1900 metais mieste buvo pastatyta elektrinė (pirmoji ne privati dabartinės Lietuvos teritorijoje), tais pačiais metais pirmasis klaipėdietis įsigijo automobilį. Buvo nutiestas ir siaurasis geležinkelis, o 1904 metais Klaipėdos gatvėmis pradėjo kursuoti tikras ano meto stebuklas – elektrinis tramvajus.
Linija į Smeltę
Pažangesnio už karietas viešojo transporto pirmiausia prireikė todėl, kad iki Smeltės marių pakrantėje, kur kūrėsi įvairios įmonės ir fabrikai, galėtų patogiai atvažiuoti darbininkai. Be to, šiame rajone jau gyveno ir gyventojų, kuriems buvo svarbus susisiekimas.
Iš pradžių pirklių bendrija pasiūlė pratęsti esamą Žiemos uosto geležinkelio atšaką iki pat Smeltės. Vėliau pasisakyta už siauroje geležinkelio nutiesimą. O 1898 metais pasiūlyta tiesti tramvajaus liniją, kuri sujungtų Smeltę su Žiemos uostu, geležinkelio stotimi ir švyturiu.
Po ilgų svarstymų ir parengiamųjų darbų, tramvajaus projektas pradėtas įgyvendinti.
1900 metais buvusios piliavietės teritorijoje buvo pastatyta elektrinė, turėjusi tiekti elektrą ir tramvajui, ir miestui apšviesti. Pradėti tiesti ir tramvajų bėgiai.
„Viskas klostėsi gana sėkmingai, bet dėl Vokietiją apėmusios krizės 1901 metais bankrutavo tramvajaus linijas apsiėmusi statyti Dresdeno firma. Darbai nutrūko, nors jau buvo išleista 1 mln. 200 tūkst. markių elektrinės statybai ir nutiesta nemažai bėgių“, – pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė.
Svajonė buvo didingesnė
1903 metais darbus nuspręsta atnaujinti. Apskaičiuota, kad projektui įgyvendinti prireiks 2 milijonų 800 tūkst. markių.
1904 m. kovo 15 d. įkurta akcinė bendrovė, o jau tų pačių metų rugsėjo 18 d. buvo užbaigta dalis tramvajaus linijos.
Buvo nutiestos trys tramvajaus linijos, kurių ilgis buvo 12 km. Viena jų iš geležinkelio stoties per miesto centrą vedė link Smeltės, kita – nuo Biržos iki „Pakrantės vilos“ („Strandvilla“) restorano Melnragėje, netoli Klaipėdos švyturio. Trečioji buvo žiedinė, veikusi turgaus dienomis. Šia linija tramvajus apsukdavo miesto pagrindines gatves ratu, kad žmonėms būtų patogiau kur nors nukakti, susitvarkyti reikalus.
Tramvajaus linijomis važinėjo 15 keleivinių vagonų ir dar buvo 5 prikabinami, skirti kroviniams vežti.
Anot Z.Genienės, turistų patogumui norėta nutiesti elektrinio tramvajaus liniją ir per visą Kuršių neriją iki pat Kranto (dabartinio Zelenogradsko Kaliningrado srityje) miesto. Tam būtų prireikę 9 milijonų markių. Tačiau ši svajonė nebuvo įgyvendinta.
„Elektriškoji bonia“
Klaipėdos tramvajus buvo susietas su siauruoju geležinkeliu, priklausiusiu tai pačiai bendrovei. Siaurojo geležinkelio stotis pastatyta netoli plačiojo stoties. Prie siauruko stoties pastato buvo įrengta ir tramvajaus stotelė. Taigi iš aplinkinių rajonų siauruoju geležinkeliu į Klaipėdą atvykę žmonės galėjo čia pat persėsti į tramvajų ir nukakti kur kam reikėjo: į turgų, Melnragę ar Smeltę.
„Viešojo transporto sistema anuomet iš tikrųjų buvo labai pažangi ir gudri. O su tramvajumi susiejus siauruką buvo sujungta didelė teritorija“, – pabrėžė Z.Genienė.
Tiek siaurukas, tiek ir tramvajus pirmuosius kelerius metus veikė nuostolingai. Tačiau nuostoliai mažėjo, o nuo 1909 metų imta gauti pelno.
Klaipėdiečiai pamėgo savąjį tramvajų, kurį vadino savaip – „elektriškąja bonia“, arba sutrumpintai – „elektriškąja“. Juolab kad tramvajaus bilietams buvo taikoma lanksti nuolaidų sistema.
Žinoma, neapsieita ir be kuriozų: tai tramvajui per arti privažiavus arkliai pasibaidydavo, tai kokiai močiutei koją pervažiuodavo ar „kvalduotas“ damos sijonas netyčia įsipainiodavo ir nuplyšdavo.
Paskutinė tramvajaus kelionė
1934 metais tramvajus nustojo funkcionuoti.
„Buvo rašoma, kad tai įvyko dėl radijo trukdžių. Bet iš tiesų priežastis buvo kita. Į 30 metų veikusio tramvajaus patobulinimus ir remontą nebuvo investuojama.
Jau reikėjo atnaujinti ir vėžes, ir vagonus. Tačiau apskaičiuota, kad tam reikia labai daug lėšų, ir nuspręsta eiti kitu keliu – įvesti susisiekimą autobusais. Juolab kad miestas pradėjo plėstis, atsirado kiti priemiesčiai, neužteko vien siauros linijos link Smeltės, todėl prireikė kitokio viešojo transporto“, – paaiškino Z.Genienė.
Paskutinė tramvajaus kelionė buvo iškilminga. Pirmasis Lietuvoje elektrinis tramvajus (Kaune ir Vilniuje buvo tik arkliais traukiamos vadinamosios „konkės“) buvo visų apgailėtas. O jau 1934 metų birželio 2 d. Klaipėdos gatvėmis pradėjo kursuoti 12 geltonų-raudonų miesto autobusų.
