Ministro pirmininko sūnus Jonas Dovydaitis šeimą iš tremties traukė ir savo romanais

1941 m. birželio 14–18 d. vykę Lietuvos gyventojų trėmimai buvo pirmoji masinė krašto žmonių naikinimo akcija, kuria siekta pašalinti sovietų okupantams opozicines ir potencialiai priešiškas žmonių grupes, įbauginti visuomenę ir priversti ją paklusti režimui.

Į lagerius bei tremtį atokiuose Sovietų Sąjungos regionuose iš Lietuvos išvežta apie 17,5 tūkst. žmonių. Tragišką kalinių bei tremtinių dalią patyrė ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio šeima.

Teisininkas, filosofijos mokslų daktaras Pranas Dovydaitis 1919 m. buvo Lietuvos III Vyriausybės Ministru Pirmininku.

Vėliau, nutolęs nuo aktyvios politinės veiklos, jis pasinėrė į akademinę ir visuomeninę veiklą, dėstė Vytauto Didžiojo universitete (buvo šio Universiteto profesorius), įsteigė Lietuvos katalikų jaunimo organizaciją „Ateitis“ steigėju ir jai vadovavo, tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėju.

Su žmona Marcele Bucevičiūte-Dovydaitiene jiedu užaugino keturis vaikus: dukras Oną ir Laimą, sūnus Joną ir Vytautą (sūnus Juozas mirė kūdikystėje).

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 14 d. P. Dovydaitis buvo suimtas ir išvežtas į Šiaurės Uralo pataisos darbų lagerį Sverdlovsko srityje.

Apkaltinus politine veikla Nepriklausomoje Lietuvoje, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) 1942 m. spalio 17 d. nutarimu P. Dovydaitis buvo nuteistas mirties bausme ir 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas SSRS NKVD Sverdlovsko srities valdybos vidaus kalėjime Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas, Rusija).

Prasidėjęs politinis teroras skaudžiai palietė ir P. Dovydaičio šeimą, jo žmona Marcelė, dukra Laima ir sūnus Vytautas 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Tomsko srities Krivošeinsko rajono Voznesenkos kaimą.

Dukra Ona Dovydaitytė-Malko represijų išvengė, nes tuo metu kartu su vyru viešėjo Čekoslovakijoje. Sužinojusi, kas vyksta Lietuvoje, ji nebesiryžo grįžti į Tėvynę. Vėliau ji išvyko į JAV ir įsikūrė Čikagoje.

Vyriausias Dovydaičių sūnus Jonas nuo mažens linko į kūrybą. Pirmąjį apsakymą, kuris buvo išspausdintas periodiniame vaikų leidinyje, jis parašė būdamas vos 11–12 metų, o mokydamasis Kauno Jėzuitų gimnazijoje leido karikatūrinį laikraštėlį.

Siekdamas vaikystės svajonės išmokti skraidyti Jonas 1929 m. įstojo į Aukštesniąją technikos mokyklą, 1933–1938 m. lankė Nidos sklandymo mokyklą ir vienas pirmųjų Lietuvoje įgijo aukščiausią „C“ piloto kvalifikaciją. 1937 m. jis baigė Kauno aviacijos lakūnų puskarininkių mokyklą, 1938 m. – Aukštesniąją technikos mokyklą.

Tapęs lakūnu dirbo Lietuvos aeroklube, 1937 m. tapo žurnalo „Lietuvos sparnai“ techniniu redaktoriumi ir tuo pat metu susidomėjo akrobatiniu skraidymu. 1938 m. pirmojoje Lietuvos tautinėje olimpiadoje J. Dovydaitis tapo pirmuoju Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu, o 1939 m. rugpjūčio 13–20 d. Baltijos šalių aviacinio sporto varžybose Kaune kartu su Lietuvos aeroklubo komanda – Baltijos šalių aviacinio sporto čempionu.

Tačiau neapleido jis ir grožinės kūrybos: 1938 m. pasirodė jo pjesė mėgėjų scenai „Geležinis trejetas. 4 veiksmų drama iš 1920 m. Nepriklausomybės kovų“, žurnale „Lietuvos sparnai“ buvo paskelbta J. Dovydaičio straipsnių apie Lietuvos aviacijos raidą, karo lakūnų nuopelnus Nepriklausomybės kovose.

1940–1941 m. J. Dovydaitis ėjo Lietuvos aeroklubo generalinio sekretoriaus ir žurnalo „Liaudies sparnai“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas.

1941 m. birželio 14 d. sovietinio saugumo jis buvo suimtas ir išvežtas į Kargopolio pataisos darbų lagerį Archangelsko srityje, kur beveik 2,5 metų kalėjo nepaskelbus jokio nuosprendžio.

Tik 1944 m. sausio 15 d. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD nutarimu J. Dovydaitis buvo nuteistas 5 m. pataisos darbų lagerio, tačiau dėl sveikatos būklės 1944 m. gegužės 22 d. paleistas iš įkalinimo ir ištremtas į Totorijos ASSR.

