Reinholdas Braunas su kovos draugais dalyvavo įnirtinguose mūšiuose Čekoslovakijoje, kai gegužės devintosios rytą pasiekė žinia: viskas baigta – karas pralaimėtas, Vokietija kapituliavo. Staiga jis suvokė, jog tai, ką paskutinėmis savaitėmis jautė nenumaldomai artėjant, virto siaubinga realybe. Visa žemė alsavo krauju, paskui draugus ir priešus pamėkliškai nutįso žudikiškas ir tamsus pralaimėto karo šleifas. Viskas baigta! Jo tėvynė sudėjo ginklus. Jo šalis pralaimėjo karą.
Vokietija buvo nubausta taip, kaip niekada anksčiau. Tai, ką jis dabar tikrai žinojo, buvo sunkiai suvokiama ir kiekviena kūno ląstelė priešinosi šiai baisiai minčiai. Ar dėl to reikėjo šešerius metus narsiai laikytis visuose frontuose?!
Ar tai, kad lydimi nevilties – vienintelės palydovės, dabar turėjo trauktis į sudegintų miestų griuvėsius, galėjo būti atpildas už visas patirtas kančias, praradimus ir nuolatinę mirties baimę? Ar dėl to turėjo žūti milijonai bendražygių? Ar eidamas į frontą jis nebuvo šventai įsitikinęs, jog eina ten tam, kad apsaugotų savo tėvų žemę nuo pražūties? O ta begalė suluošintųjų ir sužalotųjų? Armija siaubingai paženklintųjų?! Ar ir jų auka veltui?
Sutrikęs Reinholdas stovėjo pilkoje žuvusių vokiečių kareivių masėje. Atrodė, kad visas pasaulis skęsta beprasmiškai pralietame kraujyje. Katastrofos suvokimas lėtai, bet negailestingai skverbėsi į širdis bei protus ir kėlė žodžiais sunkiai nusakomus jausmus, o nuojauta kuždėjo, jog ši būsena lydės visą likusį gyvenimą.
Dabar nebereikėjo atremti atūžiančių, viską trypiančių rudųjų priešo ordų, tereikėjo skubiai atsitraukti į negailestingai nuplaktą tėvynę. Bet koks pasipriešinimas neteko prasmės. Likę gyvi sumuštos armijos likučiai šliaužė iš savo priedangų, kad galėtų atsitraukti. Per šalį ritosi nesulaikoma atsitraukimų banga.
Taip prasidėjo jo ilga kelionė atgal į tėvynę, į Vokietiją, kurią lydėjo nelaisvė, pažeminimas, badas, šaltis, nepakeliamas darbas ir žiaurios bausmės. Jis matė, kaip buvę kovos draugai už papildomą duonos kąsnį išdavė savo tautiečius. Jis pažino niekšybę ir tikrą draugystę.
Kartu su kovos bendražygiais Braunas patyrė nusivylimo kartėlį, kad visos aukos ir vargai buvo beprasmiai, Vokietija krito, o abiejose kovotojų pusėse – kalnai lavonų, sugriauti miestai ir daugybė suluošintų likimų.
Lrytas.lt skaitytojams siūlome knygos „Randai. Sutriuškinimas, nelaisvė, išsigelbėjimas“ ištrauką.
* * *
Kiek bendražygių mirė pakeliui? To aš nežinau... Ir vėl milžiniška purvinų bei pavargusių kareivių grandinė pajudėjo naujų iššūkių link, kurie turėjo pavadinimus: spygliuota viela, alkis ir vargas. Mums dar reikėjo įveikti du kilometrus, tačiau vos vilkome kojas, silpniausieji buvo įsikibę į tuos, kurie dar galėjo šiek tiek judėti, ir tempėsi iš paskos.
