Kurioziška Rumšiškių muziejaus kūrimo istorija mena XIX amžių

Rumšiškių liaudies buities muziejuje sekmadienio naktį siautėjo ugnis – per festivalį „Granatos live“ kilus gaisrui visiškai sudegė du ekspozicijos pastatai. Kokia gi Liaudies buities muziejaus atsiradimo istorija?

Gintališkės sodybos gyvenamasis namas iš Imbarės apylinkės Erlėnų kaimo. 1986 m. <br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Gintališkės sodybos gyvenamasis namas iš Imbarės apylinkės Erlėnų kaimo. 1986 m. <br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Daujėnų sodybos svirnai iš Biržų rajono papilio apylinkės Miegonių kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Daujėnų sodybos svirnai iš Biržų rajono papilio apylinkės Miegonių kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Sklypininko sodyba (rėžinis kaimas). Gyvenamas namas iš Kėdainių rajono Kilbisų kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Sklypininko sodyba (rėžinis kaimas). Gyvenamas namas iš Kėdainių rajono Kilbisų kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Kirdeikių sodyba (rėžinis kaimas). Gyvenamasis namas-mokykla iš Utenos rajono Saldutiškio apylinkės Kirdeikių kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Kirdeikių sodyba (rėžinis kaimas). Gyvenamasis namas-mokykla iš Utenos rajono Saldutiškio apylinkės Kirdeikių kaimo. 1985-1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
MIlo vėlykla iš Šalčininkų rajono Poškonių apylinkės Daubutiškių kaimo. Tiltas ir užtvanka su latakais. 1985-86 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
MIlo vėlykla iš Šalčininkų rajono Poškonių apylinkės Daubutiškių kaimo. Tiltas ir užtvanka su latakais. 1985-86 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Kapų koplyčia iš Švenčionių rajono Račkiškių kaimo. 1985-86 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Kapų koplyčia iš Švenčionių rajono Račkiškių kaimo. 1985-86 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
XIX a. pabaigos Aukštaitijos bitynas.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
XIX a. pabaigos Aukštaitijos bitynas.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Didysis svirnas iš Darbėnų apylinkės Maloniškių kaimo. <br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo (J.Jurgučio) nuotr.
Didysis svirnas iš Darbėnų apylinkės Maloniškių kaimo. <br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo (J.Jurgučio) nuotr.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Klėtis iš Nausėdų kaimo. 1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Klėtis iš Nausėdų kaimo. 1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Daujėnų sodyba. 1985-1986 M.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Daujėnų sodyba. 1985-1986 M.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Gintališkės sodybos pirtis. 1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Gintališkės sodybos pirtis. 1986 m.<br>Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Aug 6, 2017, 6:10 PM, atnaujinta Aug 7, 2017, 6:07 PM

Lietuvos liaudies buities muziejus – tai muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.) Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių (194 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi.   

Muziejaus įkūrimo idėją puoselėjo menotyrininkai Vacys Milius ir Klemensas Čerbulėnas, etnografas Izidorius Butkevičius, architektai Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, Juozas Baršauskas. 1965 m. LSSR vyriausybė priėmė nutarimą dėl muziejaus steigimo. Muziejus įkurtas 1966 m. Pievelių kaimo vietoje. Tuomet čia gyveno 18 šeimų. 1966 m. parengtas detalusis planas.   1967 m. prasidėjo muziejaus statybos. Zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą parengė architektas Romanas Jaloveckas, projektą detalizavo architektės Birutė Kugevičienė, Diana Volungevičiūtė – Pikšrienė. 

1974 m. atidarytos pirmosios ekspozicijos įrengimui vadovavo Klemensas Čerbulėnas, Stasys Daunys, Vytautas Stanikūnas.   Pirmieji eksponatai – Šiluvos malūnas, namas iš Plungės rajono, dviaukštis svirnas iš Dzūkijos. Muziejus atidarytas 1974 m. birželio 22 d., jame buvo 52 pastatai. Tačiau statybos vyko toliau: suformuotas aukštaičių rėžinis kaimo fragmentas, dzūkų bendrė, išplėsta žemaičių kaimo struktūrinė dalis. Suvalkijos sektoriuje pastatyta vargana miškų darbininko sodyba ir malūnininko sodyba.   

