„Budėjimas. Vienos nakties karas“ – 1991 metų sausio 13-ajai skirtas romanas

Nuo kraupių Sausio 13-osios įvykių praėjo lygiai 30 metų, bet dauguma tomis šaltomis sausio naktimis prie Lietuvos strateginių objektų budėjusių, sunkiai sužeistų, artimųjų netekusių, pirmąkart patyrusių, ką reiškia budėti, ginti ir dirbti realiomis karo sąlygomis mūsų karių, savanorių, medikų, žurnalistų ir kitų profesijų atstovų, šiuos įvykius prisimena, lyg jie būtų nutikę vakar.

 Viršelio fragmentas.<br> Leidėjų nuotr.
 Viršelio fragmentas.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Knygos ištrauka

Jan 18, 2021, 10:11 AM, atnaujinta Jan 18, 2021, 10:11 AM

Lyg vakar tauta būtų ėjusi saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto (dabartinio LRT pastato), Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ir patirti 50 metų savyje gniaužtą bei žodžiais sunkiai nusakomą vienybę.

J.Kiriliausko romane „Budėjimas. Vieno nakties karas“ sausio įvykiai pasakojami dabartinių penkiasdešimtmečių, o tada jaunų Vilniaus universiteto studentų akimis.

Lietuva bunda. Patiria Maskvos įtūžį, gąsdinimus, išgyvena blokadą, nepriteklius, bet nepasiduoda provokacijoms, neparsiduoda už Maskvos siūlomas būsimas gėrybes, išlieka susitelkusi ir vieninga.

Ateina šaltas 1991-ųjų sausis. Ekonominėmis sankcijomis lietuvių persigalvoti nepajėgusio Kremliaus pyktis toliau tvenkiasi virš išsišokėlės Lietuvos, bet laisvės kvapą pajutusi tauta nesirengia paklusti ir grįžti atgal į „brolišką“ SSRS. Saugoti strategiškai svarbių valstybės objektų eina ir Vilniaus universiteto studentai. Jie kartu su beginkliais žmonėmis po paskaitų kas vakarą žygiuoja į laisvės sargybą, stoja į karą be taisyklių, nuo tankų ir sovietų karių automatų ginasi gyva žmonių grandine, skanduotėmis, dainomis, plikomis rankomis ir krūtinėmis.

Tai romanas apie karą ir laisvę, apie žmones ir jų darbus niūriame, sniego, šalčio ir sovietinės kariuomenės okupuotame Vilniuje. Ką tuomet kalbėjo laisvę palaikantys iškilūs Lietuvos žmonės ir politikai, ką melavo ir žadėjo atgal į Maskvos glėbį pulti raginę veikėjai – primena to meto televizijos, radijo laidų citatos, spaudos publikacijos.

Nepaisant nerimo dėl visiškai neaiškaus rytojaus, lyg šeimoje susigyvenusi šešių VU studentų kompanija alsuoja jaunų žmonių gyvenimo ritmu, į ateitį žiūri optimistiškai, ieško savęs, trokšta būti laisvi, mylimi ir patys planuoti savo ateitį.

Antikine filosofija ir literatūra besižavintis Tomas ieško atsakymų, ar antikos ir šių laikų žmonėms vergovė ir laisvė reiškia tą patį. Ir kuo skiriasi budėtojas nuo gynėjo?

Siūlome „Budėjimo“ ištrauką lrytas.lt skaitytojams.

* * *

Tomas tarsi pabudo, nes trumpam buvo užmerkęs peršinčias nuo sprogstamųjų paketų akis.

Ne, į Antakalnį jis nevažiuos taksi. Lauks ryto.

Prie Aukščiausiosios Tarybos irgi neis.

Šiai dienai karo jam užteko. Jautėsi sužeistas.

Kuo arčiau rytas, tuo labiau peršėjo ir ašarojo akys. Jos tarsi bijojo išvysti karo lauką po nakties skerdynių.

Įėjęs į stotį, pažvelgė į veidrodį – akys raudonos, atrodo kaip kruvinos. Ne nuo nemigos. Dar tik ketvirta valanda.

Pamatęs laisvą vietą, atsisėdo laukiamajame ir tik dabar pajuto, koks yra išvargęs.

Budėjimas labai vargina.

Kaip ir karas.

Jis užsimerkė, kad kas nors nepamatytų raudonų akių ir nepradėtų kalbinti, net ketvirtą valandą ryto jis nežinojo, ką pasakyti sau.

O kitam ką? Kodėl akys krauju pasruvusios?

Pasakyti, kad grįžti iš karo ir dabar lauki troleibuso.

Viskas juk baigiasi paliaubomis.

Visi karai.

Ar jau viskas baigėsi?

Troleibuse žmonės kalba apie dešimtis ar šimtus žuvusių šią naktį.

