie rūmai priklausė. 1919-ųjų sausį juose apsilankė bene pirmasis lietuvis menininkas. Tai buvo Antanas Žmuidzinavičius, prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ vėliau išguldęs detektyvinės apysakos vertą lobio atradimo istoriją.
Dailininkas prisimena, kad Vilnių užėmus Raudonajai armijai ant rūmų buvo pakabinta lentelė „Maitinimo punktas varguoliams“, tačiau iš tikrųjų juose ėmė kurtis Lietuvos dailininkų sąjungos užuomazga, tada vadinta Vaizdomosios dailės kolegija, ir rinkti meno kūrinius dailiųjų amatų muziejui. Rūmuose buvo likę tik keli kunigaikštienės tarnai: vyresnysis liokajus Antanas Beržanskis-Klausutis, virtuvės prižiūrėtoja, tarnaitė ir vežikas. A. Žmuidzinavičius pasakoja:
„Kitos dienos anksti rytą pas mane atėjo Beržanskis, mūsų paskirtas rūmų komendantas. Ir pareiškė, kad man turi padaryti rimtą pranešimą. Kieme, žinomoje jam vietoje, yra užkastos kunigaikštienės brangenybės. Vežėjas ir virėja apie jas žino. Jie yra nusistatę prieš naują valdžią. Jie tarėsi šią naktį iškasti tas brangenybes ir bėgti į Lenkiją. Be to, slaptame rūsyje yra kunigaikštienės vynų sandėlis, kurio iki šiol jis man dar nėra parodęs.
Visi, kiek buvo tuo metu rūmuose kolegijos narių, nuėjome į kiemą. Kiemas grįstas akmenimis. Iškėlus nurodytoje vietoje akmenis, tikrai buvo rasta žemėje geležinė dėžė. Nunešėm ją į vidų. Atidarę radome keletą aukso ir kitokių laikrodėlių, perlų, gintaro, įvairių kaklo papuošalų, be to, galvos aptaisų su briliantais ir daug kitų brangių papuošalų. Visa tai buvo nepaprasto darbo, tikri meno dalykai.
Daiktus kruopščiai aprašėme ir sunumeravome, toje pat dėžėje užantspaudavome ir sudėjome nedegamon spinton. Puiki pradžia dailiųjų amatų muziejui!“(*1).
Tų pačių metų balandį Vilnių užėmė lenkų legionieriai. Kam buvo panaudoti M. Oginskienės briliantai – meno reikalams ar proletariato diktatūrai, istorija nutyli.
Kunigaikštienės rūmai iki P. Cvirkos
Nors A. Žmuidzinavičius teigia, kad kunigaikštienė su artimiausių draugų ir tarnų štabu išnyko iš rūmų prieš pat Raudonosios armijos pasirodymą, labiau tikėtina, kad Vilniuje tada jos nė nebuvo. Nuo Pirmojo pasaulinio karo audros ji slėpėsi Poznanėje (tuomečiame Pozene), kur turėjo didžiulį 4 aukštų namą pačiame miesto centre ir gyveno iš jo nuomos (*2).
Vargu, ar ji lankėsi Vilniuje ir vėliau, nes prižiūrėjo seną motiną, o tvarkyti visus Vilniaus rūmų reikalus buvo pavedusi teisininkui. 1924 m. rūmus, kurių adresas buvo Sniadeckių g. 8, ilgam išsinuomojo Krašto ūkio bankas (Bank Gospodarstwa Krajowego), tik 1938-ųjų rudenį persikraustęs į naują pastatą Gedimino pr. 14.
Netrukus, 1939 m. pavasarį, pastatą už 100 tūkst. zlotų nupirko Vilniaus magistratas, tikėdamasis jame įkurdinti Vilniaus miesto muziejų. Iš pranciškonų vienuolyno Trakų gatvėje čionai perkelta nemažai eksponatų, tačiau muziejus taip ir neatidarytas.
Lietuvių administracijos planai buvo kitokie. Eksponatus ji išgabeno į rotušę, o į rūmus nutarė perkelti savivaldybės (vėliau – Vykdomojo komiteto) tarnautojus, tačiau paaiškėjo, kad pastatui reikalingas skubus remontas. „Šis namas buvo ir yra nenaudojamas, nes jame dėl blogų pamatų pasireiškė deformacijos. Dar 1939 m. jis buvo laikinai sutvirtintas, paremiant jį mediniais brūsais“, – 1940 m. spalį konstatavo Vykdomojo komiteto pirmininkas (*3).
