Antrojo pasaulinio karo metais ši lenta dingo dingo, tačiau per laimingą atsitiktinumą praėjusių metų rudenį sugrįžo ten, kur jai ir vieta – į VDU.
Vienas šios paieškos organizatorių, VDU Letonikos centro įkūrėjas, profesorius, dr. Alvydas Butkus teigė, kad svarbu puoselėti šių dviejų baltų tautų draugystę.
Profesorius prieš daugiau nei dešimtmetį viename Lietuvos dienraštyje publikavo skelbimą, kad ieško dar Antrojo pasaulinio karo metais dingusios bronzinės atminimo lentos, tačiau ją aptikti pavyko tik visai neseniai.
„Buvęs lentos savininkas ją rado atsitiktinai: pirko iš žmogaus, kolekcionuojančio įvairias senienas, tarp kurių ir aptiko šią atminimo lentą. Pasirodo, jis buvo matęs skelbimą, kad ieškome būtent šios atminimo lentos. Taip surado mane ir informavo, kad atminimo lenta atsirado.
Taigi šio žmogaus dėka atminimo lenta grįžo ten, kur jai ir priklauso būti – į universitetą. Ją aptikęs asmuo sutiko mums ją padovanoti, šiuo metu laukiame, kada galėsime ją vėl atidengti ir pristatyti viešai“, – paieškos užkulisius atskleidė profesorius.
Bendrystė, kurią sunku apibrėžti
Anot VDU latvisto A.Butkaus, 1932 m. vasario 16-ąją Vytauto Didžiojo universitetas šventė savo įkūrimo dešimtmetį.
„Šia proga į Lietuvą buvo atvykusi Latvijos studentų delegacija, kuri ir dovanojo šią atminimo lentą. Ji kabėjo VDU Auloje (A.Mickevičiaus g. 37), tačiau Antrojo pasaulinio karo metais dingo – spėjama, buvo pavogta nuo pastato.
Apie atminimo lentos egzistavimą sužinojome iš to meto spaudos – radome jos fotografiją. Tuomet ir nusprendėme jos ieškoti“, – pasakojo profesorius.
Kaip teigė vienas šios iniciatyvos sumanytojų, paieška užtruko ilgai, buvo kreiptasi į įvairių muziejų fondus, tačiau kaskart nesėkmingai.
„Tuomet paskelbėme paiešką per lietuvišką spaudą. Ir štai šiemet įvyko tas mažas stebuklas – kai jau beveik buvome praradę viltį ją išvysti, atminimo lenta atsirado, – džiaugėsi A.Butkus.
Ko gero, įdomiausias šios simbolinės atminimo lentos akcentas – užrašas latvių kalba „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“. Profesoriaus A.Butkaus teigimu, taip latviai norėjo pabrėžti, kad lietuviai ir latviai yra likę vieninteliai artimiausi giminaičiai.
„Įdomus aspektas, kad pernai Latvijos universitetas šventė savo šimto metų jubiliejų ir VDU iniciatyva buvo pagaminta analogiška plokštė šiuolaikiniu stiliumi su tokiu pačiu užrašu: „Mus vienija bendra dvasia ir vienas kraujas“ ir per iškilmes padovanota Latvijos universitetui“, – pasakojo A.Butkus.
Pasak VDU Letonikos centro įkūrėjo A.Butkaus, šios lentos unikalumą išduoda joje iškaltas užrašas.
„Dažniausiai lietuviai yra tie, kurie mėgsta akcentuoti, kad latviai yra mūsų broliai. Galbūt mums patiems atrodo, kad mūsų kaimynai labiau laikosi nuošalyje, daugiau orientuojasi į estus, nes, žvelgiant iš istorinės pusės, viduramžiais Livonija buvo vokiečių valdoma valstybė, kurios etninį pagrindą sudarė būtent latviai ir estai.
O štai dabartinės šiaurės Lietuvos ir pietų Latvijos teritorijoje XIII–XIV a. gyveno ne lietuviai ir ne latviai, o kuršių, žiemgalių ir sėlių tautos. Vėliau pietinę kuršių dalį asimiliavo lietuviai, o šiaurinę – žiemgalių – latviai.
