Tuomet, prieš 100 metų, Lietuva kentėjo dramatiškas permainas. 1919 m. balandžio 19–21 dienomis Lenkijos daliniai užėmė Vilnių ir dalį Rytų Lietuvos. 1920 m. liepą Rusijos Raudonoji armija išstūmė Lenkijos kariuomenę iš užimtų Lietuvos teritorijų, tačiau tų pačių metų spalio 9 d. lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio, vėl užėmė Vilnių ir didelę dalį Rytų Lietuvos.
Vėliau, 1922 m. kovą, šias Lietuvos žemes paskelbus Lenkijos valstybės dalimi, Vilnius ir Vilniaus kraštas iki 1939 m. spalio buvo atskirtas nuo Lietuvos. Okupuota teritorija sudarė apie trečdalį lietuvių etninių žemių – 32 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto, iš kurio 29 kvadratiniai kilometrai – Vilniaus kraštas su gausia lietuvių bendruomene.
1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje lietuvių inteligentai įkūrė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą (vėliau pavadintą Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu, Vilniaus lietuvių komitetu). Tai buvo politinis centras, kuris atstovavo Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms 1919–1940 metais. Jį įsteigė Danielius Alseika, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas, Vytautas Matulaitis, Pranas Mašiotas, Ona Mašiotienė, Jonas Šepetys, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Vabalas-Gudaitis.
Komitetas veikė kaip neoficiali Lietuvos atstovybė, informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krašto ir Lenkijos įvykius, Lietuvos ir Lenkijos piliečiams teikė teisinę pagalbą, gynė lietuvių teises Lenkijos valdžios įstaigose, teismuose, tarptautinėse tautinių mažumų konferencijose, jų dalyvius informuodavo apie lietuvių bendruomenės būklę, jos vardu Tautų Sąjungai, apaštaliniam nuncijui Varšuvoje, Lenkijos vyriausybei rašė pareiškimus, protestus.
Lietuvos vyriausybės skiriamomis lėšomis Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas finansavo Vilniaus krašto lietuvių švietimą, periodinę spaudą, kitų kultūros organizacijų veiklą. „Nepriklausomoji Lietuva“ buvo vienas pirmųjų lietuviškų leidinių lenkų užimtame Vilniaus krašte.
Laikraštį, kaip nurodoma pirmajame 1919 m. numeryje, kūrė redakcinis komitetas: M.Biržiška, S.Čiurlionienė, I.Jonynas, J.Šepetys ir J.Tumas-Vaižgantas. Faktiniai redaktoriai buvo J.Tumas-Vaižgantas, Stasys Matulaitis (1919 m., Nr. 1–65), vėliau – Marcelė Kubiliūtė (1919 m., Nr. 66–134, 1920 m., Nr. 1–4). Leidinyje bendradarbiavo: Jonas Basanavičius, Vytautas Bičiūnas, Kazys Binkis, Mykolas Biržiška, Liudas Gira, Ignas Jonynas, Pranas Mašiotas, Jonas Šepetys ir kiti.
Leidėjai keitėsi: nuo 1919 m. 68 iki 134 numerio leidėja nurodoma Viktorija Landsbergienė, o keturių paskutiniųjų 1920 m. numerių – M.Kubiliūtė. Laikraštį spausdino „Švyturio“ ir „Žaibo“ spaustuvės Vilniuje. Iš viso 1919–1920 m. buvo išleisti 138 „Nepriklausomosios Lietuvos“ numeriai.
„Nepriklausomoji Lietuva“ rašė apie Vilniaus krašto, Lietuvos ir užsienio įvykius. Pagrindinė pirmųjų puslapių tema – Vilniaus krašto okupacija ir įvairios politinės peripetijos. Nuolat pabrėžiama nuostata, jog vilniečiai savo politinius žingsnius turi derinti su Lietuvos vyriausybe.
1919 m. balandžio 30 d. laikraštyje lenkų kariuomenės įvykdytas Vilniaus užėmimas be užuolankų įvardijamas kaip okupacija. Skelbiami Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto reikalavimai lenkų administracijai: reikalaujama valdžią, išskyrus fronto reikalus, perduoti vietos gyventojams, valdžios įstaigas kurti demokratiniais pagrindais, užtikrinti visų krašto tautų ir kalbų lygybę, garantuoti pilietines teises, nuginkluoti jaunimo gaujas, pašalinti kliūtis ekonominiam krašto augimui, saugoti Lietuvos turtus (straipsnis „Vilniaus lietuviai ir lenkų okupacija“). Deja, lenkų valdžios vykdoma politika buvo visiškai priešinga.
1919 m. gegužės 7 d. M. Biržiška „Nepriklausomojoje Lietuvoje“ paskelbė straipsnį „Rimta valanda“, kuriame suformulavo Vilniaus lietuvių išgyvenimo strategiją: „1) likti Vilniuje, nebent badas ar prievarta išvytų; 2) steigti savo įstaigas; 3) stoti bendran kuriamajan visuomenės darban su kitomis Vilniaus tautomis, ypač atsirėmę jų demokratiniais sluoksniais; 4) kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų masių sąmonę, padėdami jiems suprasti ir pajusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva“.
Lenkų administracija, įsitvirtinusi Vilniaus krašte, ėmė naikinti lietuvybę ir persekioti lietuvišką spaudą: periodiniai leidiniai buvo uždaromi cenzūros, jų redaktoriai baudžiami, todėl lietuvių laikraščiai dažnai keitė pavadinimus, buvo leidžiami nauji trumpalaikiai ir vienkartiniai leidiniai.
Panašų likimą teko patirti ir „Nepriklausomajai Lietuvai“. Laikraštis buvo du kartus nubaustas – ir lenkų valdžios, ir bolševikų revoliucinio komiteto. M.Kubiliūtė, atsakingoji redaktorė, dėl laikraščio reikalų buvo tardoma lenkų žandarų.
1919 m. gruodžio 21 d., išėjus 134-ajam „Nepriklausomosios Lietuvos“ numeriui, redaktorius J.Tumas-Vaižgantas išvyko į Kauną. Laikraščio leidyba nutrūko.