Pasirodo, šturmavo ir Televizijos bokštą šią naktį, ten visos aukos.

Aukščiausiosios Tarybos nešturmavo, tai pilis.

Vadinasi, karas.

Aplink naująją Vilniaus pilį, matyt, per platus pasirodė gynybinis griovys ir per daug jame pritekėjo žmonių. Kaip vandens per potvynį.

Juk Konarskio g. 49 buvo nedaug žmonių. Visai nedaug.

Niekas nenumatė, kad televizija tokia svarbi.

Per mažai susigundė, kai žmones pakvietė ateiti, bet Tomas su kitais susigundė.

Prie Aukščiausiosios Tarybos buvo įdomiau. Daugiau žmonių, daugiau pažįstamų. Pusė universiteto čia.

Dėstytojai, studentai, laborantai, aspirantai, asistentai, docentai ir profesoriai – visi ėjo pasidžiaugti.

Visi džiaugėsi tautos vienybe.

Tauta kaip niekada buvo susitelkusi ir vieninga.

„Mes – jėga“, – dainavo jaunimas.

„Marija, Marija“, – pritarė pokario tautos dalis.

Jau dvejus metus po prasidėjusių masinių renginių visi buvo vieningi. Masiškai verkė per Sąjūdžio suvažiavimą.

Verkė, kai grąžino Katedrą, trispalvę.

Atrodė, kad žmonės, priveikti sovietinio marazmo, nemokėjo verkti, buvo pasidarę bejausmiai, o kai susivienijo, staiga ėmė ir pravirko.

Tomas neverkė.

Jis žinojo, kad ašaros nepadeda jam, nebent moterims. Tauta moteriškos giminės, jei verkia vienas, tai gali būti vyras ar moteris, o jei verkia visi – tai jau tauta.

Troleibuse irgi kažkas verkė.

Tų šimtų sužeistųjų, žuvusiųjų.

Budėtojų.

– Laisvės gynėjai! – pasakė kažkuris keleivis.

Tomas išgirdo tai.

Vadinasi, esu laisvės gynėjas.

Be ginklo, be kalašnikovo, be granatos.

Be ginklo, be kalašnikovo, be granatos iš kino teatro bariuko Tomas atbėgo palikęs neišgertą kavą į budėjimo vietą Konarskio g. 49, kur buvo atvykęs su kažkokia kompanija.

Pajutęs, kad šalta, nuėjo išgerti kavos, nes ta įstaigėlė dirbo kaip tik tokiems budėtojams. Kino seansai jau buvo pasibaigę.

Nė nebaigus gerti puodelio kavos, įbėgo kažkokia moteris nusmukusia skarele.

– Prasidėjo šturmas, vyrai! – sušuko.

Tomas kartu su visais pašoko ir išbėgo. Atlėkęs įsispraudė tarp pirmose eilėse stovinčiųjų.

– Lie–tu–va, Lie–tu–va, Lie–tu–va! – skandavo žmonės prie pagrindinio įėjimo į Radijo ir televizijos komitetą.

Skandavo ir Tomas.

Kai kurių anksčiau atėjusiųjų rankos virpėjo. Tomas pamanė, gal jaudinasi žmonės, o gal bijo. Ne, nepagalvojo, kad bijo. Nebuvo kada.

2.10 val. Radijo ir televizijos komiteto objekte grupė „Alfa“ pradeda savarankišką užduoties vykdymą. Dėl to penki žmonės, vadovaujami skyriaus vedėjo padėjėjo O. E. Tankovo, patenka į radijo komitetą. Du darbuotojai – į antrą aukštą, atjungia perduodančias sistemas ir sulaiko radijo studijos darbuotojus. Dvidešimt žmonių

grupė, vadovaujama 3 sk. viršininko papulkininkio E. N. Čiudesovo

ir 4 sk. viršininko majoro A. I. Mirošničenko, aplenkusi jau važiuojančią

vikšrinę techniką ir desantininkų koloną, anksčiau laiko atvyko prie objekto ir, gavusi leidimą „Zenit-22“ – V. Ačalovo, pradėjo savarankiškai vykdyti operaciją. Naudodami granatas, šaudydami iš automatų metodu „rukopašnogo boja“ įsiveržė į komitetą...

Kad bijo, Tomas pagalvojo galva trinktelėjęs į lango stiklą, kai troleibusas sukosi žiede įvažiuodamas į Antakalnio gatvę.

Ko bijoti? Nebuvo dėl ko bijoti, juk niekas iš budėtojų neturi ginklo.

Tik žodžius ir Lietuvą lūpose bei, matyt, širdyse.

Tai labai svarbu.

Kareiviui, net pačiam pikčiausiam, nuožmiausiam, šaudyti į beginklį negera. Ypač, jei tas neginkluotas, paprastas žmogus, budėtojas, skanduoja ne jį, kareivį, įžeidžiančią skanduotę, o sau pačiam stiprinti skirtą žodį.