Visa ši procesija veikiau panėšėjo į pulką numirėlių nei į gyvų vokiečių kareivių koloną. Kai kuriems nepavyko įveikti net ir šios nedidelės atkarpos – palūžę jie liko gulėti ant kelio. Vėliau šios varganos būtybės buvo sumestos į nedidelį vežimą ir atgabentos mums iš paskos į stovyklą.
Netrukus vėl buvome apjuosti spygliuota viela su galybe kulkosvaidžiais ginkluotų sargybos bokštelių, iš kurių buvo sekamas kiekvienas mūsų žingsnis. Ir vėl galėčiau pasakoti apie daugybę kankinimų ir nežmoniško elgesio apraiškų, kuriuos teko patirti, vos tik atvykome į stovyklą. Juk buvome tik menkaverčiai gyvuliai. Su mumis buvo galima elgtis kaip panorėjus.
Šiuos baisiausius pažeminimus norėčiau aprašyti trumpai, nes bijau, kad jie manęs neužpultų tarsi kokios furijos, kurios šėtoniškai džiaugtųsi, galėdamos mano fantaziją dar kartą įtraukti į tų kankinimų sūkurį. Vienas tokių nutikimų įvyko tada, kai mūsų paklausė, kas negaluoja, ir šimtai belaisvių prisipažino patyrę kankinamą viduriavimą. Prie šių žmonių prisijungiau ir aš. Tada mus nuvedė į aikštę, kur buvo duotas įsakymas visiems nusimauti kelnes ir pateikti viduriavimo įrodymų.
Už mūsų nugarų pasirodęs vienas tų stovyklos policijos antžmogių ėmė riaumojančiu balsu šaukti, esą gal mes bepročiai, juk jis negalintis matyti kraujo! Ir tiems nelaimėliams, kuriems akimirksniu nepavyko išnykti bendroje kenčiančiųjų minioje, iš kurios jie atsiskyrė vildamiesi, kad jų kančios bus sumažintos, netrukus teko patirti skaudžius rimbo kirčius. Stovyklos policininkai su savimi nuolat nešiojosi kokią nors lazdą arba rykštę.
Tie belaisviai, kurie jau nebegalėjo pajudėti iš vietos, vėliau buvo nugabenti į „stovyklos ligoninę“, apie kurią papasakosiu vėliau. Šie išgamos liepė mums nusirengti marškinius ir nusimauti kelnes, o tada galutinai apiplėšė atimdami paskutinius dar likusius daiktus, kuriuos laimingo atsitiktinumo ar vikrių judesių dėka buvo pavykę išsaugoti. Ne! Šio gėdingo akto nenorėčiau detaliau aprašinėti. Sunku kalbėti ir apie didžiulį mano nelaimės draugų, kuriuos palietė šis įvykis, sumišimą, nes tie, kurie su mumis taip elgėsi, buvo vokiečiai, tapę mūsų priešų pakalikais!
Mus apiplėšinėjo vokiečiai – tėvynainiai! Tie, kurie mūsų nugaras talžė rykštėmis, taip pat buvo vokiečiai! Būtent tuomet atbukęs protas mums ir pasitarnavo. Kaipgi būtume galėję visa tai ištverti? Vis dėlto dar kažkur giliai pasąmonėje mintys sukosi, ir staiga aš suvokiau, kad mes turėjome pralaimėti karą.
Mūsų stovykla beveik nesiskyrė nuo tų, kuriose jau teko būti. Teritoriją juosė dviguba spygliuota tvora, joje stovėjo daugybė barakų, užsilikusių čia dar nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Tai buvo veikiau ne barakai, o seni, pusiau sutrūniję mediniai aptvarai. Stovykloje buvo ir virtuvė, kurią ir dieną, ir naktį akylai saugojo nesąžiningų stovyklos policininkų būrys.