Muziejus mena XVIII–XX a. laikotarpį Lietuvos kaime ir miesteliuose, yra Lietuvos etnografinių krašto regionų architektūros, kultūros, buities eksponatų. Čia yra svirnai, klėtys, tvartai, klojimai, daržinės, žardinės malkinės, malūnai, tvoros, šuliniai, liaudies architektūros bei senovinės žemdirbystės padargai. 6 km kelyje yra visų 5 Lietuvos etnografinių regionų sodybos, pavieniai pastatai, įvairios dirbtuvės, liaudies technikos paminklai. Muziejuje rengiamos tradicinės lietuvių šventės, rengiami edukaciniai užsiėmimai, veikia jojimo būrelis.

Kaip užfiksuoti tautos mirtį

Muziejaus Rumšiškėse istorija – įdomi ir netikėta. Apie tai kultūros žurnale „Žiemgala“ yra rašęs Eligijus Juvencijus Morkūnas. Tuo tarpu Vilniaus regioninis valstybės archyvas yra surengęs virtualią parodą „Liaudies buities muziejus. Rumšiškės“, kurią galite apžiūrėti štai čia.

Anot E.J.Morkūno, nors Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas tik 1966 metais, bet muziejaus po atviru dangumi kūrimo idėja kilo dar XIX amžiuje: „XIX amžius Lietuvai buvo itin sunkus. Per 70 metų, nuo Kosciuškos sukilimo 1794 iki 1864-ųjų, Lietuvos valstybė labai stipriai nukraujavo – trijuose sukilimuose ir Napoleono karuose žuvo daug energingiausių Lietuvos gyventojų. 

Europos didžiųjų valstybių mokslininkams parūpo užfiksuoti lietuvių tautos mirtį, tas susidomėjimas lietuviais paskatino pačius lietuvius domėtis savo istorija, o Lietuvos šviesuomenė ėmė kelti tautos savimonę, puoselėti viltį atkurti Lietuvos valstybę.

Lietuvos šviesuomenė didžiausią kliūtį nacionalinės kultūros vystymuisi matė spaudos draudime. Ji atkakliai ieškojo galimybių šiam draudimui panaikinti, ieškojo būdų, kaip spaudos draudimo klausimą padaryti tarptautinės svarbos. Puiki proga tam buvo dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 metais. Paryžiaus parodos organizatoriai, siekdami išvengti tarptautinių prieštarų, neleido parodoje tiesmukos politinės veiklos, todėl lietuviams teko ieškoti būdų, kaip tą klausimą parodoje pateikti. Nuspręsta politinį momentą pridengti „etnografiniu aprėdu“, kuris derėjo Europos tautų etnografijos muziejaus skyriuje Trokadero rūmuose.

Etnografijos muziejų globojo Prancūzijos švietimo ministerija. Lietuviška koncepcija buvo tokia – parodyti buvusią didžią valstybę su turtinga praeitimi, kuri dabar svetimųjų engiama, negali net melstis iš gimtąja kalba išleistų maldaknygių. Dėmesį turėjo atkreipti ne kuklūs, neišvaizdūs „kišeninio formato“ leidiniai, o valstietiškas interjeras su gausiais eksponatais.

Lietuvių stendas, kurį puošė užrašas „Lithuanie“, Vyties herbas ir etnografinės Lietuvos žemėlapis, buvo  įruoštas Rusijos lietuvių, Prūsijos lietuvių ir Amerikos lietuvių inteligentų pastangomis. Jie pasirūpino ir muziejiniais daiktais, eksponuojamais Lietuvos stende. Lietuvninkai į Paryžių gabeno mezginius, audinius, nuotraukas, rankdarbius, laikraščius, kalendorius, knygas lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis.   

