Šie Gediminaičių stulpai sovietmečiu, 1969–1973 metais, buvo atidengti ir restauruoti, o prieš 13 metų per paskutinę didžiulę restauraciją kažkodėl paslėpti po dažų sluoksniu. Taip teigė Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
Su juo nesutiko tada šiuos darbus atlikę Kauno bendrovės „Restauracija“ specialistai.
„Mes tikrai jų neuždažėme, kokia prasmė būtų buvę tai daryti, jei tai – papildomi pinigėliai?“ – teigė tuo metu šioje bendrovėje darbų vykdytoju dirbęs Andrius Striūna.
Jo manymu, Gediminaičių stulpai buvo paslėpti nuo žmonių akių septintajame dešimtmetyje, kai čia vyko restauravimo darbai.
Ar galėjo šie stulpai sovietmečiu kelis dešimtmečius likti nepastebėti?
„Be abejo, galėjo, nes jie buvo gana neryškūs, niekam nekrito į akis“, – teigė tuo metu Kauno restauratoriams vadovavęs Rimantas Šermukšnis.
Tai užfiksuota ne tik atsitiktinių to meto liudininkų nuotraukose, bet ir restauratorių ataskaitoje. Kad šie stulpai uždažyti, liudija ir 2010 metais išleistame albume „Kauno rotušė 1542–2010“ esanti fotografija.
Būtent išlikusi sena nuotrauka ir priminė Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui humanitarinių mokslų daktarui Jonui Vaičenoniui apie Gediminaičių stulpų buvimą.
Atidengti valstybės simbolį unikalioje XVII a. sieninėje tapyboje, kuris buvo brutaliai uždažytas, ėmėsi sienų tapybos restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
Pašalinus tamsių dažų sluoksnį išryškėjo Gediminaičių piešinys su išdaužomis ir ištrupėjusiu tinku. Medžiagų nuostolį restauratoriai kompensavo, o gotikinę polichromiją, kurios buvo likę tik pusė, atkūrė ir retušavo brūkšneliais.
