Kitoks kaimas Prienų rajone, kurio neišdraskė net sovietų valdžia: bendruomenės nariais tampa ir kauniečiai

Šilavoto kaimas (Prienų r.) ir prie jo prigludęs davatkynas, kurio pamaldžių moterų net sovietų valdžia nesugebėjo išdraskyti, vilioja ne tik vietinius gyventojus. Ši vieta daug kam tapo antraisiais namais.

Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Davatkyną puoselėjanti M.Lincevičienė čia turi ir jos giminaitei priklausiusį namą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Davatkyną puoselėjanti M.Lincevičienė čia turi ir jos giminaitei priklausiusį namą.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas. Davatkėlių kambariuose rodomi joms priklausę asmeniniai daiktai, drabužiai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto šaltiniai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto šaltiniai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto šaltiniai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto šaltiniai.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavoto davatkynas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Šilavotas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (23)

Lrytas.lt

Aug 7, 2021, 10:46 AM, atnaujinta Aug 7, 2021, 10:48 AM

Šilavoto davatkyno bendruomenė yra vienintelė tokia Lietuvoje. Jos ištakos siekia dar XIX amžių, kai prie Šilavoto kaimo pušyne našlėmis tapusios ar šeimų nesukūrusios kaimo moterys pasistatė kuklius medinius namus ir įkūrė neformalų moterų vienuolyną, vadintą Šilavoto davatkynu. Pamaldžios davatkėlės buvo kaimo bendruomenės ramstis.

Dabartinės bendruomenės nariai puoselėja ne tik istorinį Šilavoto davatkyno palikimą, jame įkūrė unikalų muziejų, bet ir stebina naujais užmojais.

Šios bendruomenės nariais yra ne tik vietiniai žmonės, bet ir kauniečiai bei įvairių kitų miestų gyventojai.

Iš Kauno skubą į Šilavotą

40 kilometrų nuo Kauno nutolęs Šilavotas – gražus kaimas, turintis seną bažnyčią, mokyklą, ambulatoriją, pašto skyrių. Kalvotoje vietoje esančiame miestelyje gyvena apie 300 gyventojų.

Iš Šilavoto kilusi, Kaune gyvenanti ir sostinėje dirbanti Viktorija Bielevičienė 2019 metais įkūrė oficialią Šilavoto davatkyno bendruomenę. Bet jos ištakos – kur kas senesnės.

„Aš sakau, kad mano lova yra Kaune, o širdis – Šilavote“, – kalbėjo V.Bielevičienė, gausios ir garsios Dabrišių giminės atstovė, kurios giminaitė Marijona Dabrišiūtė buvo pirmoji Šilavoto davatkyno gyventoja.

Viktorijos motina Marija Lincevičienė yra muziejininkė, besirūpinanti Šilavoto davatkynu, kuris nuo 2007 metų tapo Prienų krašto muziejaus padaliniu.

Davatkyną įkūrė giminaitė

Dabar Šilavoto davatkyne stovi du autentiški gyvenamieji namai ir du ūkiniai pastatai – pašiūrė ir rūsys. Dar vienas namas priklauso M.Lincevičienei ir jos šeimai. Trobelės aptvertos žiogrių tvora ir primena mažą kaimą.

Kukliuose namuose eksponuojami davatkyno gyventojoms priklausę daiktai – suknelės, skaros, batai, rankinės, buities apyvokos reikmenys bei darbo įrankiai, nes moterys siuvo, audė, verpė, mezgė.

Lankytojai gali pamatyti ir pačių davatkyno gyventojų bei jas lankiusių žmonių nuotraukų, religinės literatūros ir šventųjų paveikslų.

M.Lincevičienė pasakojo, kad dabar jau sunku pasakyti, kas vienišas Šilavoto moteris paskatino pasirinkti asketišką gyvenimą, bet jos tėvo teta M.Dabrišiūtė nusipirkusi nederlingos žemės iš vietinio ūkininko pirmoji 1895 metais pušyne pasistatė namelį ir jame įsikūrė.

