Dokumentuose užfiksuota įdomi, tačiau beveik niekam iki šiol nežinoma informacija apie tai, kad vienas ilgamečio sovietų okupuotos Lietuvos vadovo pusbrolis ėjo aukštas pareigas tarpukario Lietuvos vyriausybėse, buvo diplomatas, o kitas 1936‒1940 m. buvo Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo nariu.
Nuo ankstyvos jaunystės į marksistinę veiklą įsitraukęs ir Rusijos bolševikų idėjomis susižavėjęs A. Sniečkus nuolat deklaravo, kad su „iš buožių kilusiais“ savo artimaisiais nutraukė bet kokius ryšius dar 1919 m., tačiau iki 1940 m. sudarytuose dokumentuose neslėpė informacijos apie tarpukario Lietuvoje įvairias pareigas ėjusius giminaičius.
[[ge:lrytas:lrytas:3731989]]
1933 m. spalio mėn. pildydamas LKP atstovybei prie Kominterno vykdomojo komiteto teiktą anketą jis pažymėjo, kad „pusbrolis Bronius Dailydė [taip dokumente, tikroji pavardė ‒ Dailidė] yra Lietuvos atstovu Estijoj“. Anketoje A. Sniečkus taip pat rašė (kalba netaisyta): „1917 m. (iki Spalių Revoliucijos) jau tvirtai stovėjau bolševikų pusėj. 1918 m. pabėgėliams [Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusijos gilumą pasitraukusiems Lietuvos gyventojams] grįžtant į Lietuvą aš taipogi sugrįžau į Lietuvą. Sugrįžęs pusę metų gyvenau namuose, o paskui apleidau, nes norėjau nutraukti visus ryšius su namais ir gyventi savistoviai“.
[[ge:lrytas:lrytas:2122744]]
1941 m. birželio 14 d. sovietinių valstybės saugumo organų buvo suimtas, į SSRS NKVD Krasnojarsko pataisos darbų lagerį išvežtas ir ten „už priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai“ 10 m. laisvės atėmimu nuteistas A. Sniečkaus pusbrolis (motinos sesers Agotos Dailidienės sūnus), Ketvirtojo Lietuvos Respublikos Seimo narys Pranas Dailidė, kuris 1948 m. vasarą. mirė lageryje. P. Dailidės žmona Marija, sūnūs Algimantas ir Kęstutis buvo ištremti į Altajaus kraštą. P. Dailidės brolis Lietuvos diplomatas Bronius Edmundas Dailidė apie 1940 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau persikėlė gyventi į JAV. Lietuvoje liko tik A. Sniečkaus teta A. Dailidienė, nes šeimos trėmimo metu gulėjo ligoninėje.
[[ge:lrytas:lrytas:3731987]]
Kitas A. Sniečkaus pusbrolis (motinos brolio Jono Stankūno sūnus) ‒ ūkininkas, agronomas Antanas Stankūnas sovietinio saugumo organų dėmesio susilaukė taip pat 1940 m. vasarą. 1940 m. liepos 28 d. agento, slapyvardžiu „Krasnyj“ pranešime buvo rašoma: „1939 m., Vilniaus m. perdavimo Lietuvai metu, jis [A. Stankūnas] grįžęs iš Vilniaus skleidė tarp gyventojų gandus, kad Raudonoji armija įžengė į Vilnių apiplyšusi ir alkana“. Be to, A. Stankūnas kalbėjo, kad Sovietų Sąjungoje „darbininkai ir valstiečiai kenčia badą“.
Už „samdomos darbo jėgos eksploatavimą“, „šiurkštų elgesį su gyventojais“, „šmeižikiškų“ gandų apie Raudonąją armiją skleidimą, „aršus Smetonos režimo šalininkas“, „socialiai pavojingas elementas“ A. Stankūnas 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremtas į Altajaus kraštą.