Tiesa, čia taip pat buvo įkurta „kultūros grupė“. Ji vadinosi antifašistine, o jos nariai buvo apgyvendinti atskirame, geresniame ir atokiau nuo visų kitų belaisvių esančiame barake, kuris gausiai buvo „išpuoštas“ didžiųjų rusų vadų portretais, o viršuje kabėjo plakatas su šūkiu, skelbiančiu mums visiems, kad šio barako gyventojai kovoja už didžiosios sovietinės kultūros skleidimą.
Visą pirmą naktį vyko utėlių naikinimas. Chaotiškoje grūstyje reikėjo nusirengti ir lydint keiksmų lavinai bei stumdantis tarpusavyje atiduoti savo nudriskusius drabužius į dezinfekcinę kamerą. Paskui mus nuvarė į priešingą stovyklos pusę. Ten prie vieno barako sienos mūsų laukė visas būrys pilkų būtybių su žirklėmis bei primityviais skustuvais rankose. Prie jų jau grūdosi nuogų, dvokiančių žmogystų minia, kuri lėtai, su pertrūkiais yrėsi į priekį.
Po šios procedūros, kai nuo galvų ir visų intymių vietų buvo pašalinti plaukai, atsirado šiek tiek daugiau erdvės ir jau buvo galima nusiprausti prie ten esančio kubilo. Tačiau kuris iš mūsų turėjo rankšluostį ir muilo? Gerą valandą stovėjome nuogi ir siaubingai šalome. Staiga kilo baisinga sumaištis, nes mūsų drabužiai iš dezinfekcinės kameros buvo grąžinti urmu. Kiekvienas puolė ieškoti savųjų. Kažkas nerado kelnių, kažkas – marškinių. Triukšmas nesiliovė.
Staiga atsidarė durys ir buvome išvaryti į lauką. Naujas kalinių būrys ėmė spraustis į vidų. Lauke, apsupti niekšingų stovyklos policininkų, akylai stebinčių, kad nė vienas nepasišalintų iš šios vietos, laukėme toliau. Nors buvome siaubingai, kaip dar niekada iki šiol, išvargę, pailsėti neturėjome jokios galimybės.
Pagaliau paryčiui viso ešalono utėlių naikinimo procedūra buvo baigta ir mes patraukėme ten, kur mintimis jau seniai buvome nuklydę – marširavome link virtuvės! Priešais vieną palapinę stovėjo du galingi katilai. Bemat prie jų nutįso kone bekraštė eilė. Netrukus per visą eilę nuvilnijo nerimas – iš priekio atsklido gandas, jog sriubos porcija tėra pusė konservų skardinės.
Be to, tai esąs tik skystas viralas, kurį patogiai galima nuryti vienu ypu. Ši žinia išgąsdino. Niekas nenorėjo tuo patikėti, tačiau visi buvo sunerimę. Ir iš tiesų netrukus patys galėjome įsitikinti šių žodžių teisingumu. Nuvilnijusi žinutė pasitvirtino. Tai buvo vienas iš gandų, kurie visuomet išsipildydavo, nors ir būdavo stipriai neigiami. Išsipildymo įrodymais netrukdavome įsitikinti, o susierzinimas ir nusivylimas bereikšmiuose mūsų ginčuose buvo nuolatinė reakcija.
Tuo metu jautėmės tokie sugniuždyti, kad negalėjome nei matyti, nei girdėti vieni kitų, o net ir nekalčiausia veido išraiška virsdavo pikdžiugiška, šėtoniška grimasa. Tą dieną buvome tokie išsekę ir mirtinai pavargę, kad šios pykčio žiežirbos vos nevirto didžiuliu gaisru. Susiradę laisvą plotelį, kritome tarp barakų tiesiai ant žemės ir netrukus miegojome kaip užmušti.
