Tokį Velykų vaizdą tarpukario Kaune dėlioja istorikė Ingrida Jakubavičienė knygoje „Portretas. Juozas ir Jadvyga Tūbeliai“.
Beje, knygos autorė atskleidžia, kad nors visi tarpukario laimėjimai dažniausiai priskiriami Antanui Smetonai, iš čia ir posakis smetoninė Lietuva, nemažai jų priklauso ilgus metus premjero pareigas ėjusiam J.Tūbeliui, sugebėjusiam profesionaliai suvaldyti krizę ir pakelti ekonomiką jaunoje valstybėje.
Ne mažiau įdomus ir didelę įtaką politiniame bei visuomeniniame gyvenime turėjusios, labai išsilavinusios J.Tūbelienės portretas.
Taigi kas šiuos du išsilavinusius, stiprius, skirtingų charakterių ir interesų individualistus jungė į porą? Ši knyga – intriguojantis ne tik vienos įtakingiausių tarpukario porų portretas, bet ir žvilgsnis į to meto gyvenimą.
<strong>Vaišėms tik lietuviškos prekės</strong>
Prieš Velykas turguose buvo gausiai perkama naminių paukščių, sūrio, kiaušinių, paršiukų ir kita. Iš kaimų į miestus ūkininkai gabeno daug žalumynų – kadagių ir gluosnių, kuriais buvo puošiami stalai. Miesto ponios „Maiste“ užsisakydavo virtų kumpių ir vyniotinių, o „Paramoje“ – tortų ir pyragų.
Lietuvos šeimininkės buvo skatinamos išsiversti be užsienietiškų prieskonių ir įvairių importuotų produktų. Dėl to į rengiamas Velykų stalo parodas dalyvauti kviestos prezidentienė Sofija Smetonienė ir Ministro prmininko žmona J.Tūbelienė bei kiti oficialūs asmenys.
Visi šiose parodose rodomi valgiai būdavo pagaminti be užsienietiškų prieskonių, tokių kaip migdolai, citrinos, cinamonas ir kiti, be kurių šeimininkės sunkiai apsieidavo.
Tai buvo ir Lietuvos ūkio politikos dalis – naudoti vietinę produkciją ir, jei įmanoma, atsisakyti importuotų gaminių.
<strong>Nuo durų prie durų</strong>
Suprantama, kad gardžiausios vaišės būdavo ant Velykų ir Kalėdų stalo. Tuo metu svečiai su mandagumo vizitais aplankydavo visų artimesnių bičiulių namus.
JAV konsulas Robertas Heingartneris aprašė, kaip Velykos buvo švenčiamos politinio elito namuose 1927 metais.
„Velykos Kaune yra didelė šventė. Visą naktį gatvės buvo pilnos žmonių, einančių į mišias ar iš jų. Kai religinės ceremonijos baigėsi, žmonės pradėjo švęsti nuo ryto valgydami ir gerdami.
Sekmadienį visos šeimininkės priima svečius siūlydamos maisto ir gėrimų, kurie yra padėti ant svetainės stalo. Po šeimininkės pasveikinimo svečiai, daugiausia vyrai, eidavo į svetainę ir vaišindavosi iki vėlaus vakaro. <...>
Mes pradėjome 1 valandą ir baigėme apie 6. Apsilankymai trukdavo nuo 10 minučių iki pusės valandos. Mes aplankėme tiek namų, kad net neatsimenu visų šeimininkų pavardžių. Kiekviename name laukdavo tas pats – stalas su maistu ir gėrimais ir šeimininkė, kuri ragina valgyti ir išgerti.
Patiekiamas maistas buvo įvairus, bet visur buvo kumpis ir kalakutas. Visi turėjo namų gamybos krupniko ir didžiulius grafinus degtinės.“
Apie J.Tūbelienės vaišingumą prisiminimų pateikė buvęs A.Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris, ne kartą lydėjęs Smetonas į svečius pas Tūbelius: „Antrą Velykų dieną po pietų A.Smetona lankydavosi pas p. Tūbelius, kur svečiai pasidžiaugdavo p. Tūbelienės vaišingumu.“
<strong>Nuo pokalbių temų iki gėrimų</strong>
Per priėmimus namų šeimininkei tekdavo svarbiausias vaidmuo: ji turėjo pasirūpinti ne tik vaišėmis, bet ir tinkama draugija, įdomiomis pokalbių temomis.
Pietaujant dalytis girdėtais gandais ar asmeninėmis problemomis buvo nepadoru, todėl šeimininkai siūlydavo papasakoti tarptautinės politikos naujienas, aptarti naujausius Kauno kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykius. Tūbelių namuose pokalbiams paprastai vadovaudavo J.Tūbelis, įpratęs dėstyti mintis su ilgais ekskursais.
J.Tūbelienė garsėjo vaišingumu, tačiau maistu gausiai nukrautų stalų Marija neaprašė. Jai labiau įstrigo, kad šeimoje labai mažai buvo vartojama alkoholinių gėrimų: „Kartais tėvai su svečiais prie silkutės išgerdavo stiklelį degtinės, bet tai ir viskas. Per oficialius priėmimus, aišku, būdavo ir vyno, ir šampano, ir konjako, bet kasdieniniame mūsų gyvenime tėvai gerdavo tik arbatą.“
<strong>Prasto skonio ženklas</strong>
Naujieji Tūbelių namai tiko solidiems priėmimams. Pirmame aukšte buvo įrengta moderni virtuvė su atskira indų plovykla, maistą ruošė profesionali virėja, o į stalą patiekdavo tarnaitė.
Didžiulę erdvę užėmė valgomasis. Inteligentų šeimose daug dėmesio skirta šeimos susibūrimui prie pietų stalo ir svečių priėmimui, todėl šis kambarys buvo laikomas namų vizitine kortele.
Svarbia naujove tapo pagerbti svečią ne dideliu maisto ir gėrimų kiekiu, o jaukiu priėmimu prie gražiai padengto stalo.
„Kelios gėlelės, švari, skoninga staltiesė, pritaikyti prie vienas kito indai ir jų tinkamas sutvarkymas susirinkusiems bendram valgiui šeimos nariams sudaro puikią nuotaiką, gerina apetitą“, – taip tarpukario damos buvo mokomos etiketo taisyklių.
Dažna Kauno ponia tokiomis progomis ištraukdavo sidabrinių stalo įrankių komplektą su savo monograma, stalą puošdavo porcelianine skulptūrėle ar žvakide ir balta staltiese.
Susiję straipsniai
Šeimos pietūs tapo svarbiu kasdieniu ritualu. Sekmadieniais ir per šventes inteligentų šeimos kviesdavosi draugus ir gimines pietų. Paprastų pietų, kurie įprastai buvo valgomi apie 14–15 valandą, meniu sudarydavo dažniausiai trys patiekalai: sriuba, pagrindinis valgis ir desertas.
Iškilmingiems pietums būdavo patiekiama 5–6 patiekalai: šaltas užkandis, sriuba, žuvies arba daržovių patiekalas, mėsos patiekalas, desertas.
Pavakariais, apie 17 valandą, vaišinta kava arba arbata su mažais sumuštinukais, tortu, pyragaičiais. Rekomenduota neperkrauti nei indų, nei stalo, nes tai rodą prastą šeimininkės skonį.