1940 birželio mėn. ‒ 1940 m. rugpjūčio mėn. SSRS okupuotos Lietuvos valstybės saugumo departamento direktoriaus pareigas ėjęs, o nuo 1940 m. rugpjūčio Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi tapęs ir ilgus metus išbuvęs šiame poste A. Sniečkus buvo informuotas apie represuotus giminaičius. Po P. Dailidės suėmimo, jo šeimos narių bei A. Stankūno tremties, A. Sniečkaus broliai ir seserys prašė užtarti represuotus giminaičius. Komunistinio teroro vykdytojas griežtai atsakė, kad giminės „yra buožės“ ir jiems „taip pat atėjęs laikas naudingiau padirbėti“.
Publicistikoje tenka aptikti informaciją apie tai, kad kartu su šeima buvo ištremtas ir tremtyje mirė A. Sniečkaus brolis. Rasti archyvinių dokumentų, liudijančių apie sovietų valdžios represijas kurio nors A. Sniečkaus brolio atžvilgiu nepavyko. Gali būti, kad „ištremtu broliu“ yra laikomas pusbrolis Pranas Dailidė arba Antanas Stankūnas, o gali būti, kad vienas iš trijų LKP CK pirmojo sekretoriaus brolių iš tiesų buvo represuotas, tačiau apie tai bylojančių dokumentų nėra arba jie buvo sunaikinti.
Lietuvos ypatingojo archyvo saugomame Antano Sniečkaus fonde yra išlikęs Vakarų Vokietijoje gyvenusio išeivio Prano Norkaus apie 1958 m. Lietuvos SSR gyvenusiems tėvynainiams rašyto laiško vertimas į rusų kalbą. Laiške aprašomas apie 1940 m. įvykęs paskutinis A. Sniečkaus susitikimas su motina, mėginusia aukštas pareigas ėjusiam sūnui papasakoti apie prasidėjusius komunistinio režimo žiaurumus. „Visi bandymai pažadinti tautinius ir žmogiškus jausmus buvo beviltiški. Taip ir pasibaigė šis paskutinis jos vizitas. Liūdna, ašarojanti išėjo Marija Sniečkuvienė iš savo sūnaus kanceliarijos“.
[[ge:lrytas:lrytas:3731986]]
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, A. Sniečkaus motina su dviem jo broliais ir trimis seserimis pasitraukė į Vakarus ir nepasidavė vėliau vykusiems įkalbinėjimams grįžti į Lietuvos SSR. P. Norkus laiške rašė, kad ji „ne kartą sakė savo pažįstamiems ir artimiesiems, kad norėtų, jog jos sūnaus Antano nebūtų tarp gyvųjų“, o ją kalbinusio žurnalisto paklausta kodėl negrįžta į Lietuvą pas savo sūnų, atsakė: „Iki to meto, kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę“. 1948 m. Marija Sniečkuvienė mirė Hanau mieste Vokietijoje.
[[ge:lrytas:lrytas:3626081]]
Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje virtualioje parodoje eksponuojami sovietinio saugumo organų P. Dailidei vestos baudžiamosios bylos, jo šeimos nariams bei A. Stankūno šeimai vestų tremties bylų dokumentai, įvairūs A. Sniečkaus dokumentai bei fotonuotraukos iš bylų saugomų Lietuvos komunistų partijos bei A. Sniečkaus asmens fonduose, Lietuvos centrinio valstybės archyvo saugomos P. Dailidės bei jo brolio B. E. Dailidės fotonuotraukos, Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugomos Vladislavovo (dabar ‒ Kudirkos Naumiestis) Romos katalikų bažnyčios gimimo aktų įrašų knygos įrašas apie Antano Gintauto Sniečkaus gimimą.
Su parodos eksponatais galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje (https://www.archyvai.lt/lt/lya/sovietu-valdzios-represuoti-k51b.html) arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle ( https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas) .
Lietuvos ypatingojo archyvo informacija
[[ge:lrytas:lrytas:2555889]][[ge:lrytas:lrytas:1772116]]
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