Pagaliau dauguma latvių yra liuteronai, o lietuviai – katalikai, o tai irgi, atrodytų, trukdo kurti bendrumą. Šiuo atveju latviai pripažįsta tokį bendrumą, kokio patys lietuviai nemokėjo apibrėžti. „Bendra dvasia ir vienas kraujas“ – ko geriau norėti? Būtent dėl to ir norėjosi šią atminimo lentą atgauti“, – kalbėjo profesorius.
Atskleisti šalį per žmones
2019-aisiais VDU Letonikos centras minėjo savo veiklos 25 metų jubiliejų. Šio centro steigėjas A.Butkus pasakojo, kad nors ryšiai su Latvijos universitetu Rygoje bei kitomis Latvijos aukštosiomis mokyklomis pradėti plėtoti 1991 m., pirmosios bendradarbiavimo užuomazgos siekia beveik šimtą metų.
„Įsivaizduokite padėtį: Vilniaus neturėjome, Kaune 1922 m. buvo įkurtas Lietuvos universitetas, keliais metais anksčiau, 1919 m., Rygoje buvo įkurtas Latvijos universitetas, abejose valstybėse buvo tik po vieną universitetą. Tad nieko nuostabaus, kad šios aukštojo mokslo institucijos palaikė glaudžius ryšius, juk daugiau nebuvo su kuo.
Tuo metu VDU studijavo latvių studentų grupė, netgi turėjusi savo korporaciją „Sidrabenia“, – istorinius faktus vardijo A.Butkus.
Kalbėdamas apie VDU Letonikos centro reikšmę abiejų šalių santykiams, profesorius išskyrė keletą svarbiausių tikslų.
„Pirmiausia siekėme užmegzti ryšius su Latvijos aukštosiomis mokyklomis – ne tik su Latvijos universitetu Rygoje, bet ir Latvijos kultūros akademija, Daugpilio, Liepojos universitetais, Rėzeknės aukštąja mokykla. Taip norėjome paskatinti dėstytojų ir studentų mainus tarp abiejų valstybių.
O kad Letonikos centras Kaune nebūtų vienišas, inicijavome Lituanistikos centro įkūrimą Rygoje, kuris, beje, veikia iki šiol“, – pasakojo A.Butkus.
Dar vienas Letonikos centro uždavinys – padaryti prieinamą latvių kalbos mokymą Lietuvoje: pradėta leisti įvairaus pobūdžio literatūra apie Latviją, žodynai, vadovėliai. Tačiau, anot A.Butkaus, vienas svarbiausių Letonikos centro tikslų buvo atskleisti Latviją Lietuvos visuomenei per tuos žmones, kurie studijavo Lietuvoje bei mūsų šalies studentus, šią veiklą tęsiančius Latvijoje.
„2005 m. bendradarbiaudami su Lietuvos užsienio reikalų ministerija VDU surengėme pirmąjį „Lietuvos ir Latvijos forumą“, į kurį susirinko gausi Latvijos inteligentų delegacija. Po šio forumo buvo nuspręsta steigti Lietuvos ir Latvijos forumų asociaciją, kuri toliau rengia suvažiavimus tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, kurių tikslas – stiprinti dvišalį bendradarbiavimą ne tik siauruose visuomenės sluoksniuose, bet skleisti idėjas kuo plačiau.
Pavyzdžiui, siekiame, kad Lietuvoje būtų matoma Latvijos televizija, o Latvijoje – Lietuvos. Taip norime paskatinti, kad latvių kalba būtų labiau girdima mūsų visuomenėje, nes koks tikslas mokytis kalbos, jei negali jos panaudoti?
Deja, dar iki šiol jaučiame, jog Latvijos visuomenė yra izoliuota nuo Lietuvos visuomenės ir atvirkščiai, bet nuleisti rankų dar neketiname“, – VDU Letonikos centro veiklą apibūdino profesorius.
„Reikia skleisti žinią apie Latvijos ir Lietuvos ryšius. Štai, pavyzdžiui, slavų, germanų tautos turi didelį pasirinkimą, su kuo gali bendrauti – jų yra daug. Bet mes pasirinkimo nebeturime, iš mūsų – baltų – likome tik lietuviai ir latviai. Todėl privalome bendrauti vieni su kitais ir neužmiršti puoselėti ryšių“, – teigė atminimo lentos atradėjas profesorius A.Butkus.