Prieš pietus padalijo duoną. Godžiai tarsi žvėrys griebėme ją, gromulavome ir rijome kaip apsėsti! Duona! Ar žinote, ką reiškia šis žodis? Duona! Ar įsivaizduojate tas kančias ir tą didelę laimę? Ką jaučia dieną ir naktį kenčiantys ir alkstantys žmonės? Ar galite įsivaizduoti praradusių bet kokią viltį nelaimingųjų šauksmus ir jų didžiulį malonaus čepsėjimo lydimą pasitenkinimą, užvaldantį tuomet, kai savo rankose jie laiko duoną?! Kokius primityviausius laimės suvokimo jausmus galėjau čia patirti! Ką tuomet reiškė juoda riekelė iškeptų miltų! Duona! Išganytojo kūnas! Palaimintas dangaus ir žemės vaisius!
Aš patyriau šį jausmą – jis ir dabar gyvena manyje ir niekuomet manęs neapleis!.. Dabar suprantu kiekvieną gyvą būtybę, kaip ji jaučiasi atsidūrusi skurde arba kai nebeturi ko valgyti. Ar tai būtų kokiame nors rūsyje gyvenanti žiurkė, ar sulysęs inkščiantis šuo, besibastantis iš vieno kampo į kitą.
Šie padarėliai turi ieškoti, šniukštinėti, jie turi surasti, kas suteiktų jiems ramybės. Dėl to ir lenda į angas ir plyšius, nejausdami, kaip jų randuotu kūnu teka kraujas, vedami vienos vienintelės minties apie ėdalą, apie bet ką, kas galėtų numalšinti alkį. Šis troškimas – galinga jėga, šis nepriteklius – baisiausia, ką galima patirti!
Todėl čia, prie Fokšanio esančioje stovykloje, kur badas, atrodo, buvo vienas šio šėtoniško plano tikslų, ėmė griūti vis daugiau kolonų, ant kurių laikosi žmogiškosios vertybės, ir žmogiškumo samprata vis labiau tolo. Vis aiškiau galėjai atskirti grūdus nuo pelų, vis labiau likimas juos atsijojo. Viskas sukosi tik apie maistą. Duona buvo varomoji jėga. Tačiau apie tai išsamiau papasakosiu vėliau. O dabar, mielas skaitytojau, tikriausiai norėtum sužinoti, kaipgi baigėsi ši pirmoji diena.
Atėjus vakarui, buvome sugrūsti į barakus. Tiesą sakant, sugrūdimu to nė nepavadinsi, buvome tiesiog supresuoti ir įstumti į vidų. Viename barake turėjo sutilpti septyni šimtai žmonių, ir jeigu mūsų gyvenimą Doič Brode lyginau su skruzdėlynu, tai šis grūdinys atrodė kaip begalinis skruzdėlynas. Buvome tarsi vienas gniužulas žuvų tinkle! Tarsi kamuolys trūkčiojančio gyvo ėdesio, skirto baisiam demonui, kuris mūsų jau laukė! Viduje apšnerkštos, iš lentų sukaltos būdos buvo įtaisyti triaukščiai lentų gultai.
Iki jų galėjome prasibrauti tik dviem siaurais praėjimais. Ant šitų medinių pastolių visi gulėjo susispaudę – žmogus prie žmogaus, atsigulti patogiau ant nugaros niekaip negalėjai – tik ant kurio nors šono iš anksto susitarus. Taip ir padarėme. Grindys taip pat buvo tirštai nugultos, taigi, jei naktį kažką prispirdavo reikalas susirasti atmatų duobę, kurių čia buvo apstu, prasidėdavo tikras pusiausvyros galimybių išbandymas žengiant tamsoje tarp kūnų ir galvų. Riksmai ir keiksmai tų, kuriuos užgaudavo einantieji savo reikalu, netilo visą naktį.
Aplinkui tvyrojo šleikštus ir slogus prakaito ir smarvės tvaikas, todėl visi laukė ryto, kuriam išaušus bus galima įkvėpti gryno oro ir, svarbiausia, gauti savo porciją sriubos bei duonos. Tai buvo vienintelė galingai mus užvaldžiusi mintis, o visa kita gulė giliausiuose atminties kloduose ir su kiekviena diena vis labiau blėso. Labai retai ir labai iš toli mano sieloje tarsi žaibo blykstė dar suvirpėdavo trumpučiai prisiminimai, tačiau jie man buvo jau nesuvokiami. Mūsų galvose įsiveisęs pelėsis plėtėsi, apimdamas vis didesnius plotus. Visi jausmai atrodė suplėkę, o visas mintis bauginamai užvaldė puvėsis.
