Vilniuje gimusiai Tamarai Dreifuss 1941 metais sukako vos treji metai. Mergaitės šeima bandė pasislėpti pas giminaitę katalikų vienuolyne, bet juos vis tiek pagavo ir įkišo į getą. Mažoji Tamara iš pradžių gyveno pas tetą, bet netrukus ir ji atsidūrė gete. Tamara atskleidė, kad tėvui kartais pavykdavo dukteriai gauti kiaušinių, todėl ir šiandien ji juos labai mėgsta.
Kai 1943 metų rugsėjį getą apsupo vokiečių kareiviai, visiems tapo aišku, kas dabar bus, – darbingus kalinius išsiųs į Vokietiją, o likusius sušaudys. Tamara prisiminė, kad pirmuosius išvedė vyrus. Tėvą ji matė paskutinįsyk. Tada į prekinius vagonus suvarė moteris ir vaikus. Kelionė truko ilgai, Tamaros mama net dusyk bandė pabėgti, bet nesėkmingai.
Kai traukinys sustojo laikinoje stovykloje, moterims buvo įsakyta palikti vaikus, bet Tamaros mama atsisakė ir pateko į mirtininkų koloną. Jas privertė nusirengti ir nuvarė į dušą. Išėjusi iš dušo moteris krūvoje drabužių rado elegantišką kostiumėlį, o dukteriai – gražią suknelę. Visi pamanė, kad iš sielvarto kalinė išprotėjo – tuo metu tai buvo ne taip ir reta.
„Atsimenu, kad mama paėmė mane už rankos ir pražingsniavo aukštai pakelta galva pro būrį kareivių – nė vienas mūsų nesustabdė“, – pasakojo Tamara. Gal moteriai padėjo jos „arijiška išvaizda“: mergaitės mama buvo blondinė. Motina su dukterimi sėkmingai ištrūko iš lagerio ir svetimomis pavardėmis sugebėjo likti nepastebėtos aplinkiniuose kaimuose iki karo pabaigos.
Po daugelio metų Tamara, tapusi mokytoja, parašė knygą vaikams apie Holokaustą ir stebuklingą mažos mergaitės ir jos drąsios motinos išsigelbėjimą. „Padėties be išeities nebūna“, – mėgdavo kartoti Tamaros mama.
