Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrų Raimundo Karoblio ir dr. Arvydo Anušausko bei Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio globojama tarptautinė paroda turėjo būti atidaryta liepos 6 dieną, tačiau dėl pavasarį buvusio karantino ir suvaržymų nukelta į rudenį, lapkričio 10-ąją. Dėl antrą kartą paskelbto karantino ji vėl buvo „įkalinta“.
Pagaliau itin reikšmingas ir savitas lietuvių karinės kultūros paveldas, taip pat pats karinis elitas, esmingai prisidėjęs prie senosios Lietuvos valstybės kūrimosi ir stiprėjimo, lankytojus pasiekė bent virtualiai.
„Parodos idėją padiktavo bene dešimtmetį trunkantys intensyvūs senosios lietuvių karybos tyrinėjimai, o didelė paskata surengti tarptautinę parodą apie karybą ir karinį elitą buvo naujausi lietuvių kapinynų archeologiniai tyrimai šiandieninėje šiaurės vakarų Baltarusioje bei Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos vietoje aptiktas unikalus ir įspūdingas archeologinis radinys – XIV a. antros pusės paauksuota lameliaro šarvų plokštelė.
Tai įpareigojo iš naujo atsigręžti bei permąstyti itin reikšmingą lietuvių karinės kultūros paveloma, atkreipti dėmesį į tas istorines ar nežinomas asmenybes – kunigaikščius, karo vadus, kurie tiesiogiai prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimosi, stiprėjimo ir plėtros“, – teigė parodos idėjos autorius ir kuratorius, kultūros istorikas dr. Paulius Bugys.
Tarptautinėje parodoje pristatomas įspūdingas skaičius – daugiau kaip pusė tūkstančio – unikalių eksponatų iš skirtingų rinkinių, priklausančių Valdovų rūmų muziejui, Lietuvos nacionaliniam muziejui, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui, Žemaičių muziejui „Alka“ (Telšiai), Baltarusios valstybinio universiteto Istorijos fakultetui (Minskas), Berlyno proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejui (Vokietija), Estijos istorijos muziejui (Talinas), Romėnų ir germanų centriniam muziejui (Maincas, Vokietija), Bardželo nacionaliniam muziejui (Florencija, Italija). Vertybės iš minėtų turtingų ir žinomų užsienio muziejų dar niekada nebuvo eksponuotos Lietuvoje.
Parodos ekspoziciją sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje „Ugnis. Žemė. Vanduo“ pasakojama apie XIII–XIV a. laidojimo papročius, kuriuos geriausiai atspindi lietuvių degintiniai kapai.
Be galimybės susipažinti su išskirtiniais kapuose rastais daiktais, čia galima akivaizdžiai įsitikinti, kaip plačiai į rytus, pietryčius ir šiaurės rytus, toli už šiandieninės Lietuvos teritorijos, siekė lietuvių etninės ribos: kur buvo senoji Lietuva ir kaip kito valstybės teritorija, kuri buvo plečiama pirmiausia buvusios Kijevo Rusios žemių sąskaita.
Archeologijos tyrimais bandoma papildyti skurdžių istorijos šaltinių duomenis, praplėsti istorinės geografijos žinias, patikslinti lietuvių etnoso gyventos teritorijos valstybės kūrimosi laikais ribas ir atskleisti kai kuriuos to meto Lietuvos visuomenės pasaulėžiūros, karybos tradicijų aspektus.
Manoma, kad kremacijos papročio plitimas yra tiesiogiai susijęs su besikuriančia, stiprėjančia Lietuvos valstybe ir jos konsolidaciją, stabilumą bei vientisumą užtikrinančiais kariais – leičiais.
Todėl šioje parodos dalyje eksponuojama daug degintinių kapų įkapių – ginklų, papuošalų, darbo įrankių. Visa tai atskleidžia senosios pagoniškos Lietuvos valstybės – „nepasiskelbusios imperijos“ – savitumą XIII–XIV a. krikščioniškoje Europoje.
