Iš Panevėžio krašto kilusi autorė per parodos atidarymą pranešė, kad visi eksponuojami darbai bus perkelti į jos gimtąjį Perekšlių kaimą ir ten nuolat saugomi. Tai dailininkės dovana tėviškei.
Meno galerijoje – kaip šventovėje
Lietuvos dailės muziejaus P. Domšaičio galerijoje išrikiuotose S. Kanaverskytės vėliavose atgija gerai žinomos praeities ir dabarties asmenybės. Paroda atspindi tris jos kūrybos ciklus – („Lietuvos valdovai“, „Lietuvos didieji“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentai“).
Menininkės batikos kompozicijos sukurtos išradingai derinant tekstilę ir sendintą aliejinę tapybą, įvairias technikas ir medžiagas. Ant medinių kotų sukabinti audeklai primena tradicines bažnytines vėliavas.
Smalsiai apžiūrinėdami parodą „Vardan tos“ kai kurie galerijos lankytojai pasijuto tarsi šventovėje – vėliavų formatas, jų eksponavimo būdas skleidžia šviesą, santūrų iškilmingumą.
Sveikindami autorę ir pagerbdami jos kūrybą svečiai galerijoje atsistoję sugiedojo sovietmečiu neformaliu tautos himnu tapusią giesmę Maironio žodžiais „Lietuva brangi“.
S. Kanaverskytės vėliavų vernisažas - pirmasis kaip kas dveji metai rengiamos Klaipėdos dailininkų kūrybos apžvalginės parodos „Vakarų vėjai 2020“ akordas.
Idėja - iš vaikystės prisiminimų
„Menininkės kūryba primena šaltinius, iš kurių semiamės jėgų, skatina susimąstyti apie praeities svarbą, apie iškilius žmones, kūrusius ir tvirtinusius Lietuvos valstybingumo rūmo pamatus“, – pažymėjo parodą aplankęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
Mintis audiniuose įamžinti istorines asmenybes S. Kanaverskytei švystelėjo prisimenant vaikystę – jai į atmintį įsirėžė miesteliuose per atlaidus ir kitokias religines procesijas aplink bažnyčias nešamos spalvingos vėliavos.
„Tai mano pagarbos ir meilės Lietuvai, tautos žadintojams, valstybės kūrėjams, kultūros žmonėms, kariams, kurie paskyrė savo gyvenimą tėvynei, išraiška. Jie man – kaip šventieji “, – kalbėjo autorė.
Kurdama vėliavas menininkė daug bendravo su istorikais, muziejų ir archyvų darbuotojais, gilinosi į rašytinius šaltinius – siekė portretinio panašumo ir dekoratyvinio apibendrinimo.
Įgyvendinti sumanytus tikslus S. Kanaverskytei padėjo anksčiau įgyta teatro scenografės patirtis.
Įamžintos iškiliausios asmenybės
„Visuomenei gerai žinomų asmenybių portretų nutapyta nemažai, bet pavaizduoti jas naudojant tekstilės techniką man buvo ne tik įdomi, bet ir atsakinga užduotis – tikras iššūkis“, – prisipažino autorė.
Pirmasis vėliavų ciklas „Lietuvos valdovai“ įamžino šlovingą Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpį. Jame nušvito didieji kunigaikščiai Mindaugas, Algirdas, Kęstutis, Gediminas, Vytautas, Jogaila, Kazimieras.
Kitame Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirtame vėliavų cikle „Lietuvos didieji“ pavaizduoti iškiliausių XIX- XX a. pabaigos lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų, valstybingumo žadintojų ir puoselėtojų, visuomenės ir kultūros veikėjų, tarpukario rezistencijos dalyvių atvaizdai.
S. Kanaverskytės sukurtų dvylikos dekoratyvinių vėliavų cikle „Lietuvos Respublikos Prezidentai“ - tarpukario Lietuvos ir nepriklausomybę atgavusios valstybės prezidentų, kitų aukščiausiųjų šalies vadovų atvaizdai.
Pagerbti visi Lietuvos prezidentai
Pati menininkė bene labiausiai patenkinta Lietuvos prezidentų Antano Smetonos, Dalios Grybauskaitės ir dabartinio šalies vadovo Gitano Nausėdos portretais vėliavuose: „Nejaučiu, kad juose būtų kažkas nereikalinga - fonas ir veidai harmoningai susilieja į visumą“.
