Neseniai lietuviškai pasirodžiusios knygos „Karalienė Viktorija“ autorė sakė, kad per tokias asmenines detales išvystome emocinį ryšį su praeitimi.
„Karalienė Viktorija“ – vienos garsiausių visų laikų karalienių portretas. Tai dramatiška istorija moters, kuri praktiškai prieš savo valią labai jauna tapo karaliene, o vėliau – viena įtakingiausių valdovų vyrų pasidalytame pasaulyje.
Karalienės Viktorijos gyvenimo istorija prilygsta romanui, o jos vardu pavadinta ištisa epocha. Ir ne tik dėl to, kad Britų imperijoje niekada nenusileisdavo saulė – imperija tapo galinga kaip niekad. Jos valdymo laiku keitėsi daugybė politinio, visuomeninio ir socialinio gyvenimo normų.
Tačiau ji buvo ne tik karalienė, bet ir dukra, žmona, motina. Ir kiekvieną kartą iš jos buvo tikimasi, kad atlikdama šiuos vaidmenis ji elgsis taip, kaip iš moters reikalavo visuomenė.
Bet pažiūrėjus įdėmiau akivaizdu, kad ji buvo reformatorė, pakeitusi ne tik monarchiją, bet ir moters padėtį visuomenėje.
<strong>Valdė ketvirtį pasaulio </strong>
1837 metų birželio 20-osios rytą anksti pažadinta Viktorija išgirdo, kad naktį mirė dėdė Vilhelmas IV ir jau 5 valandas ji esanti karalienė. Vos sulaukusi 18-os Viktorija tapo karaliene ir įžengė į vyrų pasidalytą pasaulį.
Daugiau nei šeši dešimtmečiai gyvenimo, kurio nepasirinko ir kurį, jos manymu, vyras būtų nugyvenęs daug geriau. Visą laiką ji stengėsi prilygti kitiems Europos imperatoriams – Rusijos carui Nikolajui II ar kaizeriui Vilhelmui II.
Tačiau Viktorija visai neblogai atsilaikė spaudimui – buvo be galo dvasiškai stipri ir ištverminga. Viktorijos laikais britų imperija pasiekė klestėjimo viršūnę.
Imperija valdė didžiules teritorijas, tad buvo juokaujama, kad Britanijoje niekada nenusileidžia saulė, o valdomose žemėse gyveno beveik ketvirtadalis pasaulio žmonių.
Tačiau toli gražu ne viskas priklausė nuo karalienės. Tarkim, Indijos valdove ji tapo tik dėl aibės atsitiktinumų, o iš tiesų jos buvimas karaliene Indijoje pasireiškė tik tuo, kad Viktorija mėgino pažinti šią šalį padedama savo urdu kalbos mokytojo.
<strong>Įtvirtino naują požiūrį į lyderį</strong>
Karalienė Viktorija pasižymėjo stipriu emociniu intelektu. Tiesa, ilgą laiką ši savybė nebuvo vertinama ir Viktorija buvo apibūdinama kaip silpna, per dažnai emocijų užvaldoma ir iš esmės darbui netinkama moteris.
Knygos „Karalienė Viktorija“ autorė įrodo priešingai – karalienės elgesys susidariusiomis aplinkybėmis buvo netgi labai tinkamas.
Tuo metu Britų imperijoje vyravo konstitucinė monarchija – monarchai nebeturėjo vienvaldystės, tačiau išliko įtakingi. Viktorijos vyras Albertas buvo įsitikinęs, kad valdžia jo rankose – jis vaikštinėjo nurodinėdamas žmonėms, ką daryti, bet tuo nieko nepešė.
Tuo tarpu Viktorija parodė žmonėms, kad šie jai rūpi, – tai buvo labai veiksminga ir naudinga visai šaliai. Ir šiandien vadovaujamasi tuo pačiu principu: monarchai negali žmonėms aiškinti, ką daryti, bet jų dėka žmonės jaučiasi geriau ir saugiau.
<strong>Kruopščiai kūrė įvaizdį</strong>
Vieniems žmonėms karalienė Viktorija asocijuojasi su aktorės Jenn Coleman seriale „Viktorija“ sukurtu įvaizdžiu, kiti britai karalienę lygina su sena, juodai apsirengusia poniute, šiek tiek primenančią neluptą bulvę.
Nors atrodytų, kad Viktorija buvo abejinga, kaip ją matys pasaulis, tačiau anaiptol. Istorikai teigia, kad karalienei įvaizdis buvo labai svarbus ir ji sėkmingai jį sukūrė.
Karalienės atpažinimo ženklu tapo juodi drabužiai. Mirus vyrui Albertui, ji atrado būdą, kaip išreikšti gedulą taip, kad susilauktų palaikymo – visą likusį gyvenimą rengtis vien juodais drabužiais.
Šiandien tai sudėtinga suvokti, tačiau Viktorijos laikais į našles žiūrėta visai kitaip. Manyta, kad našlės nusipelno išskirtinio dėmesio ir pagalbos, tad Viktorija naudojosi situacija pabrėždama savo padėtį.
Dar viena tokios karalienės aprangos pasirinkimo priežastis praktinė – paprasčiausias patogumas. Platūs, apkritę drabužiai – jai nereikėjo kvaršinti galvos dėl mados!
<strong>Vaikystėje gyveno pusbadžiu</strong>
Viktorijos vaikystė atrodo siaubinga. Tėvas princas Edwardas mirė, kai ji buvo dar kūdikis, tad princesė liko be jokio turto ir tapo priklausoma nuo karininko sero Johno Conroy. Šis drauge su mergaitės motina sudarė griežtas taisykles, kuriomis vadovaujantis Viktorija buvo ruošiama tapti karaliene.
