Baltųjų gyvybės nesvarbios. Rasizmas, kuris niekam nerūpi

Lietuvoje nedaug rašoma apie Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Galbūt paskutinį kartą daugiau rašyta 2010 m., kai toje šalyje vyko pasaulio futbolo čempionatas (organizuotas iš esmės Vakarų šalių lėšomis), ar 2013-aisiais, kai mirė pirmasis juodaodis PAR prezidentas Nelsonas Mandela, tapęs Nobelio premijos laureatu ir kovos prieš rasizmą simboliu.

Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu.<br>Scanpix nuotr. 
Daugiau nuotraukų (4)

Vitalijus Michalovskis

Jun 20, 2020, 10:33 PM

Vyresni skaitytojai galbūt prisimins, kad Pietų Afrikoje ilgai egzistavo apartheidas – atvirai rasistinis baltųjų įtvirtintas režimas „spalvotųjų“ atžvilgiu, policijos bei kariuomenės remiama segregacijos ir bantustanų sistema, kurioje neapsieita be kitaminčių persekiojimo, kalinimo, žudymo. Būtent todėl daugelis Vakarų ir net tik Vakarų valstybių nutraukė su PAR santykius, įvedė ekonomines bei politines sankcijas. 

1989 m. išrinktas paskutinis baltaodis prezidentas Frederikas Willemas de Klerkas padėjo apartheido sistemos dekonstravimą. Jam valdant iš ilgamečio kalinimo paleistas N. Mandela, kiti aktyvistai, legalizuotas iki tol draustas „Afrikos nacionalinis kongresas“, vienas po kito atšaukti segregaciniai ir diskriminaciniai įstatymai. N. Mandelos išrinkimas PAR prezidentu 1994 m. turėjo atversti naują šalies istorijos puslapį. Garsiai skelbta apie pilietinio susitaikymo ir šviesios santarvės epochos pradžią. 

Žinoma, nepaisant skambių deklaracijų, senoji sistema PAR visuomenėje paliko gilių pėdsakų. Keliolika procentų baltųjų ir toliau dominavo šalies ekonomikoje, gaudavo kur kas didesnes pajamas, sudarė absoliučią daugumą kariuomenėje ir policijoje, valdė beveik visas žemės ūkiui tinkamas žemes, gyveno privilegijuotai mažumai pritaikytuose rajonuose, pasižymėjo kur kas geresniu išsilavinimu. Didžioji dalis juodųjų (įvairių Afrikos tautelių atstovai) skurdo, negalėjo sau leisti geresnio išsilavinimo, uždarbio, geresnių gydymo paslaugų. Begaliniuose lūšnynuose karaliavo purvas ir prievarta. 

Siekdama kuo greičiau sunaikinti po valstybinio apartheido likusį socialinį apartheidą, naujoji „Afrikos nacionalinio kongreso“ vyriausybė vienas po kito leido potvarkius, turėjusius tiesiog techniškai ir per trumpą laiką išspręsti esamas problemas. Įvesta „rasinių kvotų“ sistema darbovietėse ir valstybės įstaigose, masiškai atleidinėti baltieji valdininkai, teisėjai, kariuomenės ir policijos pareigūnai.

Remiantis naujais įstatymais, o dažnai ir juos apeinant, „perimami“ baltųjų verslai, vienu ar kitu pagrindu nusavinami bei išperkami ūkiai, buvusius savininkus dažnai priverčiant juos parduoti. Teismai, anksčiau skelbę verdiktus baltųjų naudai, dabar pradėjo veikti prieš baltuosius. 

Menkai apsvarstyti, skuboti, netoliaregiški sprendimai skaudžiai kirto iš kitos pusės. Prie įmonių ir stambių ūkių vairo stoję juodaodžiai dažnai nebuvo pasiruošę naujoms pareigoms užimti, stokojo profesionalių žinių ir kompetencijos. Daugybė ūkių tiesiog bankrutavo. Kai kur teko samdyti baltuosius administratorius, nes juodieji afrikiečiai tiesiog nesusitvarkydavo.

