Dr. S.Samalavičius (1930–1992) yra vienas nedaugelio istorikų, kurie sovietinėje Lietuvoje ėmė plėtoti anuomet neįprastus ir novatoriškus miesto kasdienybės tyrimus, kurių neįmanoma sutalpinti į to meto oficialių tyrimų ir istorijos supratimo „matricą“.
1973 m. apgynęs disertaciją, skirtą Vilniaus statybininkų cecho veiklai XVI-XVIII amžiais (vadovas akademikas Juozas Jurginis), istorikas tyrinėjo Vilniaus miestiečių kasdienį gyvenimą. Jo tyrimų akiratyje buvo ne tik miestiečių materialinio gyvenimo aspektai: paveikslai, butų puošybos, apšvietimo elementai, krosnys, baldai ir kiti atributai, bet ir miestiečių gyvenimo kasdienybę gerokai platesne prasme.
Dr. S.Samalavičius rašė apie tai, kada Lietuvoje pradėta gerti arbata ir kava, vartoti tabakas, apibūdino amatininkų ir prekybininkų ir jų cechų veiklą, papročius, pameistrių keliones, midaus vartojimą, karčiamas ir kitas užeigas, viešus renginius ir iškilmes LDK sostinėje Vilniuje.
Daugelį metų istorikas dirbo Paminklų restauravimo institute, Nepriklausomybės išvakarėse perėjo dirbti į Lietuvos istorijos institutą ir keletą metų vadovavo Lietuvos valdovų rūmų istoriniams tyrimams ir paskelbė straipsnių iš Didžiųjų kunigaikščių rūmų istorijos.
Be to, keliolika metų iki pat mirties 1992 metais jis dėstė Anglijos istoriją anglų kalba Vilniaus universiteto studentams. Didžioji jo tyrimų, skirtų miesto istorijai ir kasdienybei dalis paskelbta jau po mirties: „Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia“ (su A.Samalavičiumi, 1998), „Vilniaus miesto kultūra ir kasdienybė XVII-XVIII amžiais“ (2011), „Vilniaus miestiečiai ir miestų kultūra XVII-XVIII amžiais“ (2013), o Vilniuje istoriko vardu prieš keletą metų pavadinta gatvė.
