Kapsukas susigrąžino senąjį vardą Marijampolė, buvo rašomos ir leidžiamos istorinės knygos, perlaidoti žuvę laisvės kovotojai, nugriauti seni ir pastatyti nauji paminklai, sodinami ąžuolai.
„Atgimė bažnyčios ir tikėjimas, įstojome į NATO ir Europos Sąjungą, tačiau buvo ir ekonominė blokada, Sausio 13-osios įvykiai, Medininkų tragedija“, – apie parodą „Kėlėmės, ėjome – gyvenkime!“ kalbėjo muziejininkai.
Virtualios fotografijų parodos lankytojams demonstruojamos 1988–2009 m. istorinės akimirkos, kurias užfiksavo ne tik Sūduvoje žinomi fotomenininkai: Romas Linionis, Vytautas Žukauskas, Kęstutis Jakubauskas, Antanas Gudelevičius.
Parodoje dėmesį patraukia V.Žukausko (1940–2016) užfiksuotas įspūdingas vaizdas iš tų laikų, kai iš miesto traukėsi sovietų kariuomenė: desantininkų kovinė mašina Vytauto gatvėje šalia kareivinių užvažiavusi ant lengvojo automobilio ir jį suknežinusi.
1992-ųjų sausį prasidėjo Lietuvos ir Rusijos derybos dėl kariuomenės išvedimo. Maskvoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir tuometis Rusijos vadovas Borisas Jelcinas pasirašė komunikatą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.
Iki 1992-ųjų pabaigos Lietuvos valdžia šalyje buvo perėmusi 52 karinius objektus. Vienas jų – karinis miestelis Marijampolėje. Paskutinis sovietų karys Lietuvos valstybės sieną kirto 1993-ųjų rugpjūtį.
Marijampolės pakraštyje esančiame kariniame miestelyje, statytame XIXa. pabaigoje, sovietų kariuomenė buvo įsikūrusi nuo 1940-ųjų. Iki tol jame buvo 9-asis pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio pulkas, tvarkęs ir gražinęs teritoriją.
Istorikai teigia, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą Vytenio batalionas buvo viena gražiausių lankytinų vietų Marijampolėje. Parko centre buvo baseinas, kurio saloje stovėjo išeivijos dailininko Gabrieliaus Stanulio sukurtas paminklas kunigaikščiui Vyteniui. Sovietmečiu parkas buvo sudarkytas, o paminklas nugriautas. Jis už marijampoliečių paaukotus pinigus buvo atstatytas 2009 m. pavasarį. Paminklo skulptorius – Julius Narušis.
Per antrąjį pasaulinį karą kai kuriais kareivinių pastatais naudojosi Vokietijos armija, o po karo vėl buvo dislokuoti sovietų armijos daliniai. Desantininkai istoriniuose pastatuose pridarė daug žalos, niokojo kultūrinį paveldą. Kai 2000-aisiais kareivinės buvo renovuojamos, buvo aptiktos uždažytos unikalios freskos, tapytos 1936–1939 metais.
Jose vaizduojamas jotvingių karys, neįvardintas Lietuvos didysis kunigaikštis, dr.Jonas Basanavičius, kunigaikštis Kęstutis ties Trakais, karininko Juozapavičiaus žūtis ant Alytaus tilto, kunigaikščio Gedimino laidotuvės. Tarpukariu šias freskas laisvalaikio patalpose nutapė eiliniai kariai. Užnemunėje tai vienintelė išlikusi sieninė tapyba.
Kai iš kareivinių išsikraustė sovietų desantininkai, jose įsikūrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotas pėstininkų batalionas, po kurio laiko tapęs kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionu. Jo muziejuje bei istoriniuose pastatuose lankosi ekskursijos, besidominčios kariniu paveldu.
Netoli kareivinių vartų visus pasitinka ant akmens stovintis geležinis vilkas ir užrašas: „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis“. Tai ne atsitiktiniai žodžiai. 1929-ųjų rugsėjį kunigaikščio Vytenio pulkui dešimties metų jubiliejaus proga Prezidentas Antanas Smetona įteikė vėliavą su šiuo šūkiu.
