Maldos namams statyti skirtas 8,4 tūkst. kvadratinių metrų plotas Ilgalaukio gatvėje 29. Jis Vilniaus musulmonų sunitų religinei bendruomenei perduotas naudotis neatlygintinai.
Tai bus kompensacija už Vilniaus centre, Lukiškėse, stovėjusią totorių mečetę, kuri buvo nugriauta 1969 metais.
Į maldos namus nebetelpa
Negausi Lietuvos musulmonų bendruomenė savo jėgomis pasistatyti maldos namų nepajėgtų, todėl ketinama pagalbos kreiptis į Turkiją, Saudo Arabiją arba Katarą. Mečetės statybos galėtų atsieiti 7–8 mln. eurų.
Vilniaus musulmonų sunitų religinė bendruomenė norėtų kuklios mečetės. Dabar Vilniuje musulmonai meldžiasi Islamo kultūros ir švietimo centro patalpose Smolensko gatvėje.
Čia penktadienio pamaldose dalyvauja apie 150–200 žmonių.
Ten jie jau netelpa. Reikalingi bent 600 tikinčiųjų galintys sutalpinti maldos namai.
Anksčiau Vilniaus savivaldybė siūlė žemės sklypą maldos namams statyti Antakalnyje – su Turkija jau buvo sutarta dėl statybų finansavimo, tačiau tąsyk darbai nutrūko.
Totoriai garsėjo dorumu
Dar XX a. viduryje nuo A.Goštauto gatvės atsišakojančioje nedidelėje Mečetės gatvėje stūksojo ne tik mečetė su šalimais esančiomis totorių kapinėmis, bet ir senos medinės lūšnos.
Lukiškių priemiestyje totoriai pradėjo kurtis dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, XIV a. pabaigoje.
Vietovė vakariau dabartinės Šv.Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios anuomet dar vadinta Totorių Lukiškėmis.
XIX a. literato Adomo Honorio Kirkoro žodžiais, „tarp Vilniaus gyventojų totoriai garsėjo nepriekaištingu dorumu – jokiuose, ypač kriminaliniuose, teismuose niekada nėra buvę totorių bylų“.
Medinėse aplink mečetę išsidėsčiusiose lūšnose gyveno Bajrulevičiai, Abramovičiai, Aleksandrovičiai, Jakubovskiai, Siunekevičiai, kitos totorių giminės.
Ant grindų matė kilimus
Valdant Žygimantui Augustui Vilniuje esančią mečetę mini nežinomas turkų autorius, o kiek vėliau šventyklos aprašymas sutinkamas 1581 metų laiške vokiečių teologui ir istorikui Davidui Chytraeusui.
Nenustatytas siuntėjas teigė, kad „viena mylia nuo Vilniaus, ant Neries kranto, stūkso kaimas. Kartu su Jonu Gamratu iš Štralzundo, Vilniaus pirkliu ir miestiečiu, aplankiau jų šventovę. Nėra čia jokio paveikslo nei jokios dievybės, nei piktos dvasios. Nuogos šventovės sienos, tačiau grindys nuklotos spalvotais kilimais. Į pamaldas susirenkama visuomet penktadienį“.
1830 m. Jozefo Ozięblowskio piešinyje matome, kad medinė mečetė buvo nedidelis kvadratinio tipo pastatas. Prie jo laidoti vietos totoriai.
Surinkti pinigai dingo
XIX a. pabaigoje Lukiškių mečetė perstatyta. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus musulmonų bendruomenė surinko 20 tūkst. rublių naujiems mūriniams maldos namams Lukiškėse statyti.
Tačiau per istorines negandas visi pinigai pradingo.
Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvoje įsitvirtinus sovietų valdžiai, mečetėje įkurtas sandėlis. Pamaldos čia nevyko, sunyko ir vietos totorių bendruomenė.
1969 m. nugriautos mečetės ir su žeme sulygintų senųjų kapinių vietoje iškilo Puslaidininkių fizikos institutas.
Veikia 4 maldos namai
Mūsų šalyje šiuo metu yra keturios mečetės. Mūrinė mečetė veikia Kaune. Anot Islamo kultūros ir švietimo centro vadovo Aleksandro Begansko, gavus finansavimą iš Turkijos joje baigiama restauracija.
Dvi mečetės yra Vilniaus rajone – Nemėžio ir Keturiasdešimties Totorių kaimuose, dar viena – Alytaus rajone, Raižiuose.