Stende rodyta vestuvių dalies – piršlybų – scena su žmonių manekenais (manekenai pagaminti Prancūzijoje), taip buvo demonstruojami drabužiai, namų apyvokos daiktai, audiniai. Politiškai buvo akcentuojamas spaudos draudimas ir kalbos, kuria taip domėjosi Europos mokslininkai, persekiojimas. Ta tema buvo iliustruojama knygelėmis (563 spaudiniai) ir pristatoma kartu su etnografine medžiaga. Stendas turėjo didelį pasisekimą ir pelnė 12 parodos apdovanojimų.“ 

Padarė įspūdį prancūzams

Pasak E.J.Morkūno, dalyvavimas parodoje ne tik padarė įspūdį prancūzams, bet turėjo didelę reikšmę patiems lietuviams – parodos organizavimas ir žinia Lietuvoje apie parodą skatino lietuvių vienybę, tautinį sąmoningumą, suvokimą, kad tik vieningu darbu ir pasiaukojimu galima išsaugoti savo tautinę kultūrą. Kun. Jonas Žilius sakė: „Žinia apie lietuvišką parodą ... pabudino ne vieną nežinį, uždegė ne vieną užšalėlį, sustiprino dvasią ...“   Etnokultūrinis palikimas padėjo atstovauti Lietuvai pasaulyje, paskatino pagalvoti apie Tautos biblioteką ir Tautos muziejų.

Pasirinkta kryptis – kova už lietuvių spaudą, kalbą – pasiteisino, ir jau vos po 4 metų spauda ir kalba atsikovota. Spaudą grąžinus, buvo galima kurti ir planuotas institucijas valstybingumui atkurti. Parodai pasibaigus, nenorėta daiktų išsklaidyti. Jie buvo koncentruoti Prūsų Lietuvoje (kitaip – Mažojoje Lietuvoje). Matyt, buvo puoselėjama mintis čia, Tilžėje, švedų pavyzdžiu sukurti muziejų po atviru dangumi. Tą mintį patvirtina Mortos Zauniūtės nuopelnai parodai – ji su savo tėvu Domu Zauniumi rūpinosi parodos eksponatais.

Lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje rūpinosi Lietuvių literatūros draugija. Vienas iš jos tikslų buvo etnografinių dirbinių rinkimas, rinkinių populiarinimas. Tokį sau tikslą ne iškart iškėlė Lietuvių literatūros draugija, nes buvo manoma, kad veikla neatitinka nuostatų, tačiau kiek vėliau tai idėjai buvo pritarta. 

Buvo kaupiami muziejinę vertę turintys daiktai, 1902 m. įsigyti pirmieji eksponatai. 1904 m. iškilmingai pažymėtas draugijos 25 metų jubiliejus ir surengta Mažosios Lietuvos etnografinių ir archeologinių objektų apžiūra. Tiems daiktams laikyti reikėjo pastato. 1905 m. Tilžėje buvo rengiama verslo paroda. 1905 m. sausio 18 d. draugija nutarė šioje parodoje parodyti lietuviško namo interjerą ir eksterjerą. Netrukus tam reikalui prie Šilutės Šliažuose buvo pastatytas namas, po to perkeltas Tilžėn, į Jokūbynės parką, ir čia draugija tais pačiais 1905 metais atidarė muziejų, vadinamą „lietuvišku nameliu“. 

Namelis buvo suprojektuotas naudojantis keliais prototipais, sukuriant vieną puošnesnį. Jo statybai aukojo lietuviai iš plačios apylinkės. Mokytojas J. Herberis paaukojo visas savo santaupas. Prie namelio įrengimo prisidėjo V.Storosta (Vydūnas), E.Kuršaitytė iš Priekulės, M.Kveselaitė iš Jogaudų. 

