1937 metų lapkričio 1-ąją neveikiančiose senosiose Kauno kapinėse, kurias kauniečiai iki šiol vadina Ramybės parku, atidarius lakūnams S.Dariui ir S.Girėnui skirtą mauzoliejų, jau kitą dieną pamatyti didvyrių kūnų plūdo dešimtys tūkstančių žmonių.
Sovietmečiu nepriklausomos Lietuvos istoriją, laisvę ir katalikiškas vertybes puoselėję žmonės lapkričio 1-ąją degdavo žvakes prie mauzoliejaus, kaip ir visose kapinėse, todėl jos buvo uždarytos ir sunaikintos, paverstos parku.
Dabar mauzoliejaus vietoje yra paminklinė lentelė, o patys lakūnų palaikai ilsisi Aukštuosiuose Šančiuose, karių kapinėse.
Ne vienas kaunietis prisimena, kaip mauzoliejus atrodė. Tai, ką pavyko išsaugoti, apipinta intriguojančiomis istorijomis.
Yra manančių, kad mauzoliejų būtų verta atstatyti, o S.Dariaus ir S.Girėno palaikus perlaidoti kitoje kriptoje – prie Prisikėlimo bazilikos, kur tai ir buvo planuota padaryti.
Pagarba buvo išskirtinė
94 metų kaunietis architektas A.Rimša ir jo sūnus, tos pačios profesijos atstovas Aidas Rimša jaunesnysis daug metų domisi S.Dariaus ir S.Girėno asmenybėmis bei su jų palaikais susijusiomis peripetijomis.
A.Rimkus dirbo Pramoninės statybos projektavimo institute, o kai išėjo į pensiją, savo gyvenimą paskyrė Nepriklausomos Lietuvos asmenybių įamžinimo, kuris buvo sunaikintas, atkūrimo reikalams. Surinko žinių ir apie S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų, kuris sovietmečiu buvo sulygintas su žeme, o Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę pradėta svarstyti, kad galbūt vertėtų jį atkurti.
„1933 metų liepą, kai S.Darius ir S.Girėnas perskrido Atlanto vandenyną, bet žuvo dabartinės Lenkijos teritorijoje, jų palaikai buvo pargabenti ir pagerbti taip, kaip jokių kitų tautos atstovų, o kūnai balzamuoti“, – pasakojo A.Rimša.
Planuota, kad lakūnams bus skirta prabangi kripta po Prisikėlimo bažnyčia. Tačiau šventovė dar nebuvo baigta statyti. 1934 metų spalį Lietuvos aeroklubo posėdyje buvo nuspręsta, kad reikia pastatyti laikiną mauzoliejų.
Tam buvo parinkta garbinga vieta miesto centre veikusiose kapinėse.
Atidarė lapkričio pirmąją
A.Rimša pasakojo, kad mauzoliejų projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis su savo grupe ir už tai net honoraro neprašė. Projektavimo darbai truko apie 10 mėnesių. Mauzoliejaus statyba Lietuvos aeroklubui kainavo 32 tūkstančius 468 litus.
Daugiau negu metus mauzoliejus stovėjo tuščias. Lakūnų palaikai iš tuometinio Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmų koplyčios į mauzoliejų buvo perkelti 1937 metų lapkričio 1 dieną. Mauzoliejaus lankymas prasidėjo lapkričio 2-ąją.
Bet po 3 metų prireikė pakartotinio lakūnų kūno balzamavimo, todėl iš mauzoliejaus 1940 metais jie vėl buvo grąžinti į Medicinos fakultetą. Išvežti lakūnų palaikai su sarkofagais čia daugiau nesugrįžo.
1959 metais naikinant senąsias Kauno kapines mauzoliejus buvo sulygintas su žeme.
Karstus pavyko net paliesti
A.Rimkui tarpukariu pačiam yra tekę lankytis mauzoliejuje, tuo metu jame dar buvo lakūnų palaikai. Apie 1992 metus archyvuose jis rado V.Landsbergio-Žemkalnio kurtus brėžinius ir kitą medžiagą, kurioje labai aiškiai nurodyta, koks mauzoliejus buvo.
Virš žemės paviršiaus mauzoliejus buvo apskritas, 0,6 metro aukščio ir apie 7,2 metro pločio statinys, padengtas tašyto pilko granito plokštėmis.
Ant jo vienoje pusėje buvo pastatyta lenkta 1 metro aukščio pilko granito sienelė, kurios viduryje kilo dvigubas 3,5 metro aukščio pilko granito kryžius. Ant sienelės buvo bronzinis užrašas – lakūnų pavardės ir jų žūties data.
Mauzoliejaus viršus buvo grįstas pilko granito mozaika, centre įrengtas metalinėmis grotelėmis dengtas švieslangis.
