Režisierius Andrius Šiuša. Kaip mane tikrino (verbavo?) KGB

Dažnas turėjo savo praeityje kontaktėlių su ta „malonia“ sovietų organizacija - KGB. Galiu papasakoti porą epizodų iš savo gyvenimo.

  A.Šiuša pasidalijo prisiminimais, kaip jį bandė verbuoti KGB.<br> R.Jurgaičio nuotr.
  A.Šiuša pasidalijo prisiminimais, kaip jį bandė verbuoti KGB.<br> R.Jurgaičio nuotr.
 A.Šiuša pasidalijo prisiminimais, kaip jį bandė verbuoti KGB.<br> V.Balkūno nuotr.
 A.Šiuša pasidalijo prisiminimais, kaip jį bandė verbuoti KGB.<br> V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Andrius Šiuša

Jan 9, 2018, 8:11 PM, atnaujinta Jan 10, 2018, 10:21 AM

I nuotykis

„O buvo taip“, kaip rašė lietuvių klasikė Ieva Simonaitytė. Parėjau namo iš Sovietų Sąjungos karinio tarnavimo. Atidaviau imperijai trejus metus.

Tūlas paklaus, kodėl taip ilgai tave buvo paėmę, trejiems metams, vos ne į rekrūtus? Ogi teko tarnauti „Dukart raudonosios vėliavos Baltijos laivyne“ radiotelegrafistu, mano tarnybos dislokacijos vieta buvo puiki, kurortinė, – tarnavau krante, radijo pelengavimo stotyje Zelenogradske (buv. Krantas, koks sutapimas!) prie Karaliaučiaus.

Po demobilizavimo, grįžęs į pakaunę, ieškojau meninės veiklos, per laimingą  atsitiktinumą, padedamas mano mylimos lėlininkės aktorės Elenos Žekienės, buvau priimtas į Kauno lėlių teatrą aktoriumi.

Dirbu, repetuoju, bandau įsijausti į lėlininko profesiją. Vieną dieną skambutis į namus – yra svarbus pokalbis, reikia atvykti į komjaunimo komitetą. Galvoju, mokesčius sumokėjau, gal kokią meninę užduotį duos? Būtų puiku, fantazijos turiu, gal karjeros pradžia kimba?

Reikia, tai reikia, nueinu. O tas komitetas šalia Įgulos bažnyčios buvo (tada Vitražo ir skulptūros galerija). Kabinete pasitinka toks lipšnus žmogelis, nori intymiai pasišnekučiuoti. Iš kabineto skubiai išnyksta jo šeimininkas sekretorius, tad liekam akis į akį su Romu (taip jis pasivadino).

Na, žodis po žodžio, kaip sekasi, kaip kolektyvas, ar geras? Puikus kolektyvas, sakau, kasdien spektakliai vaikams, spalvingos dekoracijos, linksma muzika, žodžiu, tikra pasaka... Ne, sako tas Romas, aš domiuosi, kokie aktorių pilietiniai jausmai? Gal kas nepatenkintas situacija, skundžiasi valdžia? Ką veikei per Kalantos įvykius Kaune? (O buvo praėję metai po Romo Kalantos susideginimo). Bet aš juk tada „morziankę“ barškinau, visai ne Lietuvoje.

Žodžiu, dialogas nesimezgė. Mane paleido, aš nesupratau, koks buvo pokalbio tikrasis tikslas.

Niekam nieko nepasakoju, tyliu, bet kažkoks negeras jausmas smelkiasi į nesubrendusio menininko krūtinę. O teatre – šurmulys, keli spektakliai gauna teisę pasirodyti Lotynų Amerikos egzotinėse šalyse su ilga komandiruote, berods daugiau nei dviem mėnesiams.

Na, galvoju, gal ir aš pakliūsiu į ekskursantų sąrašą, nors dekoracijas panešiosiu kapitalistiniame pasaulyje. Reikia būti pasiruošusiam, kad biografija būtų be dėmės.

O šventas naivume! Po poros dienų vėl skambutis į namus. Reikia patikslinti kai kuriuos duomenis, būtina pasikalbėti. Prisistato – čia toks jūsų pažįstamas Romas. Ir pasako, kur jis manęs laukia, kokiu adresu, kokiame bute. Tada buvusioje Septynmečio gatvėje, dabar M.Riomerio, netoli kavinės restorano „Trys mergelės“.

O Viešpatie! Padedu ragelį. Eiti ar neiti? Neisiu – dėmė mano charakteristikoje. Eisiu – kažką reikės pliurpti.

Nueinu, jau suprasdamas, kuo tas pašnekesys kvepia. Duryse – jau matytas lipšnus draugas žmogelis; kambarys tvarkingas, kažkoks vos ne viešbučio numeris.