Daugelis daiktų buvo pasiskolinti iš lietuvių šeimų. Paroda buvo atidaryta birželio 3 d. Tai datai buvo užbaigta vidaus ir išorės ekspozicija, pradedant namu ir baigiant gėlių darželiu. Tris mėnesius „lietuviškame namelyje“ virė gyvenimas – buvo audžiama, verpiama, buvo galima nusipirkti audinių ir net duonos ar pieno, kurio pristatydavo iš aplinkinių kaimų. Į namą įėjimas buvo mokamas, bet tai nesumažino populiarumo. Parodos metu namą aplankė 25 000 žmonių!“

Vasarnamio nepardavė

Pasak E.J.Morkūno, po parodos atsirado daug norinčiųjų namą nusipirkti kaip vasarnamį. Lietuvių literatūros draugija nusprendė jo neparduoti, o paversti etnografiniu muziejumi. Tai buvo pirmasis muziejus po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Jis pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, hitlerininkų išpuolius nuo 1933 metų, Antrąjį pasaulinį karą. Liudininkų teigimu, jis dar stovėjo praėjus per Tilžę frontui, bet po Potsdamo konferencijos, kai šis kraštas atiteko Rusijai, „lietuviškas namelis“ buvo sunaikintas.

„Nepaprastas „lietuviško namelio“ pasisekimas paskatino kitą labai svarbų lietuvių muziejaus po atviru dangumi raidai įvykį – Rytprūsių Tėviškės muziejaus įkūrimą Karaliaučiuje 1912 metais (11). Muziejus buvo įkurtas mieste, prie Botanikos sodo, patogioje lankytojams vietoje. Jis pristatė Rytų Prūsijos mažumas, jų architektūrą ir buitį. Lietuvių gyvensenai atstovavo 11 pastatų ir lietuviškos kapinaitės. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą muziejus perkeltas į provinciją. Keli lietuviški šio muziejaus eksponatai – pastatai – yra išlikę Olštyneko (Lenkija) muziejuje. Deja, interjerai ten neeksponuojami. Olštyneko muziejaus senbuviai tvirtina, kad kilnojamieji eksponatai pokariu buvo gyventojų išnešioti“, – teigė E.J.Morkūnas.

Pasak jo, Didžiojoje Lietuvoje, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, muziejaus po atviru dangumi kūrimu susirūpino inteligentai. Pirmieji pradėjo kelti šią mintį Lietuvių dailės draugijos nariai. Draugija įsteigta 1907 m. (Didžiojoje Lietuvo– je lietuviškas draugijas Rusijos imperijos valdžia leido tik nuo 1905 metų). Aktyviausi draugijos nariai buvo M. K. Čiurlionis, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius. Jie aktyviai rinko medžiagą būsimam muziejui. Karas nutraukė vaisingą darbą. Muziejaus iniciatoriams persikėlus į Kauną, muziejaus kūrimo idėja liko gyva. Daug diskutuota, kur tas muziejus turėtų būti. 

Lietuva ginklu kovojo už nepriklausomybę iki 1923 metų, todėl daug dėmesio muziejaus kūrimui negalėjo skirti. Tiesa, ir jau minėti muziejai buvo įkurti nevyriausybinių organizacijų.

Iniciatyvos įkurti Tėviškės muziejų ėmėsi ūkinė organizacija – Žemės ūkio rūmai. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat rūpinosi įkurti Tėviškės muziejų. Sužinojus, kad bus griaunama senoji, esą Vytauto Didžiojo statyta, Perlojos bažnyčia, komitetas susirūpino, kur ji bus padėta. Manyta ją perkelti Kaunan, į muziejų. Pradėta intensyviai ieškoti vietos muziejui, buvo siūlomos kelios – prie Botanikos sodo, Ąžuolyne su A.Mickevičiaus slėniu, Panemunėje, Aukštojoje Fredoje, Parodos kalne, Pažaislyje, Kleboniškyje.

Žemės ūkio rūmai padarė pradžią muziejui – 1930 m. Parodos aikštėje buvo pastatytas pirmasis pastatas – namas. Vėlesniais metais į Parodos kalną buvo suvežta keletas pastatų – 5 svirneliai, vienas iš jų aštuonkampis, tvartas su diendaržiu viduryje, 6,6 ha plote buvo numatyta pastatyti 11 pastatų. (Žemės reformos metu persikeliant iš kaimų į vienkiemius, didžioji dalis vertingiausių statinių žuvo.) Muziejus nepretendavo į centrinį Lietuvos muziejų po atviru dangumi. 