Būsimoji karalienė užaugo atskirta nuo pasaulio ir misdama pusbadžiu.
Tačiau knyga „Karalienė Viktorija“ bando atidžiau pažvelgti į valdovės vaikystę ir sugriauna manipuliuojančios, žiaurios ir piktadarės motinos įvaizdį. Priešingai, motinos dienoraščiai rodo didžiulį meilę dukrai.
Viktorijos karūnavimo dieną jos motina dienoraštyje užrašo: „O, kad ji žinotų, kaip stipriai ją myliu ir noriu jai viso, kas geriausia.“ Tik Viktorija tuo metu buvo per daug savanaudiška, kad tai pamatytų.
<strong>Sukūrė ir sugriovė pavyzdinės šeimos modelį</strong>
Viktorijai priklauso ir ne vienas akiplėšiškas poelgis. Pavyzdžiui, ji pasipiršo Albertui, o ne atvirkščiai. Viktorija buvo labai stipriai įsimylėjusi ir, kaip rašo dienoraštyje, tik po vedybų pirmą kartą iš tiesų pasijuto laiminga.
Tiesa, karalienės Viktorijos biografė pastebi, kad idiliški šios poros santykiai, begalinė ir nevystanti meilė – pompastiškas mitas. Kai kuriais atžvilgiais Albertas su Viktorija elgėsi negarbingai.
Bet karališkosios šeimos nariai lipdė pavyzdingos šeimos modelį – laimingos šeimos, kurios vyrui atitenka viešoji erdvė, o moteriai – privačioji. Tai laikyta didžiausiu Viktorijos epochos pasiekimu.
Tačiau po Alberto mirties matome, kaip karalienė džiaugsmingai tarsi grįžta į save. Senatvėje Viktorija atrodo visiškai nenugalima, savarankiška moteris. Šis virsmas labai įkvepiantis: savo elgesiu ji ir paneigė tą neva pavyzdinės šeimos modelį.
<strong>Mėgo šaltą orą</strong>
Pamėgti šaltį Viktoriją paskatino jos ilgametis gydytojas Clarkas. Jis Viktorijos gyvenime buvo labai svarbus, nes padėjo susidoroti su psichologinėmis traumomis, kurios atsirado augant pagal griežtą tvarką, neva turėjusią padėti Viktorijai tapti karaliene.
Nuo to laiko Viktorija visuomet juo pasitikėjo. Clarkas tuo metu buvo gerai žinomas medikas, nes pirmasis medicinoje ėmė naudoti stetoskopą ir ypač domėjosi kvėpavimo takų ligomis. Jis buvo įsitikinęs, kad labai svarbu daug kvėpuoti grynu, šaltu oru.
Iš tiesų tai nėra mediciniškai patvirtinta. Ligų priežastimi dažniausiai tampa bakterijos, o ne „blogas oras“. Tačiau Clarkas šventai tikėjo „blogu oru“ ir gaivaus, šalto oro svarba sveikatai, tad privertė tuo patikėti karalienę Viktoriją. Dėl to karalienė taip mėgo pasivaikščiojimus šaltu oru.
<strong>Visą gyvenimą rašė dienoraštį</strong>
Karalienė Viktorija visą gyvenimą rašė dienoraštį, dažnai – net iki 4000 žodžių vienu prisėdimu.
Viskas prasidėjo nuo dienoraščio pavadinto „Elgesio knyga“. Viktoriją, dar visai mažą, jį rašyti versdavo motina. Kiekvieną dieną mergaitė turėjo parašyti, kaip elgėsi, o motina įvertindavo jos elgesį.
Viktorija sekė religinių nonkonformistų tradicija – užrašyti savo gyvenimą ir pateikti jį Dievo įvertinimui.
Tiesa, toks dienoraščių rašymas kartais palyginamas su užtaisytoms granatoms: patekę į blogas rankas jie galėjo pastatyti lyderį į labai kompromituojančią situaciją. Tokią kompromituojančią, kad karalienė Šarlotė, Viktorijos senelė, gulėdama mirties patale Kju rūmuose mėgino sugrįžti į Kensingtono rūmus ir sunaikinti dienoraščius.
Viktorija tikriausiai nujautė, kad jos dienoraščiai kažkada bus perskaityti, ir veikiausiai rašė juos turėdama tai galvoje. Nepaisant to, Viktorijos dukra Beatričė perrašė kai kurias motinos dienoraščių dalis ir vėliau sunaikino originalus.
<strong>Moters vaizdinys</strong>
Nors užimdama valdovės pareigas vyrų pasaulyje pati Viktorija keitė moters įvaizdį, daugeliu moterų teisių klausimų ji buvo labai konservatyvi. Tarkim, kad moterims nederėtų balsuoti. Ji pasisakė prieš moteris valdžioje pati būdama valdžioje. Ji pati niekuomet nenorėjo būti karaliene. Veikiau tapo aplinkybių įkaite.
Paradoksas, bet Viktorija taip ilgai, nesvyruodama išbuvo soste ir pati to nenorėdama tapo moteriškos lyderystės pavyzdžiu.
Kita vertus, darome didelę klaidą praeities poelgius vertindami iš šių dienų pozicijų. Viktorija ne tik vilkėjo krinoliną, bet ir gyveno visai kitokiame pasaulyje.
Knygoje „Karalienė Viktorija“ labai įdomu atrasti, kaip ji tvarkėsi su normomis, kurios buvo primetamos kiekvienai Viktorijos laikų moteriai.