Rusijos laikraščio „Argumenty i fakty“ apžvalgininkas Vladimiras Svarcevičius iškart po Černobylio atominės elektrinės avarijos nuvyko į užkrėstą zoną. Po 31 metų jis skelbia savo prisiminimus.

1986 metų gegužės pirmosios šventė. Rygos pajūris. Pavėsinė, šventinis stalas, iš senutėlės „Spidolos“ skambanti muzika. Per eterio triukšmą ir traškesį – „Amerikos balsas“, diktorius kelis kartus kartoja pranešimą apie branduolinį sprogimą Sovietų Sąjungoje. Buvo žodžiai apie tai, kad radioaktyvus debesis apgaubė Europą, o sprogimo sukelto užteršimo pėdsakų rasta net Norvegijos, Suomijos ir Švedijos arktinėse srityse. Po Maskvą jau sklandė informacija apie avariją Ukrainoje, o per TV informacinę programą „Vremia“ („Laikas“) buvo rodomi žvalūs siužetai apie Gegužės pirmosios šventę, reportažai iš pavasario sėjos.

Visas pasaulis jau žinojo apie katastrofą, įvykusią už šimto kilometrų nuo Kijevo. Paradoksas: tarsi pasityčiojant sovietiniuose laikraščiuose pasirodė laimingi šventinės demonstracijos Kreščiatike dalyvių veidai. O juk reikėjo visoje šalyje paskelbti kaip per karą: „Pakilk, šalie didžioji“ („Vstavaj strana ogromnaja“).
[[ge:lrytas:lrytas:948500]]
Kaip vėliau pasakojo žinantys žmonės, Michailas Gorbačiovas Ukrainos KP CK pirmajam sekretoriui Vladimirui Ščerbakovui pasakė:“Nesurengsi Gegužės pirmosios demonstracijos – gali atsisveikinti su partija.“ Ir tas nusivedė į demonstraciją, kurioje dalyvavo daugiau kaip 120 tūkstančių kijeviečių, anūką Volodią. Vietos KGB duomenimis, tuomet radiacijos lygis mieste viršijo normą šimtus kartų. Nepaisant sąjunginės antialkoholinės kampanijos, Kijevo parduotuvėse atsirado deficitinio raudonojo vyno – „nuo radiacijos“.

Žinia apie Černobylio katastrofą į Centrinę televiziją prasiskverbė tik po dviejų parų. Žmonės blaškėsi ieškodami informacijos, atsirado reporterių savanorių, užsimojusių vykti į Černobylį. Tačiau cenzūros nepavyko pramušti. Sužinota, kad SSRS kariniuose komisariatuose šaukiami atsarginiai dirbti „zonoje“. Pasirodė, kad į keistą ir paslaptingą „zoną“ kariniai komisariatai nusiuntė dešimtis tūkstančių žmonių. Reikėjo antros kategorijos rezervininkų – ne vyresnių kaip 35 metų vyrų, turinčių du vaikus. Pramonės įmonėse vyko savas šaukimas. Darbo pelėms tai buvo pateikiama kaip paprasta komandiruotė.

Po daugelio metų paaiškėjo, kad dar 1986 m. balandžio 29-ąją įvyko SSKP CK Politinio biuro posėdis, kuriame pirmą kartą „partinės liaudies komisarų tarybos“ praktikoje buvo sprendžiamas pagrindinis klausimas – kokią informaciją apie Černobylį skelbti šaliai ir pasauliui.

Į Černobylio zoną patekau iš Baltarusijos. Padėjo kolegos iš Minsko, kurie pranešė, kad radioaktyvioje zonoje atsidūrė trys Baltarusijos rajonai, kurie ribojasi su Černobyliu. Patekti į užkrėstą zoną nereikėjo jokių specialių leidimų. Kelias ėjo per Gomelio srities Bragino rajoną, kuris atsidūrė 30 kilometrų draudžiamoje zonoje. Iš Bragino rajono buvo evakuota apie 30 tūkstančių žmonių ir tik senukai kategoriškai atsisakė palikti gimtąsias vietas.
[[ge:lrytas:lrytas:948501]]
Černobylio sprogimo padarinius likvidavo 45 civilinės gynybos pulkai, suformuoti Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Paskutinis pulkas iš zonos išvyko tik 1989 metais. Iš beveik 250 tūkstančių likvidatorių armijos 62 tūkstančiai žmonių atvyko iš Rostovo miestų, gyvenviečių, kaimų ir Šiaurės Kaukazo. Štai į vieną tokių pulkų ir pavyko patekti.