Tačiau vieną rytą man nušvito saulė! Toje apdriskusių kareivių minioje sutikau Gerdą! Į stovyklą jis buvo atgabentas dviem dienomis vėliau nei aš. Sunku apsakyti tą džiaugsmą, kurį patyrėme vėl susitikę. Po ilgų derybų ir prašymų pavyko pasiekti, kad būtume paskirti į tą patį būrį. Nuo šiol vėl šalia turėjau žmogų, su kuriuo galėjau artimai bendrauti. Nuo šiol viską ištverti buvo nepalyginti lengviau.
Tačiau kaip tu tada atrodei, Gerdai! Kaip tu pasikeitei per tas kelias dienas! Tu buvai toks nusilpęs ir toks išsekęs, kad bijodamas galvojau apie tai, kas tavęs gali laukti ateityje. O, beje, kur buvo Feliksas? Arba Hanselis? Hanselis atsisveikino su mumis dar Doič Brode. Jis buvo vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriems galbūt pasisekė ir jie iš stovyklos grįžo į tėvynę. Bet ar taip buvo iš tiesų, niekas nežinojo. Argi nepakankamai turėjome patirties, ką reiškia tos „džiugios žinios“? Argi negirdėjome gandų, kad būtent tie, kuriems visi pavydėjo laimingos pabaigos, vėl atsidūrė čia, Fokšanio belaisvių stovykloje? Galbūt jie buvo dar toliau nuo tėvynės nei mes? Ar kas galėjo apie tai žinoti? Ko galėjome tikėtis?
Feliksas tikriausiai jau buvo kažkur Rusijoje, nes jį išvežė anksčiau už mus ir jis jau turėjo būti šioje stovykloje. Tačiau apie jį nieko negirdėjome. Mes taip pat turėjome keliauti toliau, tačiau šįkart likimas buvo maloningas ir mums atvykus į šią vietą tolesnė kelionė į šalį, apie kurią vien pagalvojus atbukusios sielos sudrebėdavo, kol kas buvo sustabdyta.
* * *
Šioje vietoje padariau keleto savaičių pertrauką. Negalėjau tęsti savo pasakojimo, nes kaskart, kai ketindamas tai padaryti paimdavau į rankas pieštuką, mintys staiga imdavo strigti, tarsi viduje kažkas būtų priešinęsis, kad prisiminimai būtų atgaivinti.
Tuomet lioviausi rašęs ir palikau ramybėje savo mintis ir prisiminimus. Kas šiandieną vėl paskatino rašyti, galima pasakyti keliais žodžiais – prieš kelis mėnesius vėl tapau laisvu žmogumi. Ši neapsakoma laimė vėl tapo savaime suprantamu dalyku. Man jau nebereikia, kaip pirmosiomis dienomis, kas dieną, netgi kas valandą vis iš naujo suvokti savo dabartinę būseną. Tai jau nebėra koks nors apsvaigimas ar neapsakoma palaima.
Laisvė tiesiog yra ir jokio ypatingo jos suvokimo nebereikia. Ir vis dėlto ji yra viskas! Viskas! Nerūpestingame gatvės šurmulyje šiandieną sutikau dvi apdriskusias būtybes. Šie žmonės ėjo sunkiai vilkdami kojas ir atrodė taip, tarsi juos būtų užklupusi kokia liga. Abu aplink juosmenį buvo apsiviję virvę, prie kurios kadaravo konservų skardinė. Bet kokie jų veidai! Kokie veidai! Kur aš vėl atsidūriau? Skurdas, alkis, dejonės, vargai – visa tai netikėtai vėl atgijo prieš mano akis!
