Vieną vasaros dieną prisėdęs peržvelgti tarpukario spaudos 49 metų D.Pocevičius už jos kaip reikiant užkibo. O vėliau jis jau valandų valandas galėjo pasakoti, cituoti pranešimus iš tuometėje Lietuvos sostinėje Kaune spausdintų laikraščių, žurnalų apie apverktiną Vilniaus padėtį.
Anot D.Pocevičiaus, dauguma iš Kauno sklidusių pranešimų apie lenkų užimtą Vilnių buvo, švelniai tariant, atmiešti melu. Kauniečiai pasakojo apie centrinėmis Vilniaus gatvėmis keliaujančius basus išbadėjusius miesto gyventojus, apie neasfaltuotas, duobėmis išmuštas arba geriausiu atveju akmenimis grįstas gatves, apie uždaromus teatrus.
Viskas, kas vyko tuomečiame Vilniuje, Kaunui atrodė prastai. Bet Vilniaus istorijos tyrinėtojas klausia: ar iš tiesų tarpukario mieste viskas buvo taip blogai, ar tuose straipsniuose, žinutėse nebuvo ir dozės nacionalizmo?
Tarp skaičių – netiesa
Tarpukario Kauno spaudoje buvo kruopščiai apskaičiuota, kiek laikinojoje sostinėje yra asfaltuotų gatvių ir kiek jų turi Vilnius.
D.Pocevičiaus žodžiais, svarstyklės krypsta Kauno naudai ir bent tai yra tiesa. Mat Kaunas buvo gana naujas miestas, jo senamiestis nedidelis, o Vilnius siekė išsaugoti paveldą ir gatves magistrato nurodymu toliau grindė didžiuliais akmenimis.
Vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtros srityje Vilnius pirmavo jau anksčiau. Tik po 1920-ųjų, sostinę perkėlus į Kauną, šis miestas ėmė plėtoti tai, ką Vilnius seniai turėjo.
Tačiau pateikdami statybų skaičių kauniečiai jau elgėsi negarbingai. Kaune jie suskaičiavo statomus ir medinius, ir mūrinius pastatus. Vilniaus statistikoje – tik kylantys mūriniai pastatai. Savaime aišku, kad taip skaičiuojant Kaunas smarkiai lenkė Vilnių.
Skirtingai nei amžininkai iš Kauno, D.Pocevičius įžvelgė ir daug teigiamų bruožų tarpukario Vilniuje.
Rotušė buvo rekonstruota
Geru pavyzdžiu D.Pocevičius minėjo Rotušės rekonstrukciją, kuri buvo atliekama 1936–1939 metais. Darbams vadovavo architektas Stefanas Narębskis, pastatą pavertęs reprezentaciniais miesto rūmais.
Būtent tada virš atsarginio įėjimo įrengtos dekoratyvinės grotelės, vaizduojančios miesto simbolį šv.Kristoforą, ir skaičiai „1938“. Tiesa, dabartinę klasicizmo stiliaus išvaizdą Rotušė buvo įgavusi 1769–1799 metais, nors pirmą kartą paminėta dar XV amžiuje.
D.Pocevičius peržiūrėjo archyve saugomus keturis didžiulius segtuvus, kuriuose – S.Narębskio ranka braižyti Rotušės rekonstrukcijos brėžiniai, projektai.
Planuota, kad Rotušės pastatas bus puošnus, su daugybe skulptūrų, bet vėliau puošmenų nuspręsta atsisakyti.
O kad tarpukariu buvo rūpinamasi vilniečių sveikata, įsitikinti galima ir dabar. Viename Pranciškonų gatvės namo kieme dar galima pamatyti užrašą „Pogotowie ratunkowe“ (greitoji pagalba). Šiame pastate 1922–1923 metais buvo įsikūrusi greitosios pagalbos tarnyba.
Skleidė lenkišką kultūrą
Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą netrukus buvo atkurtas universitetas. Jis buvo uždarytas caro valdžios.
Aukštąją mokyklą skubėta atidaryti dėl politinių motyvų. Atkurtas universitetas turėjo pagelbėti lenkiškos kultūros ir lenkiškumo sklaidai. Tai pabrėžė ir universitetui suteiktas karaliaus Stepono Batoro vardas.
Į universitetą buvo pakviesti dėstytojai iš Lenkijos, tarp mokslo personalo nebuvo lietuvių. O lietuvių studentų priėmimas taip pat buvo apribotas.
Nors Stepono Batoro universitetas buvo prastai finansuojamas, jo egzistavimas teigiamai veikė krašto gyvenimą.
Universitete dirbo daug žymių mokslininkų, tyrinėjusių ir Lietuvos praeitį, kalbą, kultūrą.
D.Pocevičiaus žodžiais, tarpukario Vilniaus plėtros chaotiška tikrai nepavadinsi. Miestui daug daugiau žalos pridarė skubota sovietmečio plėtra.
Nesutaria dėl modernizmo
Nors šiuolaikinis vilnietis nurodys žymiausią Montvilos koloniją tarp dabartinių J.Savickio ir Kražių gatvių, tokių kolonijų tarpukariu buvo pastatyta ne viena.
Kolonijos buvo naujovė tuomečiame Vilniuje. Pirmoji buvo pavadinta iki šiol išlikusio 22 namų kvartalo iniciatoriaus lenkų filantropo, finansininko, Vilniaus žemės banko įkūrėjo Jozefo Montwillos vardu.
Pirmoji kolonija – modernizmo stiliaus vientisai suprojektuotų kotedžų bendrija su uždaru kiemu. Kiekvienas Montvilos kolonijos namas išsiskiria unikaliais fasadais, balkonais, langais. Šie namai primena Londono darbininkų kvartalą, pasižymi tapybišku angliškų kotedžų stiliumi.
