Dėl seksualinio priekabiavimo teistas didysis Enrico Caruso įkliuvo zoologijos sode

Tai ne balandžio 1-osios istorija, o realus įvykis. Jo aplinkybes tyręs Delavero (JAV) universiteto istorijos profesorius Davidas Suismanas rėmėsi Niujorko miesto archyvų dokumentais, teismo bylomis ir publikacijomis laikraščiuose.

 E.Caruso 1908 m.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso 1908 m.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso 1908 m.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso 1908 m.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso 1907 m.<br> Wikimedia nuotr.
 E.Caruso 1907 m.<br> Wikimedia nuotr.
 Lodono „Christie’s” aukcionas E.Caruso archyvą įkainojo 250 tūkst. svarų sterlingų.<br> AFP nuotr.
 Lodono „Christie’s” aukcionas E.Caruso archyvą įkainojo 250 tūkst. svarų sterlingų.<br> AFP nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Mar 18, 2018, 3:04 PM, atnaujinta Mar 24, 2018, 3:37 PM

Pirmasis garsus priekabiautojas

Režisieriaus Wernerio Herzogo filme „Fitzcarraldo” pagrindinis herojus (vaidina Klausas Kinski) nuramina Pietų Amerikos indėnus Enrico Caruso įrašais, leidžiamais mobiliu fonografu iš laivelio. Jis apsėstas idėjos pastatyti džiunglėse operos teatrą ir pakviesti jį atidaryti šį žymųjį tenorą. Fonografas ir E.Caruso balsas filme keri tiek karingai nusiteikusius čiabuvius, tiek „civilizuotus” europiečius.

E.Caruso (1873-1921) buvo garbinamas labiau už bet kurį kitą jo epochos solistą. XX a. pirmajame ketvirtyje jis buvo garsiausias pasaulio dainininkas ir jauno fonografo verslo vėliavnešys. E.Caruso buvo naujo tipo garsenybė, kurios šlovę stiprino besikurianti kultūros industrija bei modernios sklaidos priemonės. Jis buvo geriausiai apmokamas savo kartos atlikėjas, pirmasis pardavęs milijoną garso įrašų kopijų.

Aišku, E.Caruso mitą kūrė ir jo paties charizma bei balsas. Su solistu dirbęs vienas pirmųjų viešųjų ryšių specialistų Edwardas Bernaysas savo autobiografijoje palygino E.Caruso su „Saulės dievu”, nutvieksdavusiu savo spinduliais viską aplinkui.

Juo ironiškiau, kad, nepaisant fantastiškos šlovės, artistas tapo pirmąja XX a. įžymybe, kuriai buvo iškelta byla. 1906-ųjų lapkričio 16 d. jis buvo suimtas už priekabiavimą prie moters Niujorko Cenrinio zoologijos sodo beždžionių sektoriuje.

Laikraščiai kaip mat pasigavo naujieną ir, bylai dar nepasiekus teismo, ėmė narstyti incidento smulkmenas – nuo neva prarėžtų garsenybės apsiausto kišenių, pro kurias ši grabinėjo auką, iki beždžionės Knocko, prieš kurios narvą vyko incidentas, aprašymų.

Niekas nepaisė E.Caruso tvirtinimų, kad jis – nekaltas, daroma siaubinga klaida. Pasak spaudos, artistas netgi garsiai verkė kalėjimo vienutėje, kol jį iš ten ištraukė draugas ir darbdavys „Metropolitan Opera” teatro direktorius Heinrichas Conreidas.

Kaltas, nors aukos nepasirodė

Įdomiausia, kad nukentėjusioji, dėl kurios žvaigždė pateko į cypę, taip ir nepasirodė viešumoje, tiriant bylą. Tik spaudžiama policijos, įvykio vietoje ji pasakė savo pavardę ir adresą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo adresu negyveno ponia tokiu vardu.

Taip pagrindiniu solisto kaltintoju ir įvykio liudininku tapo jį užfiksavęs policininkas. Tarsi kompensuodamas aukos dingimą, jis pareiškė teisme, kad E.Caruso tąkart kabinėjosi prie dar penkių moterų.

Neva pirmiausia jis prisigretino prie dviejų respektabilių damų ir prispaudė kelius prie jų kojų. Šioms pasišalinus, solidžios išvaizdos vyras prisėlino prie dviejų jaunų mergaičių ir grabinėjo vienos sėdmenis. Po to jis esą įsirėmė kūnu į spalvotosios moters klubus, ir tik tada pasirodė pagrindinė auka, prie kurios jis prisipaudė kojomis ir kūnu, ją grabinėjo pro skyles kišenėse.

Tačiau teisme nepasirodė nė viena „nukentėjusiųjų”, o policininko parodymus patvirtino tik neaiškios reputacijos bedarbis, kaip vėliau paaiškėjo, praradęs darbą dėl nesąžiningumo.

E.Caruso teisme viską neigė ir tvirtino praleidęs prie beždžionių tik kelias minutes, bet ne tris ketvirčius valandos, kaip teigė policininkas.