Aš sustojau ir ranka perbraukiau savo kūną. Ak! Kodėl sustojau? Kodėl paliečiau ranka savo kūną? Kodėl tai dariau? Tuomet įsikandau į pirštą ir bėgte sugrįžau prie tų dviejų vyrų. Pastvėręs abu už rankovių kažką jiems sakiau. Taip! Tie du vyrai buvo vieni iš daugybės kitų mano likimo draugų! Taip! Šie du žmonės sugrįžo iš pragaro ir žvalgydamiesi ieškančiais, bet kartu ir nerimo kupinais žvilgsniais keliavo į savo tėvų namus! Brangieji, ištikimieji mano bendražygiai! Būkit pasveikinti iš visos širdies! Jus matant ir klausantis jūsų pasakojimo, mano širdis plūdo krauju! Ligoti ir paliegę jūs grįžtat iš Uralo ir Sibiro!
Daugelis likimo brolių mirė pakeliui namo, dar daugiau jų vargsta ir kankinasi Rusijos kalnų kasyklose ar akmenų skaldyklose. Atsisveikindamas tylomis paspaudžiau jums rankas. Skubėjau namo – nieko daugiau negalėjau daryti. Kritau ant lovos, plačiai išskleidžiau rankas ir mane svaiginamai užliejo neapsakomai palaimingas laisvės pojūtis!
Kokie nereikšmingi staiga pasirodė tie tūkstančiai mažų kasdienių rūpesčių, kurie jau po truputėlį bandė paimti viršų, kad savo kvaila apgaule užtemdytų dienos šviesą. Dabar šis kirminas bejėgiškai guli ant žemės, o pergalės jausmas mane sugrąžino į laikus, pareikalavusius kur kas daugiau nei paikos dejonės ar tušti plepalai. Kančios, kurias teko patirti stovykloje prie Fokšanio, tarsi baisingos šmėklos vėl iškilo prieš akis. Nors žinau, kad žodžiais neįmanoma jų aprašyti, vis dėlto norėčiau tęsti pasakojimą.
Vėl matau stovyklą, kurios teritoriją juosia tūkstančiai kreivų,gumbuotų kuolų, netvarkingai apraizgytų spygliuota viela. Koks šaltas ir svetimas atrodė šis vaizdas kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą, kai horizonte raudona saulė verkė, kai blyškiai violetinės rūko spalvos pasklisdavo ant sutryptos žemės, kuri buvo mūsų, prakeiktųjų, buveinė. Tad dabar, mielas skaitytojau, pasiklausyk toliau, ką paprastais žodžiais papasakosiu apie šį vargingą gyvenimą.
Nešini skardinėmis dėžutėmis dairėmės ir ieškojome maisto. Virtuvė visuomet būdavo apsupta laukiančiųjų, atliekų duobė – išrausta ir iki dugno išnarstyta. Kur dar ką nors galima buvo surasti? Gal kokią liekaną ar atliekėlę, kokį kopūsto kotą ar jo galiuką? Taip, vis dar buvome žmonės, tačiau mūsų negąsdino nei šiukšlės, nei purvas, jei ten galėjai aptikti maisto. Bet ir čia reikėjo atsargumo, nes spygliuota tvora driekėsi ne tik aplink stovyklą, bet ir per teritoriją, suskirstydama ją į daugybę sektorių. Stovyklos policija tykojo visur!
Šitie išgamos! Šitie išdavikai ir nusikaltėliai! Ir vargas tam, kurį sučiupdavo uždraustoje teritorijoje! Draudimai galiojo viskam – negalėjai pasinaudoti kita atmatų duobe, nei tau priklauso, ar iš šulinio pasisemti gurkšnelio vandens. Mūsų erdvė buvo apribota iki minimumo, viskas, kas už jos ribų, – uždrausta. Gerdas jau pirmomis dienomis patyrė skaudžius rimbo kirčius, kai savavališkai pasivaikščiojo po stovyklos teritoriją.