Antrojoje dalyje – „Raiteliai. Kariai. Plėšikai“ pristatoma XIII–XIV a. lietuvių karių ginkluotė. Šalia eksponuojamų archeologinių radinių – šiam laikotarpiui būdingų ginklų ir šarvų, žirgo aprangos ir apsaugos detalių – lankytojams rodoma ir rekonstruota lietuvio kario, taip pat jo žirgo amunicija.
Tiesiogiai su karyba susiję Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomi archeologiniai radiniai pasakoja apie unikalų, labai savitą lietuvių karinį paveldą, karybos tendencijas ir karo žygių kryptis.
Žemėlapyje pateikta plati mūsų protėvių karinių žygių geografija įtvirtina lietuvių, kaip „sausumos vikingų“, charakteristiką.
Trečioje dalyje „Rinktiniai vyrai“, kuri yra šios parodos pasakojimo kulminacija, galima pamatyti XIII–XIV a. lietuvių kunigaikščių ir kitų karo vadų ginkluotę, pasigrožėti autentiškomis vertybėmis, jų išskirtinai puošnia dekoracija, sidabravimu bei auksavimu.
Tai – unikalus militarijų lobynas, pristatantis XIII–XIV a. lietuvių kunigaikščių ir kitų karo vadų ginkluotę, puoštą sidabru ir išskirtiniais ornamentais. Eksponatai, dažniausiai atkeliavę iš užsienio muziejų, yra gerai žinomi pasaulyje ir priskiriami būtent kariniam elitui.
Čia galima pasigrožėti ne tik įspūdingomis pavienėmis autentiškomis vertybėmis, bet ir pagal archeologinių tyrimų duomenis bei istorinius šaltinius atkurta lietuvių karo vado ekipuote.
Dr. P.Bugio teigimu, visos trys tarptautinės parodos „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ dalys neatsiejamos viena nuo kitos – jas jungia istoriniai įvykiai, apibendrinti lietuvių rengtų karinių žygių žemėlapyje, kuriame matyti ne tik tų žygių kryptys bei pasiekiamos teritorijos, bet ir tuometės Lietuvos kariuomenės dydis, pajėgumai, kai vienu metu buvo rengiami net keli mūšiai ar žygiai skirtingomis kryptimis.
Todėl parodoje labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip kiekviena iš teminių dalių papildo viena kitą. Pavyzdžiui, pirmojoje parodos dalyje susipažinus su laidosenos papročiais ir apžiūrėjus unikalius radinius iš labai turtingo Senųjų Barūnų (Starye Baruny) kapinyno, esančio šiandieninėje Baltarusioje, antrojoje dalyje galima matyti, kaip atrodė šioje vietoje palaidoti lietuvių kariai.
Dalis parodoje rodomų eksponatų susiję su įvykiais, siekiančiais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282 m.) laikus ir menančiais jo santykius su buvusios Kijevo Rusios žemių kunigaikščiais. Yra žinoma, kad 1275–1276 m. žiemą šie santykiai išaugo į karinį konfliktą, per kurį Haličo-Voluinės kunigaikštis Levas Danilovičius kvietėsi į pagalbą savo siuzereno – Aukso ordos būrius, vadovaujamus jų karvedžio Jagurčino, ir bendromis pajėgomis puolė Lietuvą.
Tąkart lietuviai ne tik apgynė savo sienas, bet ir jas sustiprino Juodojoje Rusioje, pasienyje apgyvendindami į Lietuvą plūstančius „imigrantus“ – prūsus, sūduvius, skalvius. Galbūt dalis šiame konflikte žuvusiųjų buvo suvežti ir palaidoti Senųjų Barūnų, nuo Vilniaus nutolusių vos 70 km, kapinyne, kuriame rasta kovas su Aukso orda liudijančių radinių.