Nuosaikesnės galvos tvirtino, kad įstatymiškai likvidavus apartheidą, ekonomikai buvo reikalingas ilgesnis pereinamasis etapas, kruopščiai ruošiant visų lygių specialistus iš juodaodžių tarpo. Savaime suprantama, tam reikia daugybės metų, net ištisų dešimtmečių. O laukti valdantieji nenorėjo. Be to, vyriausybę spaudė ir milijonai paprastų juodųjų piliečių, reikalaudami imtis radikalių priemonių čia ir dabar. Daugeliui atrodė, kad tučtuojau „atėmus ir teisingai perdalinus“, PAR suklestės. 

Buvusi privilegijuota mažuma buvo šokiruota ir gerokai įbauginta. Juk prezidentaujant de Klerkui nemažai PAR baltųjų patys pasisakė už apartheido panaikinimą ir pilietinių teisių sulyginimą. Vieni iš pragmatiškų paskatų, mat valstybės tarptautinė izoliacija kenkė šalies ekonomikai ir prestižui, bet ne mažesnė dalis – nuoširdžiai įtikėję sugyvenimo tarp rasių idėja ir griežtai atmetę rasizmą.

Pavyzdžiui, garsi PAR politikė Helen Zille, prieš kurį laiką vadovavusi opoziciniam „Demokratiniam aljansui“ ir buvusi Keiptauno merė, savo kovą prieš rasinę segregaciją pradėjusi dar apartheido klestėjimo laikais. Ir ji toli gražu ne vienintelė. Žinoma, būta ir nepatenkintų apartheido panaikinimu, kurie į baltųjų išskirtinumą žvelgė kaip į kažką savaime suprantama. Bet sprendimai jau buvo priimti. Mažuma, kuri dominavo, staiga pasijuto neapsaugota ir ujama.

Bet ne atvirkštinė diskriminacija buvo baisiausia. Prasidėjus žadamai „santarvės epochai“ per visą PAR nuvilnijo fizinės prievartos prieš baltuosius banga, tai kiek nusilpstanti, tai vėl sustiprėjanti, bet besitęsianti iki šiol. 

Bene daugiausia atgarsių sulaukia būrams priklausančių ūkių užpuldinėjimų atvejai. Jei viena didelė baltųjų dalis – britų palikuonys – dažnai būdavo įsikūrę miestuose, tai kita – būrai (dar vadinami afrikaneriais) – tradiciškai linko prie žemės ūkio ir sudarė PAR ūkininkų daugumą. Ūkių puldinėjimai didžiąja dalimi palietė būtent juos. Afriknerių kalba šie puldinėjimai vadinami „plaasaanvalle“. 

Dažnai atakos prieš ūkius nėra paprastas plėšimas. Užpuolimus neretai lydi žmogžudystės („plaasmoorde“), lytinė prievarta, kankinimų atvejai. Tikslus nužudytųjų skaičius nėra žinomas. PAR oficiali valdžia bei policija pateikia vienokius skaičius, būrų interesams atstovaujančios organizacijos – kiek kitokius, nors iš esmės tas skirtumas nėra didelis.

Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta – „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu. Pačiais kukliausiais skaičiavimais. 

Dažniausiai tai būna grupiniai užpuolimai naktį. Šeimininkai nužudomi iškart užklupus arba jau įvykdžius plėšimą. Nusikaltimų įrankių įvairovė – didžiulė. Tai nebūtinai šaunamieji ginklai. Į darbą paleidžiami kirviai, plaktukai, kirkos, akmenys.

Vidutiniškai vienas iš šešių užpuolimų pasibaigdavo nužudymu. Kur kas daugiau – sunkesniais ar lengvesniais sužalojimais, jau nekalbant apie psichologinį smurtą, raginimus išsinešdinti iš „mūsų žemės“. Pasitaikydavę ir kolektyvinių šeimos žmogžudysčių, įskaitant mažamečius vaikus. 