Ja pasekė ir kitos pamaldžios Šilavoto gyventojos. Vienu metu davatkyno teritorijoje stovėjo 7 gyvenamieji namai, vieni didesni, kiti labai maži. Juose po vieną ar kelias gyveno 14 moterų.

Davatkėlės buvo svarbios kaimo bendruomenei, nes ne tik dirbo savo darbus, bet ir prižiūrėjo Šilavoto bažnyčią, padėjo kunigams ir aplinkiniams, slaugė ligonius, kaimo gyventojus mokė amatų, rašto bei dvasinio ugdymo. Pirmojo pasaulinio karo metais davatkyne veikė daraktorių mokykla.

Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais pas davatkėles slėpėsi kaimo gyventojai ir jie nebuvo išvežti į tremtį.

Neišvaikė net sovietmečiu

Sovietmečiu davatkyno gyventojos buvo priėmusios ir vieną vyrą. Tai buvo vietinis savo namų ir pajamų neturintis varguolis. Jam už kaimelio tvoros jos pastatė namą ir juo rūpinosi. Sovietmečiu moterys slapta, rizikuodamos ruošė apylinkių vaikus Pirmajai Komunijai. Viena moterų – Ona Mieldažytė – už tikybos mokymą buvo nuteista.

Pati M.Lincevičienė, kaip ir kiti Šilavoto gyventojai, nuolat lankydavosi davatkyne, jo gyventojos, nors pačios gyveno labai kukliai, būtinai visus vaišindavo. Didžiausia prabanga būdavo, kad galėjai atsigerti vandens, nes nešti jo į davatkyną iš kaimo šulinio buvo labai sunkus darbas.

Nors moterys buvo pamaldžios, jos buvo nepaprastai tolerantiškos, kitų už įvairias silpnybes nesmerkė.

„Sovietmečiu moterys nėjo dirbti į kolūkį, todėl buvo baudžiamos, joms elektra buvo įvesta tik XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.

Esu įsitikinusi, kad davatkyną saugo aukštesnės jėgos, nes jis nebuvo išdraskytas. Šilavoto žmonių gyvenimas buvo neatsiejamas nuo davatkyno, todėl pamaldžių moterų veiklos niekas niekam neskundė“, – kalbėjo M.Lincevičienė.

Pati moteris su savo šeima taip pat trejus metus gyveno davatkyne.

„Sūnus Petras vaikystėje sirgo astma. Jam reikėjo gryno oro, todėl atsikraustėme čia. Gal jis tą ligą išaugo, o gal padėjo davatkyno aplinka, bet dabar sūnus jau suaugęs ir problemų dėl sveikatos nebeturi“, – džiaugėsi M.Lincevičienė.

Kviečia menininkus ir poetus

2000-aisiais mirė paskutinė tikroji davatkyno gyventoja, ir Šilavote gyvenanti M.Lincevičienė ėmė rūpintis, kad ši vieta nesunyktų.

Nuo 2004 metų davatkyne buvo pradėti organizuoti kultūros renginiai – menininkų plenerai. Ilgametis jų kuratorius buvo kaunietis tapytojas Alfonsas Vilpišauskas – M.Lincevičienės sūnaus Petro mokytojas.

Po A.Vilpišausko mirties jau tapęs žinomu menininku P.Lincevičius tęsia plenerų tradiciją. Rugpjūtį menininkai iš įvairių miestų vėl suvažiuos į davatkyną.

„Plenerų metu Šilavoto moterys menininkams ruošia maistą, šie gyvena ir muziejaus teritorijoje, ir mano namelyje. Svarbu tai, kad menininkai bendrauja su kaimo gyventojais, didelius ir mažus moko meno paslapčių“, – sakė M.Lincevičienė.

Davatkyno kiemą puošia kauniečio skulptoriaus Sigito Straigio plenerų metu sukurtos medžio skulptūros.

Taip pat davatkyne vyksta edukacinės programos moksleiviams, netradicinio ugdymo dienos, senųjų amatų pristatymai, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, Tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės.

Visai neseniai privačių rėmėjų pastangomis davatkyne pagaliau buvo įvestas vandentiekis, dabar statoma nauja medinė valgykla, kuri čia visada buvo.

