Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – garsaus vokiečių istoriko Joachimo Hoffmanno knygą „Vlasovas prieš Staliną. Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m.“

Rusijoje šie kariai iki šiol tebelaikomi išdavikais. Jie vadinami prieš savo tautiečius kovojusiais Hitlerio pakalikais, budeliais, sąžinę praradusiais niekšais. Bet ar iš tiesų generolo Andrejaus Vlasovo vadovaujamai Rusijos išvadavimo armijai – ROA – tinka šie epitetai? Apie tai savo knygoje rašo J. Hoffmannas.

Kaip žinia, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo nacistų ir sovietų karas. Per pirmuosius mėnesius Raudonoji armija patyrė daugybę triuškinamų pralaimėjimų, keli milijonai karių pasidavė į nelaisvę, o SSRS atsidūrė ant bedugnės krašto. Tūkstančiai Sovietų Sąjungos gyventojų stojo į vokiečių formuojamą pagalbinę policiją, atsirado Vermachto pusėje kovoję kazokai, kiti, daugiausia iš sovietų belaisvių suformuoti, „ginkluotų kolaborantų“ daliniai.

Raudonosios armijos generolas leitenantas A.Vlasovas laikytas vienu iš sumaniausių sovietų generolų. Jis pasižymėjo ginant Maskvą, pelnė daugybę apdovanojimų bei asmeninį Stalino pasitikėjimą. Tačiau 1942 m. birželį patekęs į nelaisvę A.Vlasovas suprato, kad didžiausia grėsmė Rusijai yra ne vokiečiai, o kruvinas bolševikų režimas su tironu Stalinu priešakyje. Vokiečiams pasiūlius Vlasovas ėmėsi vadovauti Rusijos išvadavimo armijai, kurios pagrindinis tikslas – nuversti bolševikų režimą.

Priešingai paplitusiai nuomonei, ROA nebuvo nei „išdavikų“, nei „fašistuojančio elemento“ irštva. Daugelis jos karių nukentėjo nuo komunistų vykdomos politikos, jautėsi palikti likimo valiai mūšio lauke, be to, vos patekę į vokiečių nelaisvę Stalino įsakymu buvo paskelbti tėvynės išdavikais.
[[ge:lrytas:lrytas:1067851]]
Ne vienas prieš karą prarado artimuosius, ne vienam į nugarą šaudė politiniai komisarai. „Sunaikinti bolševikus, o paskui iš Rusijos išvaryti vokiečius“ – tokią svajonę slapčia puoselėjo didžioji dauguma ROA karininkų.
Deja, dėl užsitęsusių organizacinių klausimų bei įvairiausių tiekimo trukdžių į mūšius prieš sovietų pajėgas ROA stojo tik 1945 m. vasarį, pačioje karo pabaigoje. Kautynių prie Oderio metu Rusijos išvadavimo armija kovėsi taip atkakliai, kad susilaukė daug vokiečių vadovybės pagyrų.

Tačiau karo baigtis jau buvo visiškai aiški. Iš rytų puolė nesuskaičiuojamos sovietų divizijos, iš vakarų artėjo britai ir amerikiečiai. ROA troško kautis prieš sovietus, tačiau nenorėjo kelti ginklų prieš Vakarų sąjungininkus. Vlasovas ir jo bendražygiai vylėsi, kad vakariečiai į juos žvelgs ne kaip į Hitlerio bendrininkus, bet kaip į tikruosius Rusijos patriotus, būsimos demokratinės valstybės ramstį.
[[ge:lrytas:lrytas:1067850]]
1945 m. gegužės pradžioje 1-oji ROA divizija ryžtasi karštligiškam žingsniui. Kartu su čekų patriotais jie išvaro vokiečius iš Prahos dar prieš pasirodant Raudonosios armijos daliniams. Dešimtys tūkstančių čekų sveikino ROA karius gatvėse, siuntė jiems šilčiausius sveikinimus, tačiau artėjantis geležinis sovietų kumštis privertė ROA palikti miestą. Į Prahą įsiveržę raudonarmiečiai bei vietos komunistai žvėriškai susidorojo su visais nespėjusiais laiku pasitraukti vlasovininkais.

Prasidėjo Rusijos išvadavimo armijos klajonės po sugriautos Vokietijos miestus siekiant išvengti susidūrimo su sovietais ir pasiduoti Vakarų sąjungininkams. Tačiau daugelį pasidavusiųjų vakariečiai iškart perdavė rusams, kur jų laukė neišvengiama mirtis arba ilgi įkalinimo metai. Tokios pat lemties neišvengė ir ROA vadovybė. 1946 m. birželio pabaigoje Maskvoje įvyko uždaras generolo A.Vlasovo ir artimiausių jo bendražygių teismas. Visi jie buvo nuteisti ir pakarti.

Joachim Hoffmann. Vlasovas prieš Staliną. Rusijos išvadavimo armijos tragedija 1944–1945 m. Iš vokiečių kalbos vertė Alma Imbrasienė. – Vilnius: Briedis [2017]. – 440 p.: iliustr.

Rusijos išvadavimo armija - Hitlerio pakalikai ar bolševizmo priešai?