Senojoje vietoje, Dominikonų g. 2 savivaldybė dirbo ir nacių okupacijos metais. Tik 1944 m. liepos 18 d. paskelbta, kad Sniadeckių g. 8 rūmuose pradėjo veikti Miesto komisija, surašanti po karo išlikusį miesto turtą (*4). Svarbi valdžios įstaiga čia veikė neilgai, nes tų pačių metų rugsėjo 27-ąją pripažinta, kad rūmai Vykdomajam komitetui netinka ir jį nutarta įkurdinti Gedimino pr. 9 pastate, o buvusius M. Oginskienės rūmus skirti trims svarbiausioms menininkų organizacijoms – rašytojų, dailininkų ir kompozitorių sąjungoms (*5).
1945 m. kovo 22 d. Poznanėje mirė 88 metų kunigaikštienė, o po gero pusmečio, 1945-ųjų lapkritį, P. Cvirka užėmė Kosto Korsako kėdę ir tapo LRS valdybos pirmininku. Pirmasis P. Cvirkos, kaip naujojo pirmininko, raštas pasirašytas lapkričio 15 d. Jame prašoma, kad LRS taptų vienintele rūmų šeimininke (*6). Prašymas netrukus buvo patenkintas.
Iš visos šios chronologijos akivaizdu, kad M. Oginskienė ir P. Cvirka niekaip negalėjo atlikti jokių, net ir simbolinių sandėrių dėl Sirvydo g. 6 rūmų.
Pirmininkas – kampininkas
Kur P. Cvirka gyveno? Teisingiausia būtų atsakyti: tarp Kauno ir Vilniaus, bet labiau Kaune. Tarybinės lietuvių literatūros kolosą, 1935–1940 m. besiglaudusį mediniame name Aukštojoje Fredoje, naujoji valdžia apdovanojo nacionalizuotu dviaukščiu mūrinuku Trakų g. 27, kuriame jis ir po karo gyveno su žmona Marija ir sūnumi Andriumi.
Vilniun jis vykdavo darbo reikalais, tačiau stengdavosi kuo dažniau pasprukti į Kauną. Yra žinoma, kur sostinėje glaudėsi LRS pirmininkas. Geriausias jo bičiulis Antanas Venclova tiksliai aprašė jo buveinę: „Petras Cvirka prieš mirtį gyveno Vilniuje, Sniadeckių g. 8, Rašytojų sąjungos namuose, tuojau įėjus, pirmajame aukšte nuo dešinės. Perėjus per šaltą ir nejaukų kambarį, grįstą plytelėmis, įeidavai į jo kambarį, labai kukliai apstatytą. Šiame kambariukyje jis parašė paskutines savo noveles, čia jis miegodavo, o dirbdavo viršuje, kabinete – didžiuliame kambaryje su olandiškomis krosnimis. Čia jis ėjo Rašytojų s-gos valdybos pirmininko pareigas, kurių visa siela nekentė“ (*7).
P. Cvirkos kambarėlį nesunkiai atrastume ir šiandien. Pravėrus sunkias LRS rūmų duris ir palipus kelis laiptelius, reiktų sukti dešinėn ir pražingsniuoti rūbinės patalpas. Kairėje pusėje bus LRS leidyklos knygynėlis, o dešinėje – buhalterija: čia jis ir gyveno. Lovos, staliuko, fotelio ir kėdžių nebėra, spinta išgabenta į leidyklos direktorės kabinetą antrame aukšte, tačiau kambarį galima identifikuoti pagal tą pačią krosnį (žr. nuotr.).
Nuotraukoje matome ant grindų patiestą smulkių raštų kilimą. Per „Literatūros ir meno“ 70-mečio minėjimą 2016 m. rugsėjį demonstruotas „Cvirkos kilimas, nuo neatmenamų laikų esantis redakcijoje“, deja, nebuvo autentiškas, jis papuoštas kitonišku raštu.
Įdomu, kad P. Cvirka neįrašytas nei į 1946 m. sausį, nei į vėliau sudarytus Sniadeckių g. 8 namo gyventojų sąrašus. Juose yra Tilvytis, Šmuklerytė, Vaineikytė, Valsiūnienė, Gricius, o štai Cvirkos nėra (*8). Tad jį galime vadinti ne tik Vilniaus kampininku, bet ir nelegalu arba net skvoteriu.