Į mauzoliejų, kurio pagrindinė dalis buvo po žeme, vedė dveji laiptai. Laidojimo kripta po žeme buvo beveik 4 metrų aukščio. Prie įėjimo buvo įrengti metaliniai vartai.
„Atsimenu, kad į mauzoliejų nusileidus vienais laiptais jo centre stovėjo karstai su balzamuotais lakūnų kūnais. Karstus buvo galima paliesti. Šviesa ant jų krito iš viršaus per švieslangį. Pabuvus kriptoje kitais laiptais buvo galima išlipti į žemės paviršių“, – pasakojo A.Rimša.
Architektui pavyko pabendrauti ir su V.Landsbergiu-Žemkalniu. Pokalbis vyko 1992 metų rudenį Kačerginėje. Mauzoliejaus autorius nenorėjo, kad statinys būtų atstatytas, pageidavo, kad geriau jo vietoje būtų atminimo lenta, galbūt gyvatvorė ir prie lentos vedantis takas.
Mauzoliejų reikėtų atstatyti
Tėvas ir sūnus Rimšos atsimena, kad 1996 metais mauzoliejus tuometiniame Ramybės parke buvo atkastas. Kriptos duobė buvo aptverta medine tvora ir uždengta laikina medine pavėsine. Ten ėmė rinktis girtuokliai, kurie mauzoliejų prišiukšlindavo.
Sprendimą, kad mauzoliejų reikia užkonservuoti, 2004 metais priėmė komisija, kuriai vadovavo tuometinis Kauno vicemeras Erikas Tamašauskas.
Jis pasakojo, kad betoninė apatinė mauzoliejaus dalis buvo išlikusi, bet tada trūko pinigų ir bendro sutarimo, ką su juo daryti, todėl, nenorint mauzoliejaus liekanoms dar labiau pakenkti, jis buvo užpiltas smėliu.
Architektas A.Rimša jaunesnysis įsitikinęs, kad dabar mauzoliejų reikėtų atstatyti.
„Kitose šalyse lakūnai, kurie įveikė Atlantą, nors tai padarė vėliau nei S.Darius ir S.Girėnas, nepaprastai gerbiami ir jų atminimas puoselėjamas. Dabar, kai Lietuva jau turi pinigų ir technologijos tokios, kad sukurti mauzoliejaus repliką nebūtų sudėtinga, tai reikėtų padaryti“, – įsitikinęs architektas.
Išsaugojo istorinį kryžių
O ką būtų galima rodyti atkurtoje kriptoje? Eksponatų būtų, nes kai kurias detales, buvusias mauzoliejuje, išsaugoti pavyko ir jos yra Lietuvos aviacijos muziejuje.
Buvęs ilgametis šio muziejaus vadovas, dabar muziejininkas Remigijus Jankauskas pasakojo, kad nors dar buvo vaikas, bet puikai įsiminė, kad 1958 metais per Vėlines motina jį vedėsi į Ramybės parką prie mauzoliejaus.
„Nors man buvo tik 4 metai, bet įspūdis, matyt, buvo toks stiprus, kad įsirėžė į atmintį. Manau, dėl to, kad buvo ir baisu, ir nuostabu. Rinktis Ramybės parke ir ten degti žvakes mirusiesiems jau buvo draudžiama, bet žmonės to nepaisė.
Prie mauzoliejaus buvo daug žmonių ir žvakių“, – prisiminimais dalijosi R.Jankauskas.
Kitais metais kapinės jau buvo sunaikintos. Griaudami mauzoliejų darbininkai nusprendė pasiimti ir paslėpti dvigubą statinį puošusį kryžių. Kad jis tilptų į automobilio bagažinę, kryžius buvo perpjautas per pusę.
„Kryžiai buvo nuvežti į Žaliakalnį, žydų kapinių teritorijoje tada veikė restauravimo dirbtuvės, jų garažo rūsyje mauzoliejaus detalės ir buvo paslėptos“, – pasakojo R.Jankauskas.
1990 metais kryžiai paslapčia buvo atvežti į Ramybės parką prie mauzoliejaus ir palikti. Kadangi jų niekas nesaugojo, jie atsidūrė muziejuje.
Atminimo lentą gavo už butelį
Muziejininkai saugo ir dar vieną – varinę – lentą, kuri taip pat buvo kriptoje. S.Darius dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Jo bendražygiai mauzoliejuje pakabino apie tai bylojusią varinę atminimo lentą.
„Vienas vokiečių kilmės kaunietis tą lentą už butelį degtinės nusipirko iš mauzoliejų ardžiusių darbininkų. Vėliau jis emigravo į Vokietiją. Jo sūnus norėjo tapti lakūnu ir ieškojo, kur pigiau už tokius mokslus reikia mokėti.
