Iki šiol ankstyviausių cheminių vynuogių vyno gamybos įrodymų, datuojamų 5,4-5 tūkst. metų prieš mūsų erą, buvo rasta Artimuosiuose Rytuose, Irano Zagroso kalnuose, sakoma straipsnyje, paskelbtame mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ (PNAS).
Pirmeiviai - kinai
Manoma, kad anksčiausiai žmonės išmoko daryti ryžių vyną ir kad tai įvyko Kinijoje maždaug prieš 9 tūkst. metų. Irane rasta seniausiais laikytų vyndarystės įrodymų, susijusių su vynuogių sulčių fermentacija.
„Manome, kad tai yra laukinių tikrųjų vynmedžių sukultūrinimo vien vyno gamybai seniausias pavyzdys“, – sakė vienas iš straipsnio Stephenas Batiukas, Toronto universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas.
Minimą tyrimą atliko JAV, Kanados, Danijos, Prancūzijos, Italijos, Izraelio ir Gruzijos mokslininkai. Pastaruosius ketverius metus jie iš naujo analizavo prieš dešimtmečius atrastus archeologinius objektus.
Didelių, iki 300 litrų talpos keraminių dubenų šukių, tarp jų papuoštų vynuogių motyvais, rasta dviejose archeologinėse vietovėse – Gadačrilio ir Šulaverio kalvose, esančiose maždaug už 50 km į pietus nuo Gruzijos sostinės Tbilisio.
Tirdami ant šukių išlikusias senovines chemines medžiagas mokslininkai naudojo naujausius masės spektrometrijos ir chromatografijos metodus.
Cheminė analizė „patvirtino esant vyno rūgšties – vynuogių ir vyno buvimą įrodančios medžiagos“, sakoma PNAS straipsnyje.
Be to, nuosėdose, išlikusiose ant aštuonių indų šukių, tyrėjai rado trijų kitų susijusių organinių medžiagų – obuolių, gintaro ir citrinos rūgščių.
Šis „atradimas datuoja (vyndarystės) praktikos pradžią neolito laikotarpiu, maždaug 6 tūkst. metų prieš mūsų erą ir anksčiau priimtą datą paankstina 600-1 000 metų“, pabrėžė tyrėjai.
„Socialinis tepalas“
Artimuosiuose Rytuose neolito laikotarpis prasidėjo maždaug nuo 15,2 tūkst. metų prieš mūsų erą ir baigėsi apytikriai 4,5-2 tūkst. metų prieš mūsų erą. Anot tyrėjų, šiuo laikotarpiu žmonės pradėjo ūkininkauti, auginti gyvulius, gamino gludinto akmens įrankius, pradėjo amatininkauti ir austi.
„Keramika, idealiai tinkanti fermentuotiems gėrimams gaminti, patiekti ir laikyti, buvo išrasta šiuo laikotarpiu kartu su daugeliu meno, technologijų ir kulinarijos atradimų“, – sakė S.Batiukas.
„Vynas kaip vaistas, socialinis tepalas, sąmonės būseną keičianti medžiaga ir itin vertinamas produktas, atsidūrė religinių kultų, farmakopėjų, virtuvių, ekonomikos ir visuomenės dėmesio centre visuose senovės Artimuosiuose Rytuose“, – pridūrė jis.
Gruzijoje gyvenę žmonės augino tikruosius vynmedžius ( Vitis vinifera), tikriausiai gausiai natūraliai augusius regione, kurio klimatas buvo panašus į dabartines sąlygas Prancūzijoje ir Italijoje.
S.Batiuko nuomone, vynmedžių auginimo pradžia „galiausiai sukūrė šiame regione vyno kultūrą“.
„Tikrųjų vynmedžių, iš kurių dabar pasaulyje pagaminama 99,9 proc. vyno, šaknys yra Kaukaze“, – pabrėžė mokslininkas.
Paskutinis žodis dar netartas
Vis dėlto šis atradimas galbūt dar nėra paskutinis žodis vyndarystės pradžios istorijoje, sakė pagrindinis studijos autorius Patrickas McGovernas, Filadelfijoje įsikūrusio Pensilvanijos archeologijos ir antropologijos muziejaus maisto, fermentuotų gėrimų ir sveikatos biomolekulinės archeologijos projekto mokslo direktorius.
P.McGovernas, kartu su bendraautoriais 1996 metais žurnale „Nature“ paskelbęs straipsnį apie ankstesnius seniausiais laikytus vynuogių vyno gamybos pėdsakus iš Irano, sakė, kad ankstyviausių šios srities artefaktų paieškos bus tęsiamos.
„Kitose vietose Pietų Kaukaze – Armėnijoje ir Azerbaidžane – gali būti rasta netgi senesnių vyndarystės įrodymų negu Gruzijoje.
Tauro kalnai Turkijos rytuose taip pat yra pagrindinis tolesnių tyrimų kandidatas, ypač jų monumentalios Giobekli Tepės ir Nevali Čorio vietovės Tigro upės aukštupyje, datuojamos 9,5 tūkst. metų prieš mūsų erą“, - sakė P.McGovernas.