Nekilnojamojo turto užmojai
P. Cvirka bendražygių prisiminimuose dažniausiai vaizduojamas kaip labai kuklus, pareigingas ir visai nebohemiškas žmogus. Tikras literatūrinio fronto kareivis. Šį įvaizdį liudija ir spartietiškas jo kambarėlio apstatymas.
Tačiau šiuo atveju paprasta banalybė – blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu, – pataiko į patį dešimtuką. Kuklusis LRS pirmininkas turėjo didelių ambicijų, kurios galėtų nustebinti net šiandienos kartą, įpratusią prie elito demonstruojamos prabangos.
Plačius P. Cvirkos užmojus atskleidžia du dokumentai, išlikę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve. Pirmasis – 1946 m. gruodžio 6 d. prašymas, adresuotas Vykdomojo komiteto pirmininkui P. Kareckui:
„Jau daugiau nei prieš metus aš pagal LKP (b) CK biuro potvarkį turėjau persikelti gyventi į Vilnių. Tačiau, nepaisant mano asmeninių pastangų, o taip pat partijos CK sekretorių drg. Sniečkaus bei drg. Preikšo nurodymų, vykdomasis komitetas buto man taip ir nesuteikė. Sniečkus su Gedvilu man asmeniškai patarė kreiptis į vykdomąjį, kad šis atrastų nebaigtą statyti arba nukentėjusį nuo karo veiksmų namą ir jį kuo greičiau įrengtų savo lėšomis nekreipdamas dėmesio į išlaidas.
Tokį namą jau susiradau. Jis stovi Šviesos g. 2 (Basanavičiaus ir Šviesos g. kampe). Tai dviejų aukštų pastatas su 6–7 kambariais. Nors jis smarkiai nukentėjęs nuo gaisro, tačiau architektai ir inžinieriai mano, kad jį galima atstatyti ir jis to vertas.
Prašau artimiausiame posėdyje priimti sprendimą dėl minėto namo įrengimo ir nedelsiant imtis atstatymo darbų“ (*9).
J. Basanavičiaus ir Šviesos g. kampe šiandien įsikūrusi Lietuvos automobilių kelių direkcija, adresas – J. Basanavičiaus g. 36 (žr. nuotr.). Puošnų pastatą, dekoruotą piliastrais, skulptūrinėmis vazomis ir reljefiniu herbu, 1888 m. suprojektavo archit. Aleksandras Bykovskis. Jis labiausiai panašus į P. Cvirkos aprašytą namą, nors atsargumo dėlei vertėtų paminėti ir kitą, už jo besislepiantį toliau nuo gatvių kampo, šiandien pažymėtą Šviesos g. 2A numeriu. Tai 1938 m. archit. Jerzio Kobzakowskio suprojektuotas pseudoklasicistinis pastatas su dekoratyvinėmis kolonomis ir trikampiu frontonu. Jis taip pat traukia žvilgsnį ir dydžiu, ir puošnumu.
Dėl nežinomų priežasčių P. Cvirka namo Šviesos g. negavo. 1947 m. balandžio 29-ąją, likus kelioms dienoms iki mirties, jis parašė kitą raštą, adresuotą Vilniaus statybos ir remonto tresto viršininkui: „Pranešu, kad LTSR Vidaus reikalų ministras Bartašiūnas davė nurodymą nuo š. m. gegužės 3 dienos skirti tresto žinion 26 karo belaisvius – meistrus ir pagalbinius darbininkus. Pagal jūsų prašymą ši darbo jėga skirta mano namo Tauro g. 17 remontui. Dėl šio klausimo prašau kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, į drg. Trošiną, tel. 15–51. Taip pat pranešu, kad Plano komitetas jau skyrė remontui reikalingų statybinių medžiagų. Orderį joms gausite iš drg. Biglino“ (*10).
Kur stovi Tauro g. 17 namas? Išsiaiškinus, kad namų numeracijos tvarka pasikeitė, pavyko jį tiksliai lokalizuoti. Tai Tauro g. 14 numeriu pažymėtas gražus namukas raudonų čerpių stogu, šiandien pasislėpęs nuo praeivių akių slaptoje teritorijoje. A. Venclova savo užrašuose mini, kad jis stovėjo greta jo namo, Uosto (dabar – Pamėnkalnio) gatvėje ant kalno. Taigi abejonių nebelieka.
