Jai nepasisekė gimti pilnoje šeimoje, kaip ir nebuvo progos žaisti su tėvu ar eiti su juo į žūklę, o vakare trise – kartu su motina – sėdėti prie apskrito stalo.
Nebuvo jokio stalo – jį atstojo lagaminai. O 19-metis tėvas mirė likus keturiems mėnesiams iki gimstant dukrai Vijai. Nelaimingas beprasmis atsitikimas.
Motina klajojo su mažyle ant rankų ir uždarbiavo pasiturinčių ūkininkų namuose. Vija nuo 10 metų ganė karves. Būtų kas nors tuomet pasakęs, kad mergaitė taps ekrano karaliene, būtų smagiai pasijuokusi kaip iš gero anekdoto.
Tačiau juoktis tekdavo retai. Greičiau iš beviltiškumo nei iš meilės motina vėl ištekėjo. Ir vėl bėda: vyras pasirodė esąs girtuoklis, smurtautojas. Ir vėl – klajonės, svetimi kampai.
Išsikapstyti iš šito skurdo buvo stebuklas, bet Vija išmoko ne tik gerų manierų, taisyklingai laikyti šakutę ir peilį – ji išmoko būti išdidi, stipri, atlaikyti likimo smūgius, net kai labai sunku, ir savo įgūdžių neprarado iki gyvenimo pabaigos.
Arturas Dimiteras (1915–1986) jau buvo žvaigždė, kai į Rygos teatrą atėjo Vija. Keturiolika metų vyresnis, praplikęs, visiškai ne jos skonio. Be to, vedęs, turintis vaiką.
Ji nenorėjo to ryšio, to vyro. Svajojo vaidinti scenoje. Bet pasirodė, kad scena ir vyras susiję tarpusavyje. Arturas buvo atkaklus, pavydus ir, galima sakyti, grasino Vijai: atstumsi – vaidmenų nematysi.
Jau vėliau, kai vyro nebebuvo tarp gyvųjų, V.Artmanė prisipažino, kad šalia jos niekada nebuvo mylimojo.
Buvo aktorius, tėvas, bet ne tas, su kuriuo norėtųsi nueiti visą kelią, nors Vija ir Arturas kartu pragyveno ketvirtį amžiaus.
Be sūnaus iš pirmos santuokos su žmona dailininke, Arturas turėjo nesantuokinį vaiką.
Vis dėlto Vija ir Arturas buvo kolegos, jiems patikdavo kalbėtis apie vaidmenis, spektaklius.
O meilė? Juk tai ne tik bendras darbas, net jei ir mėgstamas.
Meilė – kai pritrūksta oro ir net negali kvėpuoti. Ir kai nereikia niekam pasakoti apie savo jausmus – viskas ir taip parašyta veide.
Taip V.Artmanė suvaidino Sonią filme „Savas kraujas“, kuriame pagrindinį vyro vaidmenį atliko aktorius Jevgenijus Matvejevas (1922–2003).
Koks veidas, kokios akys – režisierius galėjo heroję padaryti kučnebylę ir ji būtų vaidinusi be žodžių. Štai kokia tikra meilė!
Visi žiūrovai, kolegos ir V.Artmanės vyras tai suprato. Nors ji ilgai gynėsi ir įtikinėjo su niekuo, be sutuoktinio, neturėjusi santykių, žmonės žvilgčiojo į vežimėlį su mažyle Kristiana ir matė mažą J.Matvejevą.
Tą paslaptį Vija saugojo daugybę metų ir tik gyvenimo saulėlydyje prisipažino iš pradžių marčiai, o vėliau – ir sūnui.
Įtikinamai suvaidinti meilę ir neįsimylėti nepavyko nei V.Artmanei, nei J.Matvejevui – aistra pasirodė stipresnė už santuokinę pareigą, kamavosi abu.
Sprendžiant iš visko, romanas peržengė filmavimo aikštelės ribas: filmas kurtas 1963 metais, 1964-ųjų vasario 8-ąją įvyko premjera, o Kristiana gimė 1965-ųjų gegužės 11-ąją.
1964-aisiais Leningrade vyko kino festivalis, kuriame V.Artmanė gavo prizą už Sonios vaidmenį.
Vėliau jie su J.Matvejevu dalyvaudavo susitikimuose su žiūrovais, važinėjo po šalį.
1965-ųjų vasarą į Vytauto Žalakevičiaus juostos „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo aikštelę Lietuvoje Onos vaidmens atlikėja V.Artmanė atvyko su naujagime, maitindavo ją per filmavimo pertraukas.