Netrukus pastebėjau, kad duoną į stovyklą atveždavo atvirose vagonetėse iš kaimynystėje esančios kepyklos. Kasdieną laukiau galimybės, kada būsiu paskirtas į šią komandą. Tuo metu ištikimu mano bendražygiu tapo Francas, buvęs katalikų bažnyčios auklėtinis. Vieną dieną šioje ašarų pakalnėje mums nusišypsojo fortūna, buvome apdovanoti už kantrybę. Mums pavyko! Mes vežėme duoną! Nesuskaičiuojamą daugybę didelių, tvirtų duonos kepalų!
Sergimi iš visų pusių, įžengėme į kepyklos sandėlį. Koks tai buvo reginys! Priblokšti stovėjome priešais ilgas lentynas, ant kurių gulėjo šie gardumynai. Tai buvo kažkas nenusakoma! Tai buvo... Kas tai buvo? Mano skrandis! O, tas mano skrandis! Dabar jis ėmė garsiai ir įsakmiai gurgti. Buvo taip keista. Juk tik pamačiau duoną, o skrandis iš karto ėmėsi darbo – virškinimo procesas prasidėjo. Jis dirbo be jokio tikslo, tuščiai. Tai kėlė skausmą ir norėdamas jį sumažinti turėjau stipriai prispausti kumštį prie pilvo.
Mano žvilgsnis liko įsmeigtas į duonos kepalus. Francas kumštelėjo man į šoną ir vėl grąžino į realybę. Girdėjau balsus, vardijamus skaičius, tačiau vis tiek jaučiausi tarsi apdujęs, tarsi sapnuočiau – taip stipriai apėmė neįprasti pojūčiai, kad blaiviai mąstyti nebegalėjau. Prasidėjo duonos iškrovimo darbai.
Francas kumštelėjo mane dar kartą, tačiau aš mačiau tik duoną, nuo kurios sklindantis kvapas privertė nevalingai kramtyti. Aš vis kramčiau ir kramčiau, bet tai, ką kramčiau, buvo tik duonos kvapas. Tada mano rankose atsirado vienas kepalas, paskui kitas, o aš turėjau juos perduoti toliau. Stovėjau prie konvejerio, mano rankos buvo miltuotos, bet duonos jose nebuvo.
Tačiau Francas, tas gudruolis dvasininkas, išliko blaivaus proto. Jis dėvėjo ilgą, nepaprastai platų paltą, kuris jam visada pagelbėdavo. Buvo apsigobęs juo tarsi didžiule sutana. Magiškų galių turintis gelumbės audeklo drabužis. Staiga Francas pavojingai arti prisispaudė prie lentynų. Aha! Pagalvojau aš ir nustojau kramtyti. Aha! Pagalvojau vėl ir pagaliau galutinai atsitokėjau.
Dar ir šiandien gerai atsimenu, kaip tu, Francai, man merkei akį, taip išduodamas paslaptį apie pavykusį triuką. Ir kaip tu, tarsi dėl šios sėkmės būtumei įgijęs dvigubai daugiau jėgų, triumfuodamas stūmei sunkiai pakrautą vagonetę į stovyklą. Dėl tavo triukų niekas neliko nuskriaustas, nes tai, ką tu laikei paslėpęs po savo ilgu paltu, pateko ten tiesiai iš sandėlio.
Duona, skirta stovyklos belaisviams, liko nepaliesta. Deja, fortūna nebuvo mums iki galo maloninga. Savo šypseną ji mums padovanojo trumpam ir staiga vėl nuo mūsų nusisuko. Ten, kur baigėsi vagonėlio bėgių atšaka, buvome apieškoti. Francas, mano draugas, demaskuotas. Kilo baisus pasipiktinimas! Grėsmingi kaltinimai! Riksmai!