Nepaisant nieko, tris dienas trukusį procesą jis pralaimėjo ir turėjo sumokėti maksimalią baudą – 10 dolerių.

Kas paspendė žabangas?

Operos žvaigždės ir beždžionės sugretinimas suteikė įvykiui komiško absurdiškumo. Kita vertus, jis atspindėjo rimtas socialines to meto problemas, Amerikoje tvyrojusią trintį tarp imigrantų ir vietinių amerikiečių.

Į teismą palaikyti E.Caruso plūdo minios jo tautiečių, skandavusių „Bravo!” ir „Viva Caruso!”. Tuo metu policijos vyriausiasis komisaras be užuolankų reiškė pasibjaurėjimą „šunsnukiais iš Neapolio lazareto”, esą keliančiais pavojų „mūsų motinoms ir seserims, negalinčioms saugiai jaustis gatvėse”.

Savaip incidentą vertino užsienio spauda. Londonas aiškino jį policijos korupcija, o prancūzai – puritonišku amerikiečių požiūriu į seksą.

E.Caruso gynyba traktavo įvykį kaip pasiturinčio džentelmeno, kuris atsitiktinai pasirodė esąs E.Caruso, šantažą, siekiant piniginės naudos. Esą pati dama rodė iniciatyvą flirtuodama. Kitų amžininkų manymu, įvykis tebuvo surežisuota provokacija, siekiant atkreipti dėmesį į artėjantį E.Caruso debiutą „Bohemoje” teatre „Metropolitan Opera”. Debiutas buvo numatytas lapkričio 28-ąją.

Tačiau šios operos kompozitorius Giacomo Puccini buvo linkęs manyti, jog spąstus tenorui paspendė varžovų impresarijus, norėjęs sužlugdyti E.Caruso karjerą. Mat dainininkas sutraukdavo į „Metropolitan Opera” daugiau publikos už bet kurį kitą artistą, buvo šios kompanijos pasididžiavimas ir reklaminis veidas.

Tačiau tenoras triumfavo ir „Bohemoje“. Tai buvo jo reabilitacijos valanda. Vėliau jis netgi atsisakė teikti apeliaciją teismui, nes praėjus penkiems mėnesiams po suėmimo, įvykis buvo pamirštas ir dingęs iš spaudos akiračio.

Labiausiai nukentėjo beždžionė

Nuostabu, kad kurioziškas incidentas nė kiek nepakenkė E.Caruso karjerai, nors jį patį slėgė iki pat neilgo gyvenimo pabaigos.

Iš dalies artistą išgelbėjo jo darbdavys H.Conreidas. Jis pasamdė savo geriausiam dainininkui advokatus, pasirūpino jo palaikymo laiškais, rengė tai, ką šiandien vadiname spaudos konferencijomis ir spaudos pranešimais.

Liūdniausiai skandalas pasibaigė beždžionei Knocko. Ji taip išgarsėjo, kad buvo nuolat apsupta minios smalsuolių ir galiausiai iš susijaudinimo nusibaigė. Knocko kūno iškamša pateko į Amerikos gamtos istorijos muziejų.

Pasak Amerikos zooparkų istoriko Jeffrey‘o Hysono, beždžionių zonos dažnai išprovokuoja seksualinius incidentus, nes jų gyventojos nesivaržydamos praeivių masturbuojasi ir užsiima seksu.

Puccini operų aistros purtė ir gyvenime

Visgi kiek pagrįstai buvo apkaltintas E.Caruso? Juk niekam nebuvo paslaptis jo pomėgis paflirtuoti su moterimis. Net spauda rašė apie tai, kad jis trainiodavosi po „Metropolitan Opera” užkulisius kibindamas koleges, kurių nė viena dėl to nesiskundė.

Pavyzdžiui, viename 1903-ųjų straipsnyje juokauta, kad pirmoji E.Caruso meilė yra česnakas, o antroji – jauna amerikietė, kitame – kad jis dievina amerikietiškas austres ir amerikietes moteris, lenda prie kolegių bučiuotis.

2014-aisiais Lodono „Christie’s” aukcione buvo parduodami E.Caruso archyvai, kuriuos saugojo jo artimo draugo palikuonys. Be kitų dokumentų, juose buvo jam ir jo rašytų meilės laiškų, liudijančių, kad didžiojo dainininko gyvenime netrūko Puccini operų aistroms prilygstančių išgyvenimų.

Tarkime, būdamas 24-erių, jis labiau jaudinosi dėl vėluojančio meilužės laiško negu debiuto Milano „La Scala“ teatre, kuris tapo sensacija.

Ta meilužė – tai operos solistė Ada Giachetti. Dėl E.Caruso ji paliko vyrą verslininką ir sūnų, o tenorui pagimdė keturis nesantuokinius sūnus. Tačiau po vienuolikos bendro gyvenimo metų E.Caruso vedė kitą, jaunesnę moterį, su kuria susilaukė dukters.

Parengė Asta Andrikonytė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.