Buvo daug kalbama, rašoma apie tokio muziejaus sukūrimą. Taip besvarstant, besiginčijant ir nieko nepadarius, atėjo ir 1940-ieji. Okupacinė valdžia Parodos kalną ir jos statinius panaudojo kariniams poreikiams. Pasikeitus okupantui, muziejus vėlgi buvo panaudotas karinėms reikmėms, 4000 eksponatų sudeginta. Galiausiai, frontui nusiritus į Vakarus, buvo išnešiota ir sudeginta tai, kas dar buvo išlikę.

Tėviškės muziejaus idėja

„Po karo vėl buvo keliamos idėjos pastatyti tėviškės muziejų. (Liaudies buities muziejus Lietuvoje buvo vadinamas įvairiai – oro muziejumi, tėviškės muziejumi ir kt.) – rašė E.J.Morkūnas. – Tą idėją ypač puoselėjo buvęs Vytauto Didžiojo komisijos narys Paulius Galaunė, tuomet Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. Vėliau, įkūrus Liaudies buities muziejų, buvo jo mokslinės tarybos narys. Žodžiu, buvo tam tikras patyrimo perimamumas.

Buvo manoma, kad geriausia vieta oro muziejui – Panemunėje. Steigimo darbai buvo pavesti Čiurlionio dailės muziejaus Etnografinio skyriaus vedėjui Klemensui Čerbulėnui, vėliau tapusiam Liaudies buities muziejaus moksliniu vadovu. Buvo jau ir pritarta Liaudies buities muziejaus kūrimui parengtai medžiagai, tačiau patys darbai kuriam laikui atidėti, nes svarbiausia tuo metu buvo atkurti sugriautą visos Lietuvos ūkį (nors žemės ūkis kaip tik tada ir buvo pradėtas labiausiai griauti).

Nepavykus įkurti Liaudies buities muziejaus, vis tiek buvo renkama medžiaga. Sovietų Sąjungoje atšilimo sąlygomis prasidėjo sąjūdis, skatinęs atsigręžti į kaimo kultūrą. Buvo kuriami muziejai po atviru dangumi ar etnografinės sodybos. Negalėjo atsilikti ir Soveitų Lietuva. Tokia „sodyba“ prie dvaro rūmų parke 1959 metais buvo kuriama Rokiškyje. Telšiuose įkurtas jau sudėtingesnis muziejus, ten pastatomos kelios sodybos, vėjo malūnas ir pan. 1957 m. buvo suburtos pajėgos Liaudies buities muziejaus vietai parinkti, nustatyta žinybinė priklausomybė.

Buvo taikyta parinkti vietą, patogią susisiekimui ir ekspozicijai įkurti, teritorijos landšaftas turėjo atitikti visus etnografinius regionus. Po ilgų svarstymų tokia vieta tapo neseniai užtvenkto Nemuno pakrantė prie Pravienos upelio žiočių ir Pravienos kolūkio, kuris turėjo rodyti sovietinio kaimo pranašumus prieš prieškarinį. Vis dėlto, žiūrint iš laiko perspektyvos, tai nebuvo geriausias sprendimas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Vienaip ar kitaip, 1966 metais muziejus buvo įkurtas. Direktoriumi buvo paskirtas Vytautas Stanikūnas.“

Vykdavo į ekspedicijas

Anor E.J.Morkūno, visi muziejaus bendradarbiai vykdavo į ekspedicijas ieškoti eksponatų (šiandien vadinamų muziejinės vertės daiktais), atrinkti pastatų. Lygiagrečiai buvo renkama ir aprašomoji bei ikonografinė medžiaga. Pirmasis pastatas – vėjo malūnas iš Akmenos kaimo (Raseinių r.) buvo atkeltas jau 1967 m. Pirmosios ekspedicijos buvo dviračiais, vėliau įsigytas sunkvežimis. Statybos darbus vykdė tuometės Kauno restauracinės dirbtuvės.

