Kauno seserų benediktinių vienuolyno komplekso teritorijoje, Benediktinių gatvėje, esantis pastatas iškilo 1930 metais.
Pastaraisiais dešimtmečiais jo būklė nuolat prastėjo, mat grąžintiname pastate gyveno kelios šeimos, kurios pagal įstatymą turėjo būti iškeldintos į kitą būstą. Tokiomis aplinkybėmis niekas nenorėjo investuoti lėšų statiniui atnaujinti.
Teismo procesas užtruko labai ilgai ir tik prieš porą metų pastatas galutinai buvo perduotas benediktinių vienuolynui, todėl pagaliau galima imtis darbų.
Prieš porą metų Kauno savivaldybė jau skyrė 37 tūkst. eurų vienuolyno valdas juosiančios tvoros, matomos nuo senamiesčio pusės, remontui. Kultūros paveldo departamento vadovybė žadėjo skirti lėšų naujam stogui.
Pritaikė ir naujus metodus
Kauno savivaldybė pastato remontui skyrė 90 tūkst. eurų iš fondo, skirto kultūros paveldo objektams atnaujinti. Ši programa veikia nuo 2015 metų ir suteikia galimybę gauti net 100 proc. finansavimą.
Pasak Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, pirmajame etape nuspręsta įrengti patikimą hidroizoliaciją.
„Šis pastatas stovi žemiausioje sklypo vietoje, todėl atiteka paviršinis vanduo tiek nuo sklypo, tiek nuo gatvės pusės“, – kalbėjo S.Rimas.
Prieš šimtmetį niekas apie hidroizoliaciją nebuvo net girdėjęs, todėl nuo vandens itin kentėjo pamatai, drėgmė sienomis kildavo į viršų, atšokinėdavo tinkas.
S.Rimas pranešė, kad šiame pastate naudojama ir vadinamoji injekcinė hidroizoliacija – tai brangus, Lietuvoje dar retai naudojamas, tačiau užsienyje itin populiarus metodas rekonstruojant senovinius pastatus.
Kas 12-15 centimetrų sienoje išgręžtos skylės užpildomos skysta izoliacine medžiaga, kuri suformuoja vandeniui nepralaidų sluoksnį.
Radinys – lobis archeologams
Tvirtinant pastato pamatus vyko ir archeologiniai tyrinėjimai. Jų metu aptiktas itin senos sienos pamatų fragmentas.
„Iškelta versija, kad čia galimai yra senosios miesto sienos liekanos. Jeigu tai pasitvirtintų, būtų nemenka sensacija“, – mano Kultūros paveldo skyriaus vedėjas S.Rimas.
Lig šiol rašytiniuose šaltiniuose apie tai nebuvo užsimenama. Manyta, kad vienintelė išlikusi mūrinės miesto sienos dalis yra tik prie Kauno valstybinio muzikinio teatro, o visos kitos sienos buvo medinės ir sunyko.
Papildomi tyrinėjimai turėtų apimti teritoriją aplink pastatą, taip pat greta esančią gatvę.
Kas verčia manyti apie itin svarbų archeologinį atradimą?
„Šioje vietoje sudėtos tokio paties dydžio ir formos plytos, kokios naudotos ir Kauno pilyje, ši siena galėjo iškilti XIV-XVII amžiuje“, – paaiškino S.Rimas.
Gyveno išskirtinė asmenybė
Sesuo Gabrielė neabejojo, kad atnaujintas pastatas būtų prasmingai naudojamas, pirmiausia, – sielovados tikslams.
„Vaikai ruošiasi pirmajai komunijai, paaugliai – sutvirtinimo sakramentui, renkasi įvairios bendruomenės“, – pasakojo sesuo Gabrielė.
Pačios vienuolės benediktinės, kurių šiuo metu vienuolyne yra 24, įsikūrusios kitose patalpose.
Namas susijęs ir su išskirtine asmenybe – jame XX amžiaus pradžioje gyveno palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis.
Pasak sesers Gabrielės, bažnyčios būklė nėra prasta, tačiau vienuolei labai rūpi šalia jos dar 1937 metais pastatytas kryžius, kuris smarkiai pakrypęs.
„Labai norėtume jį išsaugoti“, – kalbėjo sesuo Gabrielė.
Seserys benediktinės gyvena 400 metų
Šv.Mikalojaus bažnyčia dabartinėje Kauno senamiesčio teritorijoje buvo pastatyta 1493 metais.
Joje dažniausiai lankydavosi į turgų atvykę pirkliai, kurie prekiaudavo Rotušės aikštėje.
Prieš turgų jie melsdavosi prašydami sėkmingos prekybos, po jo – dėkodavo už sėkmę.
XVII amžiaus pradžioje bažnyčios šlovė smarkiai nublėso, o Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza perdavė ją seserims benediktinėms.
Pirmosios vienuolės šioje vietoje apsigyveno 1621 metais.
Itin išsiskiria bažnyčios vitražai, kurie 1940 metais buvo atgabenti iš Miuncheno (Vokietija), beveik tuo pačiu metu pastatytas naujas didysis altorius.
Sovietmečiu bažnyčioje buvo įrengta bibliotekos knygų saugykla ir ši aplinkybė padėjo ją išsaugoti nuo suniokojimo.
