Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Krekenavą maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. Šis paveikslas, kuris nuolat maldininkų lankomas ir šiandien, garsėja ypatinga pagarba ir dėkingumu Mergelei Marijai.
Padavimas sako, jog šis stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų, kad šis mokytų žmones mylėti Dievą ir Jo Motiną.
Alexanderis Fridrychas rinkinyje „Historie cudownych obrazow“ teigiama, jog paveikslas buvęs nedidelėje koplytėlėje, o vėliau perkeltas į medinę Krekenavos bažnyčią. Taip prasidėjo Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos tikinčiųjų piligrimystės prie nepaaiškinamais dalykais garsėjančio paveikslo.
Užregistruota nemaža pagijimų. Tai liudija daug padėkos ženklų – votų, yra jų net iš XVI amžiaus. Pirmiesiems votams jau beveik 500 metų. Be to, spėjama, kad patys seniausi votai sulydyti, puošiant paveikslą brangmetalio rūbais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje Krekenavos miestelio gaisre jį iš degančios bažnyčios išnešė senukas, paveikslas apsipynė naujomis legendomis.
Nuo to laiko Krekenavos Mariją imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Kūdikiu ant rankų, jie abu papuošti sidabriniais drabužiais ir karūnomis su brangakmeniais. Giesmes, maldas, odes ir eiles rašė ir paveikslui skyrė garsiausi Lietuvos dainiai Maironis, Vaižgantas, Juozas Naujalis, Pranas Sližys.
1960 m. atliktuose tyrinėjimuose mokslininkai nustatė, kad paveikslas tikrai yra senas, nutapytas Italijos mokyklos stiliumi ir papuoštas Vilniaus auksakalių pagamintais paveikslo rūbais.
Nuo 2015 m. paveikslas buvo Vilniuje, Prano Gudyno restauravimo centre, kur nuostabios restauratorės Janinos Bilotienės širdimi ir rankomis nuimtos per ilgą laiką susikaupusios dulkės ir grąžinti tikrieji atspalviai bei bruožai.