Tačiau pagrindinis ginčas kyla ne dėl užpultų ūkių ir nužudytųjų skaičiaus, bet dėl užpuolimų motyvų. Valdančiojo „Afrikos nacionalinio kongreso“ atstovai nesiliauja tvirtinę, kad baltųjų ūkininkų užpuldinėjimas ir žudymas nėra sąlygotas rasistinių motyvų. Esą šie nusikaltimai vykdomi išimtinai norint pagrobti svetimą turtą, tai yra pristatomi kaip paprastas kriminalas.

Tačiau daugybė užpuolimus patyrusių būrų mano kitaip. Žmonės su ašaromis akyse pasakoja apie nužudytus artimuosius, cituoja užpuolikų žodžius, aiškiai liudijančius rasistinius motyvus, rodo savo sužalojimų nuotraukas. 

Užpultųjų ūkininkų įsitikinimu, siekis prisiplėšti ir tai, kad didžiuliu nusikalstamumu garsėjančioje PAR nuo juodaodžių rankos žūsta daugybė tų pačių juodaodžių, niekaip nepaneigia rasistinių užpuolimų motyvų.

Atrodo, rasistine sudedamąja, netgi jei ji ir nėra vienintelis motyvas, neabejoja ir „Genocide Watch“. Jau minėtoje išvadoje teigiama, kad PAR policija nepakankamai, o gal ir nenoriai tiria baltųjų ūkininkų užpuldinėjimus bei nužudymus. Metamas akmuo ir į vyriausybės daržą, smarkiai apribojusios ūkininkų galimybes apsiginti griežtinant ginklų laikymo tvarką ir uždraudžiant kadaise gerai organizuotų afrikanerių savigynos būrių veiklą. Būrai nuo seno garsėjo ne tik pamaldumu ir darbštumu, bet ir kaip puikūs kariai, kuriems ginklas yra tradicija, asmeninės laisvės ir teisių simbolis. 

„Genocide Watch“ manymu, nors nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent PAR valdžia organizuoja ir vykdo kryptingą smurtą prieš baltuosius, tam tikrų įtakingų politinių figūrų pareiškimai vertintini kaip kurstymas susidoroti.

Pavyzdžiui, buvusio „Afrikos Nacionalinio Kongreso“ jaunimo skyriaus vadovo Julius'o Malemos vieši rasistiniai pasisakymai ir tokių dainų, kaip „Nušauk būrą“ viešas dainavimas, pritariant įsiaudrinusių šalininkų minioms. Pranešime teigiama, kad jei kovos prieš apartheidą laikais šios „revoliucinės“ dainos dar buvo pateisinamos, tai dabar, esant valdžioje, jų siunčiama žinutė visai kitokia. Beje, panašias dainas, kuriose raginama žudyti baltuosius, jau po apartheido panaikinimo viešai traukė PAR prezidentas N. Mandela ir kitas prezidentas – Jacobas Zuma. 

Minėtasis J. Malema 2012 m. išmestas iš „Afrikos nacionalinio kongreso“ ir netrukus įkūrė savo partiją nekalčiausiu pavadinimu „Kovotojai už ekonominę laisvę“. Jos ideologijoje marksizmas-leninizmas persipynęs su juoduoju rasizmu.

2016 m. Malema pareiškė, kad „bent jau kol kas“ neragina žudyti baltųjų, o 2018 m. paklaustas, ar tai jis paskatino puldinėti būrų ūkius, atšovė: „Galbūt. O galbūt ir ne“. Pasakytina, kad Malema nėra užribio rėksnys, o potencialiai kylanti PAR „politikos žvaigždė“.

Trečios pagal populiarumą šalyje partijos vadovas (remiantis 2019 m. rinkimų rezultatais), artimas buvusio prezidento J. Zumos patikėtinis. Jaunimo tarpe be galo populiari figūra. Sakydamas kalbas Malema nekvaršina galvos dėl politinio korektiškumo, jam viso labo 39-eri, tad visa karjera prieš akis. Jis yra 2019 m. mirusio Zimbabvės diktatoriaus Roberto Mugabės gerbėjas. Pastarasis pagarsėjo ne tik tuo, kad iš šalies išvarė visus baltuosius ūkininkus nusavindamas jų turtą, bet ir visiškai sugriovė šalies ekonomiką. 