Nei V.Artmanė, nei J.Matvejevas nepajėgė palikti šeimos. Jis turėjo du vaikus ir beveik 20 metų santuokinio gyvenimo.
Arturas suteikė Kristianai savo pavardę ir niekada daugiau nebekėlė šio klausimo.
Kristiana temos nekomentuoja ir savo tėvu laiko A.Dimiterą.
Eliza „Pigmalione“, Džuljeta, Ofelija, Helen Bezuchova, Nastasja Folipovna, Arkadina, karalienė Elžbieta – V.Artmanė svaigo nuo vaidmenų spektakliuose.
Kine du kartus įkūnijo Jekateriną II. Bet artistės kino vaidmenys – iš esmės tik Sonia iš „Savo kraujo“, padaręs ją žvaigžde, ryškus Onos epizodas garsiajame „Niekas nenorėjo mirti“ ir Džulija Lambert nepamirštamame „Teatre“ – vaidmuo, kurį Rygos kino studija padovanojo penkiasdešimtmečio proga. Filmas, kuriame ji vaidino iš esmės save.
O toliau... Apie tai, kas buvo toliau, rašyta daug, desperatiškai ir tuščiai. Net sūnus bandė šaukti per laikraštį: „Kiek kainuoja Vija Artmanė?“
Pakeisti jau nieko nebuvo galima: SSRS sugriuvo, ir Latvijos Motina, kaip kadaise buvo vadinama V.Artmanė, staiga tapo sovietų aktore su paniekinamu atspalviu.
Iš aktorės atėmė butą Rygos centre, nes atsirado ankstesnio šeimininko įpėdinis, o teatre liovėsi skirti vaidmenis.
Infarktas, insultai, senų ligų paūmėjimas, nedarbas ir vargana pensija. Visa tai užgriuvo žvaigždę, kuri kadaise buvo Latvijos kino simbolis kaip Donatas Banionis Lietuvoje ar Vachtangas Kikabidzė Gruzijoje.
Rusijoje ji liko mėgstama aktorė. Kai ją išvarė iš buto Rygoje, iškart atskriejo kvietimų apsigyventi šioje šalyje. Atsiliepė ir J.Matvejevas – pasiūlė gyventi savo vasarnamyje. V.Artmanė palaikė tai pokštu.
Prieš mirtį lenkės ir vokiečio duktė perėjo į stačiatikybę ir pasirinko Jelizavetos krikšto vardą. Atliko atgailą, o atsisveikindama tarė: „Toks gyvenimas.“ Ir išėjo į kitą pasaulį. Kaip karalienė.
Pažino ir šlovę, ir užmarštį
* Rusijos televizija „TVC International“ neseniai parodė dokumentinį filmą „Geniali apsimetėlė“, skirtą V.Artmanės jubiliejui.
* Jame aktorę prisiminė ir kolegos lietuviai Regimantas Adomaitis (82 m.) bei Juozas Budraitis (78 m.), drauge vaidinę Vytauto Žalakevičiaus dramoje „Niekas nenorėjo mirti“.
* „Ji elgėsi kaip karalienė, o aš tuo metu buvau tik jaunas pradedantis aktorius“, – tokie įspūdžiai apie V.Artmanę išliko J.Budraičiui.
* Aktorius prisiminė, kad filmavimo aikštelėje visi dirbo susikaupę. Jis tik iš tolo galėjo stebėti Latvijos aktorę, esą nebuvo jokios minties, kad galėtų užsimegzti šiltesnis ryšys.
* Vėliau J.Budraičiui teko dirbti su kitais Latvijos aktoriais ir režisieriais, jis dažnai perduodavo V.Artmanei linkėjimų.
* Filme teigiama, kad tuo metu, kai buvo kuriama juosta „Niekas nenorėjo mirti“, V.Artmanė buvo tokia populiari, jog jos partneris Panevėžio dramos teatro aktorius Donatas Banionis (1924–2014) ne juokais sunerimo. Pripažintas aktorius jaudinosi, kad šalia tokios profesionalės nepasirodytų prastai.
* R.Adomaitis filme atkreipė dėmesį į tai, kad V.Artmanė pažino ne tik pripažinimą, bet ir užmaršties kartėlį – atkūrus Latvijos nepriklausomybę pasijuto niekam nereikalinga, kaip ir daug kitų menininkų, subrendusių sovietiniais metais.
Parengė Milda Augulytė ir Danutė Jonušienė