Tais pačiais metais J. Dovydaitis savavališkai nuvyko į Lietuvos SSR atstovybę Maskvoje, o rugsėjį sugrįžo į Lietuvą. Vilniuje jam buvo pasiūlyta dirbti laikraščio „Tiesa“ korespondentu. Porą metų padirbęs laikraštyje, J. Dovydaitis perėjo dirbti į žurnalo „Švyturys“ redakciją. Tačiau okupacija pakirpo aviatoriaus sparnus – su aviacija jam teko atsisveikinti.

Grįžęs į Lietuvą J. Dovydaitis pradėjo rūpintis šeimos paleidimu iš tremties ir tėvo paieška.

1946 m. spalį jis kreipėsi į Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį, prašydamas pagalbos. Nesulaukęs atsakymo, 1947 m. gegužę parašė pareiškimą Lietuvos SSR valstybės saugumo ministrui.

Maždaug tuo pat metu iš Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) sulaukė žinios, kad tėvas, esą, nuteistas 10 m. pataisos darbų lagerio, ir ėmė dėti pastangas išlaisvinti jį iš įkalinimo.

Norėdamas pagreitinti šeimos sugražinimą į Tėvynę, stengėsi sudaryti sovietų valdžiai lojalaus asmens įspūdį, pasirūpino gauti teigiamus atsiliepimus apie save iš darboviečių. Tačiau Ypatingasis pasitarimas prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1947 m. rugsėjo 20 d. atmetė prašymą dėl J. Dovydaičio šeimos paleidimo iš tremties.

J. Dovydaitis nenuleido rankų ir toliau mynė sovietinių įstaigų slenksčius. Stengdamasis palaikyti pavyzdingo sovietinio rašytojo įvaizdį, spaudoje skelbė straipsnius ir rašė kūrinius, atitikusius sovietinės ideologijos reikalavimams.

1948 m. parašė socialistinio realizmo kanonus atitikusį romaną „Po audros“ (praplėstas ir papildytas romanas 1953 m. pasirodė nauju pavadinimu – „Dideli įvykiai Naujamiestyje“).

1948 m. J. Dovydaitis pakartotinai kreipėsi į J. Paleckį. Šį kartą, atsižvelgus į sovietinei kultūrai aktualią J. Dovydaičio kūrybą, Lietuvos SSR partinė ir sovietinė vadovybė tarpininkavo dėl jo artimųjų paleidimo iš tremties.

Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB 1949 m. balandžio 13 d. nutarimu J. Dovydaičio motina, brolis Vytautas ir sesuo Laima buvo paleisti iš tremties ir jiems leista apsigyventi Lietuvoje. Po atkaklių pastangų J. Dovydaitis pasiekė savo tikslą – motina su broliu sugrįžo į Lietuvą.

Sesuo Laima, pablogėjus sveikatai, iš tremties į Lietuvą pabėgo dar 1948 m. kovo 29 d. Gavusi oficialų leidimą gyventi Lietuvoje, įsidarbino bibliotekininke Marvelės kaimo bibliotekoje.

Brolis Vytautas pradėjo dirbti laikraščio „Kauno tiesa“ redakcijoje, vėliau dirbo Lietuvos telegramų agentūroje ELTA, Lietuvos radijo Kauno redakcijoje, išmoko sklandyti. Motina apsigyveno Vilniuje. 1964 m. Lietuvoje apsilankė JAV gyvenusi O. Dovydaitytė-Malko.

J. Dovydaičio pastangos įsilieti į sovietinę kultūrą nebuvo iki galo sėkmingos. Jo kūriniai „Dideli įvykiai Naujamiestyje“, „Pasmerktieji“ ne kartą buvo kritikuoti Lietuvos komunistų partijos ir Lietuvos SSR tarybinių rašytojų sąjungos tribūnose dėl nukrypimo nuo komunistinių ideologinių schemų.

Vėliau, XX a. 7–9 dešimtmečiais, jo parašyti kūriniai labiau atitiko socialistinio realizmo kūrybą. Įgijęs tvirtesnę padėtį sovietinės kultūros lauke, J. Dovydaitis tęsė pastangas išsiaiškinti savo tėvo likimą.

1968–1970 m. jis kreipėsi į Lietuvos SSR prokuratūrą dėl tėvo reabilitavimo, informacijos apie jam paskirtą bausmę ir jo mirtį pateikimo. Prašymas dėl reabilitavimo buvo atmestas ir J. Dovydaičiui pranešta, kad d P. Dovydaitis mirė įkalinimo vietoje nuo „širdies veiklos paralyžiaus“.

J. Dovydaitis iki pat savo gyvenimo pabaigos taip ir nesužinojo tiesos apie tėvo sušaudymą. J. Dovydaitis – devynių apysakų, aštuonių romanų autorius, mirė 1983 m.

XX a. pabaigoje Sovietų Sąjungoje pradėjus sovietų valdžios represuotų asmenų reabilitavimo procesą, 1988 m. buvo reabilituoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio žmona Marcelė, dukra Laima ir sūnus Vytautas, 1989 m. – pats P. Dovydaitis ir jo sūnus Jonas.

Archyvo parengtoje parodoje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomi dokumentai ir fotonuotraukos.

Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje https://www.archyvai.lt/lt/lya/ilgas-kelias-namo-4ady.html arba paskyroje Facebook socialiniame tinkle https://www.facebook.com/lietuvosypatingasisarchyvas/ .

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Dorota Mordas.