1870 metų balandžio 22 d. tolimajame Rusijos Simbirsko (dab. Uljanovskas) mieste gimė Vladimiras Uljanovas, vėliau tapęs Leninu.

Šio pagrindinio bolševikinio perversmo organizatoriaus ir pirmosios sovietinės valstybės kūrėjo asmenybė Rusijoje iki šiol kelia nemažai ginčų. Viena visuomenės dalis Leniną ir jo veiksmus kategoriškai smerkia, kita neturi konkrečios nuomonės, trečia dalis bet kokią „revoliucijos vado“ kritiką prilygina pikčiausiai rusofobijai. Ir tai visiškai nebūtinai idėjiniai komunistai. Veikiau valstybinės paranojos apsėsti trumparegiai, keliantys ant vieno pjedestalo ir Rusijos carus, ir raudonuosius Maskvos tironus.
[[ge:lrytas:lrytas:896542]]
Priešingai įsišaknijusiam, iki šiol Rusijoje gajam mitui, Leninas nebuvo nei savo krašto patriotas, nei rusiško identiteto ar kultūros puoselėtojas. Apie rusus jis dažnai atsiliepdavo pajuokiamai, užgauliai, net menkinančiai.

Tauta, kaip kultūrinis darinys, jam, kosmopolitinių pažiūrų marksistui, rūpėjo mažiausiai. Be to, ir rusiško kraujo Leninas beveik neturėjo. Uljanovų giminėje susipynė žydiškos, vokiškos, švediškos, netgi kalmukų ir čiuvašų šaknys. Tiesa, Lenino protėviai jau buvo gerokai surusėję ir išpažino stačiatikių tikėjimą.
[[ge:lrytas:lrytas:825096]]
[[ge:lrytas:lrytas:806853]]
[[ge:lrytas:lrytas:577196]]
Daugelį metų Lenino biografiją tyrinėjęs, archyvuose dirbęs rusų istorikas Anatolijus Latyševas tvirtina, kad panieka rusų tautai Lenino pasisakymuose – veikiau taisyklė, nei išimtis.

Žinoma, sovietų laikais išleistuose, gana pasirinktinai sudarytuose Lenino raštų tomuose nerasite to rusų pravardžiavimo kvailiais, idiotais, atsilikusiais tamsuoliais, gana dažnai pasitaikančio asmeniniuose Lenino laiškuose, iki šiol nepublikuotuose dokumentuose. O juk kandžiai, vulgariai pasisakyti „revoliucijos tėvas“ be galo mėgo. Vien jau ko vertas Lenino pareiškimas M.Gorkiui, kad rusų „inteligentėliai“ – ne tautos smegenys, o mėšlas.
[[ge:lrytas:lrytas:896539]]
Lenino apskritai netikėjo tautų ateitimi, laikydamasis požiūrio kad „tautiniai prietarai“ – tai trukdis „proletariato vienybei“. Esą netolimoje ateityje tautos turėsiančios išnykti, o jų vietą užims valstybių sienų, kalbų ir kultūrų skirtumų nevaržoma pasaulinė darbininkų klasė. Tad mąstymas „pasenusiomis“, net „žalingomis“ tautinėmis kategorijomis bolševikams netinka!

Lenino požiūris į „senąja“, carinę Rusija, kaip ir dera radikaliam revoliucionieriui, buvo gana aiškus, nuspėjamas. Iki pašaknų sugriauti ankstesnę tvarką, visiškai pertvarkyti visuomenės gyvenimą, atimti ir padalinti, o visus nepaklusniuosius – tiesiog likviduoti.

Iš esmės Uljanovui rūpėjo ne „geresnės“, „teisingesnės“ Rusijos kūrimas (kam ta Rusija, jei atsiveria kur kas platesni horizontai?), o naujai paruoštas, gerai apginkluotas placdarmas pasaulinei komunizmo plėtrai.

Netrukus po Spalio revoliucijos Leninas skelbė: „Iš Rusijos nieko neliko, į Rusiją man nusispjaut. Mes tvirtiname ne nacionalinius, o pasaulinio socializmo interesus. Jie aukščiau visų tautinių, valstybinių interesų“.
[[ge:lrytas:lrytas:896538]]
Apie „nusispjovėlišką“ Lenino požiūrį į gimtąją šalį taip pat rašo buvęs Sovietų Rusijos prekybos ir pramonės liaudies komisaro pavaduotojas, bolševikų vyriausybės pasiuntinys Vokietijoje Georgijus Solomonas-Iseckis.

Savo knygoje jis cituoja tokius Lenino žodžius: „Kalbame apie socialistinės valstybės sukūrimą. Rusija taps pirmąja šalimi, kurioje įtvirtinta socialistinė santvarka. O jūs gūžčiojate pačiais! Bet esmė ne tiek Rusijoje. Į ją, mielieji, man nusispjaut. Tai tik etapas per kurį mes žengsime pasaulinės revoliucijos link“.

Tiesa, Leninui dar gyvam esant G.Solomonas-Iseckis kartą ėmė ir negrįžo. Tai leido Lenino gynėjams tvirtinti esą savo atsiminimuose „niekšingas perbėgėlis“ apsimelavęs. Tarsi vienintelis patikimas Lenino veiklos šaltinis būtų SSRS išleisti „revoliucijos vado“ raštai, o archyvuose dirbančių istorikų tvirtinimai, asmeniškai Leniną pažinojusių žmonių liudijimai, – pats gryniausias pramanas, pats bjauriausias šmeižtas!

Pirmojo pasaulinio karo metais Leninas atvirai džiaugėsi rusų pralaimėjimais fronte, vėliau susidėjo su priešiškų šalių, – austrų ir vokiečių žvalgyba, jų padedamas iš emigracijos grįžo į Rusiją, naudojosi kaizerio pinigais „revoliucinėms nuotaikoms“ kurstyti. Tai, kad bolševikus remia vokiečiai, Rusijoje kalbėta jau nuo pat pradžių. To meto spauda Leniną ir kartu su juo atvykusių politinių ekstremistų gaują atvirai vadino tėvynės išdavikais, siūlė jiems nešdintis atgal į Berlyną, pas savo globėja – ūsuotąjį Vilhelmą.

Kariuomenei liejant kraują fronte bolševikai ragino masiškai dezertyruoti, žudyti karininkus, užnugaryje rengė teroro aktus, organizavo streikus ir pogromus. Pagaliau užgrobęs valdžią Leninas įsuko raudonąjį terorą, kurio metu likviduota didžioji dalis „klasinių priešų“ – gabiausia, labiausiai išsilavinusi, darbščiausia tų pačių rusų tautos dalis. Griautos cerkvės, eketėse skandinti dvasininkai...

Remiantis Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro 2016 m. duomenimis 63 % apklaustųjų Leniną įvertino labiau teigiama, nei neigiama istorinė asmenybė. Kelis pastaruosius metus stebimas nuolatinis Lenino „reitingų“ kilimas. Į Rusiją spjaudęs žmogus vėl tampa nacionaliniu didvyriu.

Vladimiras Leninas spjaudė ant Rusijos – rusus vadino idiotais ir tamsuoliais