Senųjų Barūnų kapinyne aptiktas ir prabangus sidabru inkrustuotas kirvis – toks, koks eksponuojamas trečiojoje parodos dalyje, pasakojančioje apie lietuvių karinį elitą. Tiesa, į parodą atkeliavęs eksponatas siejamas su jau kitu lietuvių kariniu žygiu kita kryptimi, nes buvo rastas upėje šalia Kirumpėjos (Kirumpää) pilies, dabartinės Estijos teritorijoje.
Ši pilis istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta būtent dėl lietuvių žygių – per kronikose minimas XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341 m.) vykdytas kovas su kryžiuočių ordinu. Yra žinoma, kad Vokiečių ordinas iki 1320 m. pralaimėto Medininkų mūšio kasmet surengdavo po 2–3 žygius, bet po patirto pralaimėjimo į Lietuvą vėl įsiveržė tik 1322 m., tuo metu, kai į Prūsiją atvyko pastiprinimas iš Vakarų Europos.
Gindamiesi nuo priešo, lietuviai taip pat įsiverždavo į Ordino žemes ir aršiai puldinėjo, siaubė čia buvusių pilių apylinkes. Tad vos tik Vokiečių ordinas 1322 m. pasiekė Lietuvą, iškart gavo atkirtį Estijoje – didžiulė lietuvių kariuomenė pasiekė ir nusiaubė Kirumpėjos pilį. Per mūšį, matyt, vienas iš lietuvių kariuomenės elito atstovų – kunigaikščių ar kitų karo vadų – ir pametė prabangų sidabru inkrustuotą kirvio antgalį.
Parodos rengėjai nori atkreipti dėmesį, kad daugelis XIII–XIV a. lietuvių karinei bendruomenei būdingų daiktų mūsų šalyje rasti čia esančiuose kapinynuose, o kitose šalyse tai buvo dažniausiai su vieta nesiejami atsitiktiniai radiniai, ko gero, pamesti per istorinius žygius, savo kilme vedantys į stiprios karinės valstybės centrą – etninę Lietuvą, kurios teritorija tuo metu driekėsi kur kas toliau į rytus, nei šiandieninės Lietuvos sienos.
Įdomu tai, kad ir dalis į parodą atkeliavusių Lietuvos muziejuose saugomų eksponatų atsiskleidžia naujai: pastebėjus pasikartojančią ornamentiką, atlikus tyrimus ir restauravimo procedūras, pasitvirtino mokslininkų spėjimai, kad labai daug žirgo ir kario aprangos detalių, kalavijų bei kitų daiktų buvo sidabruoti. Tokia prabanga stebina ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos karybos istorijos kontekste – akivaizdu, kad prabangi ginkluotė buvo būdinga ne tik lietuvių karo vadams, bet ir žemesnio rango kariams.
Be to, parodai sukauptų eksponatų visuma nurodė ir naują mokslinių tyrimų kryptį, į kurią gilinasi Valdovų rūmų muziejaus ir kiti lietuvių karybos specialistai. Tai – iki šiol nepastebėta, dažnai pasikartojanti simbolika, kurioje itin ryškūs tauro (?) ir Saulės kryžiaus ženklai, aptinkami ant kalavijų, kirvių, balnakilpių, pentinų.
„Parodos ekspoziciją rengę Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai tikrąja šio žodžio prasme pasitiko šį kultūros įvykį tarsi elitiniai kariai, kariaujantys su nematomu priešu – pandemija. Ji išties pasunkino tiek eksponatų logistikos, tiek parodos įrengimo ir kitus organizacinius darbus.
Tačiau su senosios Lietuvos valstybės ištakomis ir įsitvirtinimu Europoje susijusi turininga bei estetiškai patraukli paroda jau įrengta ir Valdovų rūmų muziejaus Parodų centro antro aukšto erdvėse saugiai laukia dienos, kai galės būti „išlaisvinta nuo pandemijos“, – teigė Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Tarptautinės parodos „Kariauti pratusi tauta. Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a.“ renginių ciklas. Vasario 6 d. 16–17 val. 30 min. virtuali paskaita „Lietuvių ginkluotės bruožai ir pagrindinės tendencijos XIII-XIV a.“