Be „Kovotojų už ekonominę laisvę“, PAR veikia dar tuntas formalių ir neformalių rasistinių judėjimų. Pavyzdžiui, „Black First Land First“ nariai kuo ramiausiai į televizijos kameras sako tokius dalykus, kuriuos vargu ar viešai pakartotų agresyviausias baltasis rasistas. Tai – tiesioginiai raginimai žudyti ir prievarta užgrobti būrų ūkius. Lūšnynuose gyvenantis gentainiai šventai tiki, kad išvarius, o jei „neišsinešdins“ – likvidavus „kolonistus“, šalis bematant sužydės. 

O juk tūkstančiai baltųjų ūkininkų giminių valdė savo ūkius dar gerokai prieš apartheidą, ir būtent Pietų Afrikoje būrai susiformavo kaip tauta, neturinti kitos tėvynės. Senų seniausias praradusi ryšius su savo tolimų protėvių kraštais – Olandija, iš dalies Prancūzija, Vokietija. 

Jei N. Mandelos valdymo laikotarpiu ūkių prievartinio nusavinimo idėja beveik nekelta (kalbėta apie „savanoriškus“ pardavimus ir šiokias tokias kompensacijas), tai dabartinis PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa ne kartą pasisakė už kuo greitesnį būrų ūkininkų nuvarymą nuo žemės. Žinoma, be jokių kompensacijų. Tiesa, berods liko pakeisti šalies konstituciją (nors galbūt jau pakeista) ir kelis kartus tinkamai balsuoti parlamente, suteikiant nusavinimui teisinį pavidalą. 

Valdžios žingsnių būrai laukia su nerimu ir įtampa tik didėja. Ryžtingiausiai nusiteikę nebijo pareikšti, kad jei prireiks, savo namus gins ginklu. Net jei prieš juos bus mesta kariuomenė. 

Nuo 1980 iki 2011 m. Pietų Afrikos Respublikoje baltųjų sumažėjo daugiau nei perpus, nuo maždaug 18 iki 8 procentų. Būrų ūkininkų sumažėjo nuo 60 tūkst. (1997 m.) iki maždaug 35 tūkst. (2012 m.).

Išvykstantieji dažniausiai atvirai kalba apie diskriminavimą, rasizmą, bauginimus ir užpuolimus, baimę dėl savo vaikų gyvybių, perspektyvų nebūvimą ekonomiškai nustekentoje šalyje, didžiulį nusikalstamumą. Nusprendę pasilikti arba neturintys kur išvykti steigia savitarpio pagalbos draugijas, buriasi į kolonijas, neretai paverstas įtvirtintais rajonais.

Nuošalesni ūkiai gyvena vos ne kovinės parengties sąlygomis, tarp jų palaikomas nuolatinis ryšys. Nusikalstamumas būrų bendruomenėse beveik neegzistuoja, nes kiekvieno saugumas priklauso nuo kaimynų, nuo bendruomenės.

Didžioji pasaulio žiniasklaida retai kreipia dėmesį į „būrų problemą“. Apie galbūt rasinius nusikalstamumo aspektus kalbėti nenorima arba jie iš esmės atmetami. Geriausiu atveju „būrų problema“ įvardijama kaip baltųjų rasistų sukurptas mitas, blogiausiu – kaip pelnytas atpildas už priespaudą. Dėl jų niekas neprotestuoja, jų nėra kam užsistoti. Būrai palikti vieni sau.

Šiaurinėje PAR, netoli Polokvanės miestelio, kurį afrikaneriai vadina Pitersburgu, stūkso memorialas – daugybė baltų kryžių. Kiekvienas jų – pražudyta baltojo ūkininko gyvybė. Tėvai, vaikai, seneliai, ištisos šeimos. Ar šios „baltos gyvybės“ kam nors dar rūpį šių dienų pasaulyje?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.