Ir tik instinktų, įgytų ilgai gyvenant tokiame varge, dėka kaltininkui pavyko išnykti iš tų baisingų žvilgsnių akiračio ir taip išvengti bausmės. Kur jis ką tik buvo, liko tik karštas jo kvėpavimas. Sklido alkio kvapas. Tikro alkio, žarnų, vargo kvapas. Kai sutikau Francą, jis buvo visiškai sugniuždytas ir nusiminęs. Per daug buvome tada apsidžiaugę būsima sėkme. Veltui, visiškai veltui dienų dienas laukėme pasaloje, tykodami tinkamo momento. Svajojome apie duoną, šios svajonės virto realybe. Tačiau realybė išnyko. Liko vien kančia.
Kasdieną toliau tyrinėjome stovyklos teritoriją. Vis daugiau gudrybių išmokome, vis sėkmingiau ir saugiau pavykdavo išslysti iš policijos akiračio. Sužinojome, kur virtuvės darbininkai kartais išmesdavo išvirtus arklių kaulus. Nuo šiol šią vietą, paisydami visų atsargumo priemonių, lankėme dažnai. Išmestus kaulus sutrupindavome akmenimis ir išsiurbdavome juose užsilikusius čiulpus. Buvo taip gardu!
Be to, įsivaizdavome, kad taip papildome savo organizmą riebalais, kurių jau seniai nebuvome gavę. Mes buvome šunys, ne, mes buvome vilkai. Graužėme plikus kaulus čepsėdami liežuviais, o iš gerklės sklido godulingi, gargaliuojantys garsai. Vargas tam, kas būtų panorėjęs iš mūsų tuos kaulus išplėšti! Būtume ėmę šnypšti, pulti ir tikriausiai sudraskę į gabalus. Francas buvo nuolatinis mano medžioklių bendražygis.
Atėjus žiemai, kai dienos ėjo vis trumpyn, sugalvojome suktą triuką – rytais, kai sriuba būdavo dalijama dar neišaušus, įsmukdavome į kito būrio eilę. Nepaisant griežtos belaisvių apskaitos ir policijos priežiūros, dažniausiai pavykdavo savo rytinį davinį padvigubinti. Pusę nakties nesumerkdavome akių ir budėdavome, kad jokiu būdu nepražiopsotume pirmosios eilės. Karts nuo karto išlįsdavome iš savo barako, kad galėčiau pagal žvaigždes nustatyti laiką. Kai ta valanda ateidavo, drąsus žaidimas prasidėdavo. Stovėdami svetimoje eilėje dažnai laukdavome visą valandą, rizikuodami būti demaskuoti ir sučiupti!
Siaubingai šaldavome ir drebėdavome, tačiau už tai, kaip tuomet atrodė, būdavo gausiai atlyginta: mūsų konservų dėžutė pripildyta kopūstų sriubos, o su savo būriu gaudavome dar ir antrą porciją. Su Francu daug laiko praleisdavome ir dienomis. Jis buvo trečias mūsų su Gerdu draugijoje.
Kartu patyrėme daug gražių akimirkų, kurių niekuomet nepamiršiu. Atsimenu, vieną vakarą stovėjome atsirėmę į baraką ir po ilgo laiko vėl galvojome apie tai, kas leido užmiršti visą šį vargą ir kančias. Naktis ir žvaigždės, spindinčios danguje nuo pradžių pradžios ir lydinčios žmogų nuo gimimo iki mirties, buvo puiki proga.
Žvaigždės žvelgė į mus tarsi vaikai, ir staiga mes supratome, kad jas pamiršti būtų didelė nuodėmė. Tą valandą į mus žvelgė Dievas. Jo žvilgsnis buvo mįslingas. Jo lūpos tylėjo. Buvo šalta. Tą vakarą mes galvojome apie tėvynę. Paskui grįžome į baraką ir sugulėme ant gultų.