Toks žmogus kareiviui, susaistytam priesaikos, sutarties, yra ne priešas. Į tokį šauti sunkiau, jei kareivis blaivus, mąstantis, matantis. Žinoma, jei nėra apsinarkašinęs arba koks nors sadistas.

– O kaip tu, Tomai? Kaip Baku arba Tbilisyje? – paklausė tą vakarą, traukiant prie Aukščiausiosios Tarybos, kažkuri grupiokė.

– Ką? – nesuprato šis.

– Jei įsakymą duotų su kastuvėliais?

– Žmones kapoti?

– Jo.

– Kapočiau, – atsakė ramiai, nepagalvojęs Tomas.

Grupiokė atsilošė, atšlijo nuo jo, tarsi norėdama iš toliau pažvelgti į žmogų, kuris taip gali kalbėti.

– Tikrai? – dar pasitikslino, nes buvo nesuvokiama, kaip taip gali sakyti iš pažiūros protingai atrodantis ir iki šiol, matyt, tokiu laikomas žmogus.

– Kareivis pagal statutą turi pirma įvykdyti įsakymą, o paskui jau gali apskųsti jį aukštesniam viršininkui, jeigu su tuo įsakymu nesutinka, kitaip jį nubaus už įsakymo nevykdymą,

– išpyškino Tomas, pajutęs kontroversiją grupiokei sukėlusį jo atsakymą.

– Tu durnas ar apsimeti toks? – įsitraukė į pokalbį kita grupiokė Solveiga.

– Kareivis veikia pagal statutą, – vėl ramiai jai atsakė Tomas.

– Ar yra toks straipsnis kapoti kastuvėliais taikius demonstrantus? – paklausė Irena.

– Nėra, bet yra straipsnis, kuriame nurodoma vykdyti aukštesnio tiesioginio viršininko įsakymą, – dar sykį pakartojo atsakymą.

– Tai kaip tada? – atakavo Solveiga.

Tomas pasimuistė.

Juodaplaukė Solveiga, blondinė Irena tarsi koks kiniškas in ir jang spaudė jį. Vertė atsakyti į klausimą, kuris jam pačiam nedavė ramybės nuo 1990 metų sausio Baku ir balandžio Tbilisyje įvykių. O dabar tarsi dvi fatališkos kortos iškrito

Tomui – pikų dama ir būgnų dama, dvi simpatiškos merginos.

Nejučia palyginęs jas su kortomis, dar spėjo prisiminti, kad tais laikais, kai lošdavo kortomis durnių ar vežimą, o tai neatmenami laikai, būgnų dama jam visada atrodė gražesnė už pikų. O čia kaip buvo?

Čia jam Irena buvo kritusi į akį nuo pat pirmųjų studijų dienų.

Nelemtas kastuvėlis.

Kažkas kalbėjo, kad kastuvėliais kapojo ir prie Televizijos bokšto, ir Konarskio g. 49.

– Kodėl jie kastuvėliais kapoja žmones, tie žvėrys, ką? – plonu balsu klausė viena keleivė.

– Kad mums baisiau būtų, kad neitume prie pastatų, kad nesaugotume parlamento – paaiškino vyras, kuris čia viską žinojo.

– O gal tie ubagai neturi šovinių? – nusijuokė žilas senolis, kuris kretėjo važiuodamas per duobes taip, kad net keista buvo, kaip jis apskritai gali kalbėti ir dar tokiu aiškiu balsu.

Jie sėdėjo nugaromis į Tomą, todėl tik plaukų kuokštą to keleivio ir matė.

Kur jie visi važiuoja tokiu ankstyvu metu?

Mintis liko be atsako, nes nebuvo ko paklausti, Tomas gale sėdėjo vienas, tolokai nuo priekyje diskutuojančių žmonių.

Jis nenorėjo nieko sakyti.

Nenorėjo dalytis savo šios nakties patirtimi.

Visa tai dar reikėjo apmąstyti, pasverti, įsiminti, įvertinti, tada bus galima kalbėti, daryti išvadas.

Tomas užsimerkė, ir prieš akis dabar iškilo desantininkas, smogiantis kastuvėliu į veidą tam vyriškiui, į kurio parankę stovėjo įsikibęs ir kurio ranka smarkiai virpėjo.

Dar prisiminė Tomas, kaip nustebo pajutęs tą virpulį. Jaudulio, baimės ar kokios nuojautos. Bet juk baimė – sveikas jausmas.

O kodėl tada nustebo? Todėl, kad pats nespėjo išsigąsti.

Išgąstis jam turėjo ateiti vėliau, pasitraukus stresui.

Taip atrodė dabar. Taip yra buvę jau ne kartą.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.