Verta pridurti: jei P. Cvirka nebūtų taip greit palikęs šio pasaulio ir įsikūręs tylioje vietoje su nuostabia panorama, ja būtų džiaugęsis neilgai. 1952-aisiais namo kieme pradėta statyti slapta vyriausybinė slėptuvė – dviejų aukštų požeminis bunkeris, skirtas aukščiausiems šalies valdžios atstovams. Namas ir kiemas iki šiol aptvertas tvora su įspėjamaisiais užrašais trimis kalbomis: „Karinė teritorija. Įeiti draudžiama.“ Čia įsikūrusios Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgos, apie kurių veiklą paprastiems mirtingiesiems geriau negirdėti nė viena ausimi.
Vilos ir automobiliai maisto kortelių laikais
Nereikėtų pamiršti ir laikotarpio specifikos. Į prabangų ir erdvų būstą P. Cvirka pretendavo tais laikais, kai buvo nacionalizuojami visi namai, kurių plotas viršijo 220 kv. m, o maistas, netgi duona, pardavinėjamas pagal korteles. Vis dėlto to meto politikos ir kultūros grietinėlė niekuo nesiskyrė nuo šiandienykštės ir puotavo, kai daugybė žmonių tiesiog skurdo.
Pirmaisiais pokario metais LTSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas J. Paleckis apsigyveno didžiuliame name Akmenų g. 6, A. Venclova – šiek tiek mažesniame Pamėnkalnio g. 34, teatro režisierius Borisas Dauguvietis pamalonintas vasarnamiu Mokyklos g. 21, Jeruzalėje, o dainininkas Kipras Petrauskas aprūpintas ne tik namu ir garažu P. Skorinos g. 6, bet ir galėjo lengvatinėmis sąlygomis įsigyti BMW automobilį. P. Cvirka tiesiog stengėsi nuo jų neatsilikti, nors ir nelabai sėkmingai. Įdomi detalė: 1946-ųjų rugpjūtį Profesinių sąjungų komitetui jis perleido generolo Ivano Bagramiano dovanotą firmos „Hanomag“ automobilį (*11).
Taigi kultūros elitas tais laikais gyveno visai neblogai, o pati jo viršūnėlė – pasakiškai. Tačiau laikotarpis, kai rašytojai piktinosi, jog už vienos knygos honorarą neišgali nusipirkti automobilio, o kompozitoriai skraidydavo iš Palangos, kad papietautų „Neringoje“, jau nugrimzdo į nebūtį. Į gilų užmaršties liūną.
* * *
*1. Antanas Žmuidzinavičius. „Paletė ir gyvenimas“. – V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 217–218.
*2. Darius Pocevičius. „100 istorinių Vilniaus reliktų“. – V.: „Kitos knygos“, 2016, p. 505.
*3, Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko J. K. Drūto raštas Komunalinio ūkio liaudies komisarui. VAA, f. 761, ap. 4, b. 771, p. 3.
*4. 1944 m. Vilniaus vykdomojo komiteto nutarimas Nr. 2 dėl Miesto komisijos įkūrimo. VAA, f. 761, ap. 9, b. 2, p. 2.
*5. 1944 m. Vilniaus vykdomojo komiteto nutarimas Nr. 27a dėl patalpų Vykdomajam komitetui. VAA, f. 761, ap. 9, b. 2, p. 52.
*6. P. Cvirkos raštas Liaudies komisarų tarybai dėl Sniadeckių g. 8 patalpų. LLMA, f. 34, ap. 1, b. 11, p. 215.
*7. Antano Venclovos rankraštis, 1947-05-10. Venclovų namų-muziejaus rinkinys, Įk 3229/A 44.
*8. LTSR Tarybinių rašytojų sąjungos rūmų ploto sąrašas. LLMA, f. 34, ap. 1, b. 25, p. 6.
*9. Petras Cvirka. Du raštai Vilniaus vykdomajam k-tui dėl gyvenamojo ploto gavimo ir remonto. LLTI, f. 83–109, p. 1.
*10. Petras Cvirka. Du raštai Vilniaus vykdomajam k-tui dėl gyvenamojo ploto gavimo ir remonto. LLTI, f. 83–109, p. 2.
*11. Petro Cvirkos raštas Profsąjungų komitetui. LLMA, f. 34, ap. 1, b. 25, p. 89.