Likvidatorių grupė rengėsi lipti ant Černobylio AE stogo po katastrofos. Černobylio avarijos likvidatorius: „Nuo radiacijos gelbėjomės sutirštintu pienu.“ Pakeliui į zoną norėjosi įsigyti stipriųjų gėrimų – visi buvo prisiklausę, kad raudonasis vynas ir lašiniai padeda nuo radiacijos. Tačiau ant uždarytų kaimo parduotuvių durų kabojo skelbimai: „Gegužės mėnesio vyno ir degtinės limitas parduotas. Kada bus išduodami birželio mėnesio talonai, neaišku.“

Išgelbėjo vietos gyventojai, padovanoję trilitrį puikios naminės. Štai su tuo stiklainiu „samogono“ aš ir atvykau į Rostovo civilinės gynybos pulką. O ten likvidatoriams koncertuoja saviveiklininkai. Tolumoje dūluojančios Černobylio AE su sudarkytu reaktoriumi fone guminėje aikštėlėje dainavo ir šoko artistai. Aplinkui sėdėjo ir stovėjo tūkstančiai atsarginių. Kartais jie paplodavo, išvaikydami iš medžių varnas. Ši nuotrauka daryta kaip tik tada, tą keistą dieną.

Po to išdavė naują uniformą – „afgankę“ ir personalinį dozimetrą, kurio duomenys kasdien buvo įrašomi į specialų žurnalą. Nors dauguma likvidatorių tuo metu nežinojo, kad gaudavo radiacijos dozę, tris keturis kartus viršijančią normą. Prietaisai neatspindėjo tikrosios radiacijos ir greičiau buvo psichologinės paramos veiksnys. Bet likvidatoriai naudojosi tais prietaisais, kuriuos turėjo. Apsaugos priemonių taip pat nebuvo, išskyrus paprasčiausius respiratorius.
[[ge:lrytas:lrytas:948503]]
O radiacija tvyrojo visur – palapinėse, kuriose gyvenome, plaukuose ant galvos ir pagalvėse. Jau trečią dieną burnoje atsirado švino prieskonis, skaudėjo galvą ir vargino viduriavimas. Buvo draudžiama gerti vandenį iš šulinių ir rūkyti. Bet draudimų mažai kas paisė, juolab kad tvoskė karštis kaip pragare ir negelbėjo net stiprus vėjas. Atvirkščiai, nuo Černobylio jis atnešdavo naujas porcijas radiacijos.

Kiekvieną rytą keldavomės pagal kariuomenės tvarką, bet būtinai turėdavome pereiti gydomąją procedūrą – štabo autobusą „Ikarus“, kuriame stovėjo bidonai (apie 40 litrų kiekvienas) su raudonuoju moldavišku „Kaberne“. Visi vyną gėrė 350 ml kareiviškais puodeliai – kas kiek gali. Po to pusryčiai palapinėse-valgyklose. Ačiū Dievui, maitino kaip prielaidus. Daugelį deficitinių produktų, kurių nebūdavo parduotuvėse, atveždavo kiekvieną dieną.

Į darbą zonoje žmonės vykdavo kaip į karą – didele šarvuočių ir visureigių kolona. Kartais pravažiuodavo pro parudavusį eglyną, pažeistą radiacijos. Baisus vaizdas! Tarsi nežinomas dailininkas nudažė medžius geltona spalva.

Pamatę koloną, reti likę kaimų gyventojai, daugiausia senukai, skubėjo prie mašinų. Prie mūsų priėjo senutė, vienoje rankoje laikydama katę, kitoje – tošinę pintinėlę su kiaušiniais. „Sūneliai, paimkite mano Vasilisą, juk dar pagyvens?“.

Gyvenimas aplink zoną tęsėsi, žmonės laikė karves, augino triušius, sėjo javus.

Parengė Milda Augulytė

Černobylio AE avarijos likvidatorius: „Nuo radiacijos gelbėjomės sutirštintu pienu“