Eksponuojamas ir buvusio Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininko profesoriaus Vytauto Landsbergio portretas. Politikas, vadovavęs istorinei sesijai, kurioje atkurta šalies nepriklausomybė, menininkei yra tolygus tautos išrinktiems prezidentais.
S. Kanaverskytė nepamiršo dvejų kadencijų Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir jį pakeitusio Rolando Pakso, kuris per Seimo apkaltos procesą už Konstitucijos pažeidimus, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš pareigų
Spalvingą prezidentinių vėliavų rikiuotę vainikuoja batikosvėliavos su šoliuojančio Vyčio ir Lietuvą savo sparnais apglėbusio angelo atvaizdais.
Tautos praeities ir dabarties jungtys
S. Kanaverskytės koliažuose naudojama rankomis austa linų drobė, aukso ir sidabro spalvos siūlai, aplikacijos. Daug kruopštumo pareikalavę siužetai audekluose perteikiami komponuojant įvairias siuvinėjimo technikas.
„Justinas Marcinkevičius Tėvą Stanislovą pavadino „Lietuvos rugio grūdu“, o man S. Kanaverskytės kūryba primena virš arimų plasnojančios paukštės skrydį“, – taip menininkės kūrybą įvertino dar vienas parodos svečias – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis.
Menininkė istorinėse vėliavose kuria romantizuotą, poetiškai pakylėtą virš kasdienybės atmosferą. Herojų atvaizdai kartais paryškinami prasmingais užrašais, jų žodžiais, citatomis iš veikalų.
„Audekluose pavaizduoti didžiavyriai, šviesuoliai simboliškai įprasmina praeities ir šių laikų Lietuvos istorijos jungtį“, – pastebėjo P. Domšaičio galerijos vadovė ir menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.
Sukūrusi pusšimtį vėliavų S. Kanaverskytė jaučiasi jau padariusi beveik viską, ką norėjo ir galėjo. Menininkę jaudino kita problema – kur saugoti drobes.
Rinkinys keliaus į gimtąjį kaimą
Trakų istorijos muziejus siūlėsi priglausti rinkinį, bet autorė atsisakė: „Nenoriu, kad mano drobės dulkėtų, būtų geriau, jeigu jos plazdėtų kaip bažnytinės vėliavos per procesijas. To vertos jose pavaizduotos asmenybės“.
S. Kanaverskytė pranešė apsisprendusi visas sukurtas vėliavas padovanoti savo gimtajam Perekšlių kaimui Panevėžio rajone. Tenykštė bendruomenė jau nužiūrėjusi tinkamas patalpas menininkės darbų ekspozicijai.
P. Domšaičio galerijoje S.Kanaverskytę sveikinę kraštiečiai padėkojo už tokią dovaną, patikino, kad kaime steigiama meno galerija, kurioje jos kūryba bus pagarbiai laikoma ir rūpestingai prižiūrima.
Panevėžio krašto dukra darbštuolė rankų nenuleidžia – galvoja apie kitą batikos vėliavų ciklą bibline tematika. Kūrėja jau seniai brandina idėją tekstilės technika pavaizduoti dvylika apaštalų.
Kūrėjos veikla susieta su teatru
S. Kanaverskytė 1964 m. baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dirbo režisieriaus Juozo Miltinio vadovaujamame Panevėžio dramos teatre.
Nuo 1975 metų Klaipėdoje gyvenanti S. Kanaverskytė buvo pirmoji ir ilgą laiką vienintelė profesionali scenografijos specialistė uostamiestyje. Keturi jos gyvenimo ir kūrybos dešimtmečiai – intensyvios veiklos dramos ir muzikos teatruose laikotarpis.
Menininkė Klaipėdos universitete 35 metus dėstė scenografiją, surengė daugiau kaip 30 personalinių grafikos, takstilės, tapybos parodų. Jai teko apipavidalinti Jūros šventes, įvairius meno festivalius, kitokius masinius renginius.
Per savo karjerą S. Kanaverskytė Panevėžio, Klaipėdos ir kituose šalies teatruose kūrė scenografiją, kostiumus daugiau kaip 80-čiai pastatymų.
Teatrų gyvenimą, kūrėjų viršūnes ir įdaubas pažinusi S. Kanaverskytė ketina išleisti savo prisiminimų knygą, kurią jau parašė.