Taip jis atsidūrė Kaune. Mokytis skraidyti jam nesisekė. Vyras bažnyčioje prisiekė, kad jei vis dėlto taps lakūnu, S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubui padovanos tą lentą“, – pasakojo R.Jankauskas.
Taip ir nutiko. Taip pat muziejuje greta kryžių, atminimo lentos saugomi ir du ąžuoliniai karstai. Lakūnų palaikai buvo pargabenti metaliniuose karstuose. Bet rengiantis atsisveikinimui su jais tie karstai buvo įdėti į ąžuolinius gražius įdėklus.
„Kai kūnai buvo balzamuoti, buvo pagaminti kiti variniai karstai su stikliniais langais. Tokiuose sarkofaguose jie ir buvo paguldyti mauzoliejuje. Ąžuolinius karstų įdėklus sovietmečiu išsaugojo J.Jablonskio mokykloje dirbęs darbų mokytojas Andrius Dručkus. Jis ten net buvo įkūręs muziejų ir karstus buvo galima pamatyti. Už tai sovietai jį atleido iš darbo. Dabar ąžuoliniai karstai saugomi muziejuje esančioje kriptoje“, – sakė R.Jankauskas.
Variniai sarkofagai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Nors S.Darius ir S.Girėnas yra tautos didvyriai, muziejininkas nemano, kad mauzoliejų senosiose neveikiančiose Kauno kapinėse reikėtų atstatyti.
Planavo perlaidoti prie Prisikėlimo bažnyčios
Gytis Ramoška, aviacijos istorikas:
„S.Darius ir S.Girėnas buvo tikri tautos didvyriai, todėl jų mauzoliejus buvo lankomas. Manau, kad per trejus metus jį galėjo aplankyti apie 50 tūkstančių žmonių. Savaitgaliais į Kauną dėl to atvykdavo ir provincijos gyventojai.
Mauzoliejus, kaip ir visos kapinės, buvo sunaikintos dėl to, kad lapkričio 1-ąją net ir sovietmečiu ten rinkdavosi žmonės, degdavo žvakutes ir kildavo stichiški mitingai prieš sovietų santvarką. Kapinės panaikintos 1959 metais.
Patys lakūnai, žuvę 1933 metų liepos 17-ąją, į Kauną buvo pargabenti po dviejų dienų. Po kelias dienas trukusio tautiečių atsisveikinimo su jais vėlų liepos 23-iosios vakarą abu karstai buvo atvežti į Teismo ir socialinės medicinos institutą, kuris sovietmečiu tapo Kauno medicinos institutu.
Kūnus balzamavus jie buvo paguldyti į naujus varinius karstus ir pastatyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto koplyčioje, nes mauzoliejus lakūnams Senosiose miesto kapinėse dar nebuvo pastatytas. Į mauzoliejų karstai buvo perkelti 1937 metų lapkričio 1-ąją.
Okupavus Lietuvą sovietams paaiškėjo, kad dėl netinkamų mumijoms laikyti mauzoliejuje sąlygų karstus reikia grąžinti į VDU Medicinos fakulteto koplyčią. Tai padaryta 1940 metų gruodžio 17 dieną.
Artėjant antrajai sovietų okupacijai ir vokiečiams traukiantis iš Kauno nutarta lakūnų palaikus paslėpti. Grupė VDU Medicinos fakulteto darbuotojų 1944 metų kovo 18-osios naktį varinius karstus su balzamuotais lakūnų kūnais užmūrijo Medicinos fakulteto rūsyje, priešais lifto šachtą. Toje nišoje lakūnai variniuose karstuose gulėjo 20 metų.
1962 metais S.Dariaus dukra Nijolė Dariūtė sužinojo, kad jaunas skulptorius lakūno sūnus Vytautas Mačiuika nori sukurti diplominį darbą – S.Dariaus ir S.Girėno skulptūrą. Tai medikę paskatino ieškoti paslėptų lakūnų kūnų ir su kolega slėptuvę ji rado 1963 metais.
Palaikai gana paskubomis buvo palaidoti 1964 metais Aukštųjų Šančių kapinėse. Iš pradžių vietoj paminklo buvo pastatytas paprastas akmuo. V.Mačiuikos sukurta skulptūra stovėjo Vilniuje, pievoje prie Dailės akademijos pastato.
Aviacijos sporto federacijos nariai pasirūpino, kad ši skulptūra 1968 metais atsirastų ant S.Dariaus ir S.Girėno kapo. Prieš ją pastatant jų kūnai buvo iškelti, kapavietė ir jos aplinka labiau aptvarkyta. Nuo tada lakūnai su jiems skirtu paminklu ilsisi ramybėje.
Tiesa, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo siūlymų S.Dariaus ir S.Girėno palaikus perkelti prie Prisikėlimo bažnyčios, kaip ir buvo planuota, aš tam taip pat pritariau, bet to nebuvo padaryta.“