Anot D.Pocevičiaus, grožiu kiek nusileidžia Rasų, Šeimyniškių gatvėse ir Jeruzalėje įsikūrusios kolonijos.
Išskirtinis yra tarpukariu tarp T.Kosciuškos, Olandų ir M.Dobužinskio gatvių iškilęs architekto F.Wojciechowskio suprojektuotas gyvenamųjų namų kompleksas.
Tai – vienintelė Lietuvoje suformuota konstruktyvistinės architektūros namų kolonija.
Ir dabar specialistai pažymi, kad komplekso namai puikiai įkomponuoti erdvėje: ilgi jų korpusai stovi lygiagrečiai gatvėms, kvartalas terasomis kyla pagal reljefo ypatumus, šviesos nestokojančiame kieme gausu žalumos. Komplekso išskirtinumas – itin švari ir gryna architektūra.
D.Pocevičiaus nuomone, apskritai Vilniaus modernizmas yra artimesnis šio kultūros periodo dvasiai. Tuo metu Kauno modernizmo architektūra, kuria mėgsta girtis šis miestas, pasuko link tautiškumo ir išskirtinumo.
Tačiau Vilniaus modernizmas jau tais laikais buvo menkinamas, kai kurie tuomečiai profesionalai jį ignoravo.
Paminklas gelbėtojui
Vilnius tarpukariu buvo ne tik statomas, bet ir puošiamas. Vienas tokių pavyzdžių – lenkų skulptoriaus Tadeuszo Godziszewskio horeljefas „Fortūna“ ant Lenkijos krašto ūkio banko. Modernizmo stiliaus rūmai A.Mickevičiaus gatvėje (dabar Gedimino prospektas) buvo pastatyti 1937–1938 metais. Dabar juose įsikūręs grožio centras „KristiAna“.
Tarpukariu Vilniuje iškilo ir keli paminklai, o vienas jų, D.Pocevičiaus žodžiais, nepelnytai pamirštas.
Tai Maironio ir Išganytojo gatvių sankirtoje esantis paminklas šešiolikmečiam Mieczyslawui Dordzikui, kuris nuskendo Vilnioje mėgindamas išgelbėti skęstantį 4 metų žydų berniuką Chackelį Charmacą.
Tragedija įvyko 1931 metų balandžio 23 dieną per didįjį potvynį, kai išsiliejusios Neris ir Vilnia tvindė namus ir gatves.
Į smarkiai patvinusią Vilnią įkritusį vaiką bandė gelbėti pro šalį ėjęs amatų mokyklos moksleivis, bet abu jie nuskendo.
Praėjus trejiems metams po M.Dordziko žūties netoli nelaimės vietos buvo atidengtas jam atminti skirtas paminklas.
Aptiko karalių palaikus
Potvynis 1931 metų balandį miestui pridarė didžiulių nuostolių, tačiau, D.Pocevičiaus žodžiais, jis reikšmingas istorijai ir teigiama prasme.
Potvynio vanduo užliejo ir Arkikatedrą. Jam nuslūgus vieno rūsio sienoje prakirtę angą tyrėjai pastebėjo blizgantį auksą. Netrukus buvo atidaryta kripta, kurioje rasti trijų asmenų palaikai.
Ant sienos atbrailos stovėjo paauksuota Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės karūna.
Pasienyje, dumble, rasti karalienės palaikai. Greta stovėjo Žygimanto Augusto antrosios žmonos Barboros Radvilaitės karstas. Beveik pačiame kriptos centre – karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio karsto likučiai.
Tačiau iš Kauno atsklido priminimas, kad, kaip spėjama, Arkikatedroje palaidoti Vytauto Didžiojo palaikai taip ir nerasti. Tada spauda taip ir rašė: „Už Vilnių, Gedimino pilį ir Vytauto grabą.“
Beje, Kaune užkliuvo ir tai, jog už įėjimą į Gedimino pilį reikia mokėti 10 grošų, o pati pilis neremontuojama.
Sutvirtinti pamatai specialistus stebina iki šiol
Praėjusių metų rudenį buvo remontuojamas Arkikatedros fasadas, atliekami kiti darbai.
Specialistai pripažino – Arkikatedros mūruose likę daugybė 1931 metų potvynio ženklų. Mat po gamtos stichijos siautėjimo šventovės būklė buvo avarinė. Pastatui buvo naudojami mediniai poliai, kurie stiprino jo pamatų pagrindą. Jie buvo paplauti ir nustojo funkcionuoti.
Pamatai tapo nestabilūs, todėl Arkikatedros sienos pradėjo trūkinėti. Įtrūkių suskaičiuota per šimtą. Ryškiausi buvo matomi frontone – jis suskeldėjo į 11 dalių.
Po potvynio dubo grindys Šv.Kazimiero koplyčioje, tad norint išvengti nelaimingų atsitikimų ją teko uždaryti.
Kad išvengtų Arkikatedros griūties, lenkai tarpukariu samdė geriausius specialistus.
Anot praėjusiais metais pastatą remontavusios bendrovės Restauracijos ir statybos tresto darbų vykdytojo Valdo Kurtinaičio, tai akivaizdu ir dabar: kai kurie darbai atlikti taip gerai, kad stebina net ir šiuolaikinius specialistus: „Arkikatedra sutvirtinta daugybe gręžinių. Dabar taip dangoraižius stato.“
Tarpukariu sukurtas bažnyčios gelbėjimo komitetas nusprendė, kad pamatus reikia tvirtinti naujais gelžbetoniniais poliais. Jų buvo įgręžta net 140, šie darbai kainavo daugiau nei 1 mln. zlotų.