Bendruomenė įsigijo sklypą

Pavyzdys, kaip nelikti abejingai kitiems, matyt, yra ir M.Lincevičienės dukros V.Bielevičienės kraujyje. Moteris 2019 metais įsteigė oficialią Šilavoto davatkyno bendruomenę, nes tik taip galėjo pradėti rinkti pinigus vienam konkrečiam tikslui įgyvendinti.

V.Bielevičienė pasakojo, kad miestelio centre prie mokyklos jos direktorius Jonas Mikučiauskas daugiau nei prieš 10 metų pradėjo sodinti įvairius augalus ir norėjo įkurti parką, bet augalai vis neprigydavo.

Prieš keletą metų vietinė bendruomenė sumanė iš vieno ūkininko įsigyti beveik 1 hektarą žemės, esančios pačiame Šilavoto centre, visai netoli mokyklos, ir joje įkurti bendruomenės parką.

„Ūkininkas savo žemės visai neketino parduoti, nors ne vienas jo to prašė. Bet kai sužinojo, kam mums jos reikia, sutiko žemę perleisti bendruomenei.

Pradėjome ieškoti lėšų. 8 tūkstančius eurų paaukojo patys įvairiausi žmonės, kurie nėra abejingi Šilavotui. Sandoris įvyko šią vasarą“, – džiaugėsi V.Bielevičienė.

Savo sklype bendruomenė nori įkurti poilsio ir sporto erdves, vaikų žaidimo aikštelę, pasodinti medžių ir gėlynų.

Dabar bendruomenė pinigų ieškos šiam darbui.

Išsaugojo net 18 šaltinių

Netoli Šilavoto davatkyno esančiame miške teka 18 šaltinių. Žmonės tiki, kad jų vanduo yra gydantis. Tačiau jie srovena privačioje žemėje. V.Bielevičienė pasakojo, kad neseniai sužinojo, jog mišką planuojama kirsti.

„Supratome, kad tokiu būdu gali būti sunaikinti ir šaltiniai. Kreipiausi į įvairias valdžios institucijas, bet niekas į mūsų prašymą sustabdyti kirtimus privačioje žemėje nereagavo. Sukluso tik Kultūros paveldo departamentas.

Specialistai nustatė, kad šaltiniai teka teritorijoje, kuri yra prie Naujasodžio piliakalnio, kuris yra saugomas, todėl ir šaltiniuotą vietą paskelbė saugoma“, – džiaugėsi V.Bielevičienė.

Verslininkai miško nebekirto ir taip bendruomenė išsaugojo dar vieną brangų išskirtinį objektą.

„Be Šilavoto davatkyno nebūtų bendruomenės, be bendruomenės nebūtų ir davatkyno“, – sakė V.Bielevičienė.

Šilavotas kūrėjai tapo antrąja gimtine

Aldona Ruseckaitė,  buvusi ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, poetė, prozininkė:

„Mano tėviškė buvo už kelių kilometrų nuo Šilavoto, Ingavangio kaime. Atsimenu, kad davatkymo moterys dar mano motiną mokė siūti pūkines antklodes, o prieš šventes už tai aš, vaikas, davatkėlėms turėdavau nunešti kiaušinių, sūrio.

Viena iš davatkėlių O.Mieldažytė mane, kaip ir kitus Šilavoto ir jo apylinkių vaikus, ruošė Pirmajai Komunijai. Vėliau ryšiai su Šilavoto davatkynu nutrūko. Jie atsinaujino, kai M.Lincevičienė nusprendė davatkyne įkurti muziejų, ji su kitomis Šilavoto gyventojomis nedrąsiai klausė patarimų, kaip tai padaryti, nes dirbau Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Taip ryšiai atsinaujino.

Kadangi mano tėviškės nebėra, namas nugriautas, žemės numelioruotos, Šilavoto davatkynas tapo antrąja gimtine. Dabar į Šilavotą vykstu dažnai, tapau ir šios bendruomenės nare. Džiaugiuosi, kad mums visiems pavyko nusipirkti sklypą, kuriame kursime parką. Tai nuostabūs, labai geri žmonės. Tokia bendruomenė Lietuvoje tikrai yra vienintelė.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.