Iš šalia esančių žmonių apsirengimo galima spręsti, kad tai nebuvo vasara. Kas tas nušautas basas žmogus? Kodėl šalia jo pozuoja NKVD agentai? Ir kas yra šalia žmogus civiliais drabužiais?
XIX amžiuje buvo labai populiarios nuotraukos, kuriose medžiotojai, dažniausiai Afrikoje, puikuodavosi šalia savo nušautų laimikių. Panašiai ir laidoje aptariamoje nuotraukoje, tik laimikis – partizanas?
Ši nuotrauka slepia kur kas baisesnę paslaptį – kaip brolis išdavė brolį. Slepia herojizmą, kaip apsuptas partizanas pasirinko mirtį, o ne vergiją okupantų rankose. Ir labai suktas pokario saugumiečių operacijas. Tačiau apie viską iš pradžių.
Šioje nuotraukoje kairėje stovintis vyras – Nachmanas Dušanskis. Jis gimė Lietuvoje, netoli Šiaulių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, fronte jam neteko kovoti – visą laiką jis dirbo tardytoju. Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, jis sugrįžo ir dirbo Kaune, greitai kilo karjeros laiptais ir medžiojo partizanus.
Vėliau jis vadovaus Juozo Lukšos-Daumanto sugavimo operacijai. O žymiausia jo akcija – tai Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimai. Tačiau tai dar bus.
Iki to laiko jis sugebėjo įvykdyti ne vieną nusikaltimą. Vienas iš jų susijęs su laidoje aptariama nuotrauka.
Nuotraukoje matomas nušautas žmogus – Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų vadas Sergijus Staniškis-Litas. Jis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Geležiniuose, Marijampolės apskrityje. 1920 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, 1923 metais jis dalyvavo Klaipėdos sukilime.
Kaip žinome, tas sukilimas buvo Lietuvos inspiruotas, o jame dalyvavo šauliai ir persirengę Lietuvos kariai. S. Staniškis pasižymėjo sukilimo metu ir buvo apdovanotas medaliu.
Jis turėjo stiprų, sodrų balsą ir mėgo dainuoti. Aktyviai sportavo ir puikiai jojo. Žirgai buvo jo aistra. Jis netgi dalyvavo tarptautinėse jojimo varžybose Rytprūsiuose, kur jis laimėjo trečią vietą.
1940 metais Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo atleistas iš kariuomenės. Tuomet S. Staniškis persikėlė į savo ūkį netoli Kauno. Jam pavyko išvengti 1941 metų trėmimų. Kai antrą kartą sugrįžo bolševikai, jis nusprendė kovoti.
Pirma slapstėsi šalia Žuvinto, Buktos miške. Subūrė pirmuosius partizanus, kuriems vadovavo 1945 m. rugpjūčio pradžioje vykusiame Palių mūšyje. Tada partizanai neteko 12 kovotojų. Žuvusiųjų kūnus okupantai išniekino Simne, vėliau užkasė paežerėje.
Sergijus Staniškis buvo sumanus konspiratorius: jis pakeitė išvaizdą, nešiojo tik civilius drabužius, buvo labiau panašus į pagyvenusį ūkininką, o ne partizaną. Kovos draugai jį dažniausiai vadindavo Tėvuku. Jam pavyko ilgai išsilaikyti, tačiau partizaninis judėjimas silpo.
Sovietai žūtbūt jį norėjo sugauti. Geriausia, kad jis patektų į jų rankas gyvas. Ir 1953 metų pradžioje tokia galimybė pasitaikė.
Ši nuotrauka žymi ne tik tragišką nepasidavusio partizano mirtį, bet ir išdavystę. Prie žuvusio Sergejaus Staniškio kūno buvo nufotografuoti du partizanai. Albinas Stanaitis-Briedis ir Šalčius-Šermukšnis. Ši nuotrauka yra jų virsmo taškas. Iš partizanų į partizanų išdavikus, smogikus, kurie gavo naujus slapyvardžius – Teisutis ir Tikutis.
Smogikai – tai užverbuoti partizanai, kurie sutikdavo bendradarbiauti su priešu. Ir šis virsmas yra labai tragiškas, – jis slepia baisią istoriją, kaip brolis išdavė brolį.