Žodis po žodžio, vėl artėjam prie pokalbio zenito. Kas naujo, kaip kolektyvas, sako, ruošiasi į užsienį. Papasakok. Tai, kad aš tų aktorių labai ir nepažįstu, esu naujokas. Na gerai, bet jūs anekdotus vienas kitam pasakojate... O kaip tau atrodo toks Algimantas B. (Jis buvęs tremtinys, puikus žmogus, charakteriniu Karaliaus, Senio Šalčio balsu. Jo neišleido su kolektyvu, ir gyvenimo išdaiga – aktorius mirė, kai trupė buvo už Atlanto.)

Ieškau nepavojingų būdvardžių, kad apibūdinčiau tą senyvą aktorių. Sakau konspiracinio buto šeimininkui – nieko blogo apie jį pasakyti negaliu. Tai tas Romas paima lapą popieriaus ir rašinuką, padeda man po nosim ir įsakmiai siūlo – tai taip ir parašyk, ką apie jį pasakei.

Mano galvoje pradėjo zvimbti zumeris. Kaip Jurijui Nikulinui filme „Briliantinė ranka“. Na va, įsipainiojai, vaikeli. Staigiai permečiau visas dar likusias nepažeistas mintis. Buvau prisiskaitęs bulgariškų detektyvų, matęs kažkokių špioniškų filmų, kažką žinojau apie sovietų KGB invaziją į paprasto žmogaus sąmonę.

Suvokiau – paliesi ranka popierių, ką nors parašysi, amen, byla su tavo pavarde bus užvesta. Na ir kas, kad teigiamus žodžius dėstai, bet jau bendradarbiauji, ar ne? Visaip maloniai atsikalbinėdamas, ryžtingai atsistojau ir palikau tokį svetingą butą. Nuo to laiko skambučiai liovėsi. Neužkibau ant kabliuko.

II nuotykis

Tada dirbau Lietuvos kino studijoje. Tuo metu buvau antrasis kažkokio vaidybinio filmo režisierius. Vieną rytą skambutis į filmavimo grupės kambarį.

Tų skambučių kasdien buvo aibė, visada su malonumu megzdavom kontaktus. O gal kas nori filmuotis? Bet šį kartą su manim prašneko rusiškai. Kviečia pasikalbėti, prie žmonių tam balsui kalbėtis nejauku. Sutariam, kur aš su juo bendrausiu. Gal, manau, žmogus kuklus, nori pakliūti į kiną, o labai nedrįsta pasiprašyti.

Na, žinoma, Vilniuje yra tik viena susitikimo vieta, kurios pakeisti negalima – prie Katedros. Nuvykstu sutartu laiku. Manęs laukia toks jaunas ištįsėlis ilgu paltu ir juoda berete. Na, labas, sakau. Jis atsiliepia – zdravstvuj. Toliau pokalbis vyksta sklandžia rusų kalba.

Prisėdam atokiau prie Šv.Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčios (tada Mažoji baroko salė), skvere, garbingoje vietoje – šalia stūkso Lauryno Gucevičiaus paminklas. Jis tik vienas galės girdėti, apie ką mes šnekučiuojamės.

Pasirodo, žingeidusis kino mylėtojas visai ne apie kiną svajoja. Jis žino, kad aš susirašinėju su savo konservatorijos bendrakursiu Rimu P., kuris vedė lietuviškų šaknų turinčią amerikietę ir išvyko „už balos“. Tas mano pašnekovas su berete, pasivadinęs Valerijumi, tiesiai pareiškia – rašai jam į Ameriką laiškus. Klausia, ką jam pasakoji?

Truputį sunerimstu, kodėl aš nepažįstamam praeiviui turiu kažką pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą. Tiek to, galvoju, gal žmogus kuria kokią nors novelę? Nori emocinių įspūdžių? Sakau – rašau apie savo šeimą, apie kurso draugus, kaip jiems sekasi televizijoje, teatre, apie lietuvišką kino meno kūrybą. Ir jokios politikos.

Ilgai jis šnekos į vatą nevyniojo: sako, ar gali laiške įrašyti tam tikrą tekstą, tarp eilučių, ką pats ten parašai?

Štai kur šuo pakastas, toptelėjo man į galvą blaivi mintis. Aš savo bičiuliui laiške kaip kokią šifrogramą įpinsiu kažkokį svetimą tekstą? Ne, to tai jau nebus. Supratau, iš kokios organizacijos šitas čekistas. Žvaliai atsisveikinau, nepateisindamas jo lūkesčių ir galbūt asmeninės iniciatyvos, kuri jam galėjo pagerinti darbo charakteristiką, gauti dar vieną balą šitoje voratinklių baloje.

Tą patį vakarą pranešiau savo draugo tėvams, kad kažkas spendžia spąstus. Daugiau guvaus jaunuolio su juoda berete neteko regėti.

Štai tokie mano slapti biografijos nuotykiai. Ne literatūrinės novelės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.