Pastatai būdavo komplektuojami vykstant į komandiruotes vadinamuoju maršrutiniu būdu – važiuojant užsiduotu maršrutu ieškant iš literatūros žinomų pastatų, taip pat fiksuojant vertingus pastatus, medžiaga apie kuriuos dar niekur nepublikuota. Literatūros apie liaudies architektūrą tuo metu buvo aiškiai nepakankamai. Buvo fiksuojami ne tik pastatai, bet ir jų kompleksai, buvo rengiamos ekspedicijos, kuriose studentai fiksuodavo architektūrą. (Dabar studentai atvažiuoja į muziejų ir fiksuoja tik sau įdomius pastatus.)

Vykdavo ir specialios ekspedicijos, kai buvo renkami eksponatai. Tas buvo daroma taip. Grupelė muziejininkų sėsdavo į sunkvežimį GAZ 53 ir važiuodavo į atkampiausias vietas. Sunkvežimio kėbule buvo įtaisyta dėžė su siauru langu priekyje ir sėdyne keturiems žmonėms. Dar vienas tilpdavo prie vairuotojo, paprastai grupės vadovas. Atsibeldus į kokį vienkiemį, prasidėdavo laipiojimas aukštyn žemyn, iš mašinos – į mašiną.

Šeimininkui leidus, apžiūrimos visos pakampės, palėpės, surenkami eksponatai. Ypač vertingi perkami, čia pat sumokant grynais (dabar atsiskaityti galima tiktai pavedimu, sukurta tokia sudėtinga atsiskaitymo forma, kuri labai sunkina eksponatų kaupimą ir sudaro puikias šiltnamio sąlygas kolekcionieriams ir antikvarinių daiktų parduotuvėms, mokantiems „čia ir dabar“ grynais, konkuruoti su muziejumi). 

Šių darbų rezultatas buvo toks: 1969 m. muziejuje jau stovėjo žemaičių 18 a. svirnas, numas ir t.t., iš viso 8 pastatai. Po metų beveik sukomplektuota dzūkų sodyba, pastatyta Josvainių karčema, kepurinis vėjo malūnas iš Vaivadiškių (Ukmergės r.), aukštaitiška jauja-daržinė, pirtis, kalvė, žemaitiška jauja, svirnas, suvalkiečių kluonas.

„Lietuvių gyvensena muziejuje buvo pristatoma taip, kad kiekvienas socialinis sluoksnis rastų savo tėviškę, – rašė E.J.Morkūnas. – Šis mūsų eksponavimo metodas visoje Tarybų Sąjungoje buvo laikomas pavyzdiniu. Kai ką iš šio metodo pritaikė Archangelsko, Kijevo, Minsko, Tbilisio muziejai.

Kruopščiai buvo rengiamos interjerų ekspozicijos. Nebuvo literatūros, tinkamos muziejui kurti, naudotasi daugiausia negausia lietuvių muziejų po atviru dangumi kūrimo medžiaga, medžiaga, surinkta ekspedicijose, ir prieškario muziejininkų (Pauliaus Galaunės, Klemenso Čerbulėno) patirtimi. Nors interjeruose ir jaučiamas eksponatų stygius, tačiau vargu ar kada nors jų bus pakankamai. Muziejaus kūrimas buvo per vėlai pradėtas.

Tačiau buvo stengtasi rinkti eksponatus nuo skiltuvo iki krosnies, nuo adatos iki siuvimo mašinos, nuo spragilo iki kuliamosios mašinos, tačiau, norint nuosekliai parodyti kokį nors kasdienį darbo procesą, pritrūkstama reikiamų eksponatų. Oponentai pasakytų – turit 85 000 eksponatų, ištraukit į šviesą. Tačiau eksponatai yra kaip dokumentai archyve – jų niekada nebūna per daug tiesai nustatyti.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.