Budapešto angelas nuo mirties išgelbėjo 5200 žydų

II pasaulinio karo metais rastume gausybę tokių blogį nugalėjusios drąsos pavyzdžių. Žydų tauta šių narsių vyrų ir moterų, gelbėjusių žydus, pagerbimui sukūrė garbės vardą „Pasaulio tautų teisuolis“. Tarp šį vardą pelniusių yra ir ispanų diplomatų, tuo laikotarpiu paskirtų eiti pareigas Ispanijos ambasadose, konsulatuose, diplomatinėse atstovybėse įvairiose Europos šalyse.

1978 m. buvau jaunas studentas. Mano tėvas dirbo Ispanijos ambasadoriumi Italijos Respublikoje, o aš pats svarsčiau apie galimybę sekti jo pėdomis ir imtis diplomatijos mokslų. Viename priėmime ambasadoriaus rezidencijoje Romoje atsisėdau šalia mūsų ambasadoriaus prie Šventojo Sosto p. Angelo Sanz-Brizo. Jis buvo baltaplaukis, elegantiškas vyras ir, ko tuomet dar nežinojau, kovojo su vėžiu, pasiglemžusiu jo gyvenimą po dvejų metų. Šis ispanas diplomatas ilgus metus dirbo diplomatinėse atstovybėse, prieš tarnybą Vatikane buvo pirmuoju Ispanijos ambasadoriumi komunistinėje Kinijoje, eidamas tarnybą apkeliavo pusę pasaulio.

Man pasirodė, kad ant sofos sėdintis ambasadorius Sanz-Brizas, nutviekstas nuostabios Romos saulės šviesos, menkai domėjosi kambarį užliejusiais pokalbiais. Sėdėjo vienas, tad aš, vedamas smalsumo, prisiartinau prie šio senosios mokyklos diplomato. Nežinau kodėl – galbūt jį įkvėpė kolegos jauno sūnaus susidomėjimas jo gyvenimu – jis pradėjo man pasakoti apie savo neįtikėtiną patirtį, vykdant Ispanijos diplomatinės atstovybės ministro pareigas Budapešte 1944 m. tais kraupiaisiais mėnesiais, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl Vengrijos žydų sunaikinimo.

Niekada nebuvau nieko panašaus girdėjęs. Angelas Sanz-Brizas, pasitelkęs drąsą, protą ir visas įmanomas gudrybes, nuo mirties išgelbėjo apie 5200 žydų. Išduodavo Ispanijos kolektyvinius pasus, išnuomotuose namuose priglaudė galybę Vengrijos žydų. 

Ant šių pastatų pritvirtindavo iškabas su užrašais „Ispanijos diplomatinei atstovybei priklausantis pastatas. Įeiti draudžiama“ ar lanksčiausiai interpretuodavo tuo metu galiojusius įstatymus dėl žydams sefardams taikytos Ispanijos diplomatinės apsaugos, tad tokiu būdu 40 tikrų atvejų virsdavo šimtais, o, laikui bėgant, ir tūkstančiais.

Tuomet jo paklausiau, kodėl tais 1978 metais niekas apie tai nežinojo. Tiesiog atsakė, kad tuo metu Budapešte visa tai vykdė be savo valdžios nurodymų, o vėliau ši istorija nieko nedomino. Buvo ir politinių priežasčių. Ispanija, ką tik atgavusi demokratiją, dar buvo nepripažinusi Izraelio, tai įvyko tik 1986 m.

Tam diplomatui atrodė, kad padarė tik tiek, kiek privalėjo, tai, ką liepė jo sąžinė. Likau dar labiau sužavėtas šiuo ypatingu žmogumi ir iki šiol juo žaviuosi. Visa tai, ką išgirdau tame įsimintiname pokalbyje, patvirtino ir kiti. 

Vėliau, praėjus keleriems metams nuo jo mirties, buvo pripažinti jo nuopelnai, surengtos paminėjimo iškilmės Ispanijoje, Izraelyje ir tame pačiame Budapešte. Buvo kuriami meniniai, dokumentiniai filmai, tvirtinamos memorialinės lentos, statomi paminklai, sodinami medžiai, sakomos kalbos. Tačiau viso to dar nebuvo anais 1978 metais, kuomet man pasakojo apie 1944-ųjų Budapeštą.

Lapkričio 14 d. Vilniaus Gaono žydų muziejuje atidarėme nedidelę parodą „Daugiau nei pareigos šauksmas“ apie Angelo Sanz-Brizo ir kitų ispanų diplomatų veiklą II pasaulinio karo metais. Taip pat kino teatre „Pasaka“ buvo rodomas filmas „Budapešto angelas“, kuriame kinematofrafiškai pasakojama Sanz-Brizo istorija. 

Šie Ispanijos ambasados kultūriniai renginiai yra kuklus įnašas, prisimenant žydų holokaustą ir tuos, kurie, vykdydami žmogiškąją pareigą, išgelbėjo ir apgynė savo brolius žydus. Tarp jų buvo ir Angelas Sanz-Brizas, kurį, dirbdamas Ispanijos diplomatu, turėjau didelės garbės pažinti ir perduoti jo žinią.

Jose Maria Robles Fraga yra Ispanijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje