Nors R.Gudavičienė mirė prieš daugiau nei metus ir urna su jos palaikais buvo palaidota viename iš keturių Vilniaus Kairėnų kapinių kolumbariumų, profesoriaus artimiesiems bei draugams pavyko taip viską suorganizuoti, kad daugiau nei šešiasdešimt metų kartu itin darniai ir laimingai pragyvenę sutuoktiniai atgultų į vieną kapą.
Beveik identiškas dvi balto marmuro urnos į kapines lydėjo Gudavičių dukros Birutė ir Janina, anūkai, kiti artimieji, didelis būrys Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto, Istorijos instituto, Lietuvos Mokslų akademijos atstovų, profesoriaus mokiniai bei tie, kam jo istorijos paskaitos, pamokos ar knygos atvėrė kur kas platesnius Lietuvos istorijos horizontus.
„Prieš keturiasdešimt metų, skaitydamas kiniečių filosofiją, įsidėmėjau frazę: išmintingas tas, kuris pirmas pamato, patekant saulę. Saulės tada buvo mažai. Žinojau, kad saulė yra Gudavičius. Taip visą gyvenimą ir liko. Jis – išskirtinis žmogus, išskirtinis mokslininkas. Visai visuomenei parodė ir Mindaugines, ir Lietuvos tūkstantmečio atradimus.
Tačiau visiems šiems atradimams reikėjo vieno bruožo, kurį kitas galingas žmogus, neseniai anapilin iškeliavęs filosofas Arvydas Šliogeris yra pabrėžęs – didžiausia žmogaus vertybė yra drąsa (…)“, – kalbėjo kapinėse E.Gudavičiaus mokinys ir ištikimas bendražygis, profesorius Alfredas Bumblauskas, pabrėždamas, kad daugeliui mokytojo istorijos atradimų ir išaiškinimų reikėję ypatingos drąsos bei pasišventimo.
Kalbėdamas apie E.Gudavičių, kaip apie žmogų, A.Bumblauskas prisiminė, kad jis buvęs ir labai kuklus, ir užsispyręs. O, cituodamas lenkų ir lietuvių poeto Česlovo Milošo brazilų poeto Mario de Andradės poezijos vertimus, lygino savo mokytoją su akmeniu kelio viduryje: „Būk mums amžinybės akmeniu ir toliau. Akmeniu – gal ir gyvu, o gal ir – Amžinybės“.