1944 metais į mišką partizanauti patraukė visi Stanaičių šeimos vyrai. Vienas iš jų 1945 metais legalizavosi, o trys iš jų žuvo – Liūtas, Trimitas ir Aidas. Ketvirtasis Albinas Stanaitis-Briedis dar partizanavo, vaikščiojo drauge su partizanu Jonu Šalčium- Šermukšniu.
Saugumiečiai užverbavo Albino brolį Klemensą. Jis gavo slapyvardį „Panaktinis“, o pirmoji jo užduotis buvo baisi – jis privalėjo išduoti savo brolį, įduoti gyvą saugumiečiams. Jiems jo gyvas brolis buvo reikalingas, nes jie turėjo žinių, kad jis yra partizano Lito patikėtinis. Per jį norėjo pasiekti nesugaunamą partizanų vadą.
Ir štai du broliai – vienas partizanas, o kitas jau NKVD užverbuotas agentas susitaria susitikti savo vaikystės vietoje – tėvų kluone.
Sutartą dieną Klemensas Stanaitis- Panaktinis kluone laukė brolio, o šiauduose pasislėpę tūnojo Kauno srities valstybės saugumo ministerijos (MGB) saugumo majoras Dušanskis, Prienų MGB viršininko pavaduotojas Gromyko ir kiti saugumiečiai.
Briedžiui įėjus į kluoną, Klemensas garsiai su juo pasisveikino – taip buvo saugumiečių įsakyta. Tai buvo ženklas pulti. Saugumiečiai partizaną sugavo gyvą. Ir nuvežė į Kauną.
MGB tardytojai savo arsenale turėjo įvairių priemonių. Ne tik fizinius kankinimus. Istorikas Darius Juodis pasakoja apie kankinimus: „Psichologinio poveikio priemonės – tai dažniausiai paveikti žodžiu. O kaip tai padaryti? Pavyzdžiui, jeigu žmogui gresia mirties bausmė – pasakoma, kad bus švelnesnė bausmė, jei bendradarbiaus, arba atleis nuo bausmės, bus nerepresuoti tavo artimieji. O jei yra represuoti – bus amnestuoti ir paleisti. Arba sukelti gailestį pačiam žmogui.
Užjausti – „štai koks tu nelaimingas, kad papuolei į tokią situaciją, bet mes tau pasiryžę padėti, ištraukti tave – tik tu su mumis bendradarbiauk“.“
Ir Briedis palūžo. Gal jį paveikė brolio išdavystė? Žinoma tik tai, kad jis viską papasakojo ir pažadėjo saugumiečius nuvesti prie S. Staniško bunkerio.
Buvęs partizanas tapo smogiku. Tokius priešai panaudodavo norėdami surasti dar bekovojančius miško brolius. Arba jiems liepdavo sušaudyti komunistuojančius aktyvistus. Tam kad taip būtų kompromituojami partizanai. Dėl tokio tikslo sovietai negailėjo net jiems prijaučiančių. Tie suklaidinti žmonės turėjo būti tiesiog dar viena auka ant socializmo laužo.
1953 metų vasario 4 dieną. Briedis su Šermukšniu nuvedė kovinę grupę į Prienų mišką ir bunkeris buvo apsuptas. Sergijus Staniškis kažkokiu būdu suprato, kad jis išduotas ir apsuptas. Todėl sudaužė ryšio aparatūrą, sudegino dokumentus. Ir netgi supjaustė aulinius batus, kad jie neatitektų okupantui.
Štai kodėl jis nuotraukoje basas. Išsitraukęs pistoletą pridėjo prie kaktos ir nusišovė. Jis pasirinko mirtį, bet ne išdavystę.
Istorikas Mindaugas Pocius aiškina, jog buvo įvykdyta tipiška operacija: „Toks agentūrinis metodas buvo taikomas 1950–1953m. Partizanai nieko negalėjo priešpastatyti, nes patys jų kovų draugai tapdavo priešais.
Galima sakyti, jog legendinių struktūrų pagalba buvo galutinai sunaikintas organizuotas pasipriešinimas Lietuvoje. Ne MGB kariuomenės ne stribų, o agentūrinės operacijos su specialiaisiais agentais ir specialiosiomis grupėmis.“
Po operacijos Albinas Stanaitis-Briedis ir Jonas Šalčius-Šermukšnis buvo vėl nugabenti į Kauno KGB rūmus. Ten ir buvo padarytos šios nuotraukos. Kokiu tikslu? Mindaugas Pocius atskleidžia: „Ta nuotrauka buvo padaryta tam, kad būtų galima sukompromituoti prieš kitus partizanus ir kad nebebūtų galimybės sugrįžti į miškus, nes jeigu saugumiečiai kam nors parodytų tokią nuotrauką, kurią pamatytų ryšininkai ar partizanai, jis būtų sušaudytas. Tokiu būdu buvo užtvirtinamas agento patikimumas ir saugumiečiai galėjo nebebijoti jo išdavysčių.“
Kai spragtelėjo fotoaparatas, užfiksavęs laidoje rodomas nuotraukas, tuo pačiu momentu partizanas Albinas Stanaitis-Briedis tapo smogiku Teisučiu, o partizanas Jonas Šalčius-Šermukšnis-Tikučiu.
Nuo tol broliai Albinas ir Klemensas Stanaičiai bei Jonas Šalčius, vadovaudamiesi saugumo nurodymais, uoliai ir ištikimai dirba jiems pavestą MGB agentų darbą. O koks būdavo smogikų likimas?
„Jeigu jie nebūdavo likvidavę daug sovietinių pareigūnų ar kitaip nusikaltę tarybinei valdžiai, tokius pasižymėjusius, kurie leido sunaikinti daug partizanų, netgi atleisdavo nuo baudžiamosios atsakomybės. Jiem parūpindavo darbą.
Kiti, kurie buvo dalyvavę kovose ir nukovę daug sovietinių pareigūnų, išnaudoti iki galo būdavo nuteisiami. Taip buvo panaudotas Tauro apygardos vadas Jankauskas, kuomet jis tapo nebereikalingas, buvo nuteistas sušaudyti“, – pasakoja M. Pocius.
Albinas Stanaitis mirė 1976 metais. Klemensas Stanaitis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir 1992 metais jis buvo pakalbintas.
– Kada ir kodėl tapote KGB agentu?
– Tuo metu partizanų jau buvo likę nedaug. Mane įtikinėjo, kad greitai jų visai neliks ir prasidės geras gyvenimas. Aš norėjau gyventi.
– Norėjote gyventi bet kokia kaina?
– Taip. Mane moraliai sugniuždė.
– Saugume jūs turėjote slapyvardį? Kokį?
– Mano slapyvardis buvo „Panaktinis“.
– Kokia buvo jūsų pirmoji užduotis?
– Man reikėjo padėti paimti gyvą mano brolį Albiną, partizaną Briedį.
– Jūs 1945 m. buvote partizanas. Paskelbus amnestiją, legalizavotės. Vėliau dirbote saugume agentu. Kuriems širdyje labiau pritarėte?
– Iš pradžių atrodė, kad partizanai teisūs. Paskui, kai jau mažai jų liko, perėjau į kitą pusę. Žinoma, ne savo noru.
– Štai jūs išlikote, gyvenate. O kaip sąžinė?
– Visko būna. Nelengva. Visą laiką gyvenu baimėje, laukime.
– Ko?
– Mirties. O gal... atpildo.“
(Pokalbį 1992-07-16 užrašė Marija Gražulienė)
Tai štai kokią sudėtingas ir baisias istorijas slepia šios nuotraukos. Apie tai, kaip vienoje šeimoje buvo ir didvyriai, ir išdavikai. Apie tai, kaip žmogus gali greitai palūžti. Taip, kaip palūžo paimtas į nelaisvę Briedis. Ir istorija apie žmogų, kuris kovojo iki galo ir nepasidavė.
Viskas buvo greta – didvyriškumas ir išdavystė, pasiaukojimas ir niekšiškumas. Ne mums teisti žmones, kurie pateko į tokias situacijas. Juk kas žino, kaip kiekvienas iš mūsų elgtųsi jų vietoje? Mūsų pareiga tai žinoti ir nepamiršti.
