Dažnas besidomintis Anykščių istorija atranda netikėčiausių faktų ir legendų. Viena iš jų apie Karalienės liūną, kuris stūkso Medžių lajų tako pašonėje.
Pasak senolių, kadaise šis liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo.
Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų.
Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai.
Rašytoja B. Buivydaitė knygoje „Anykščių baladės“ užrašė vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną.
Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Pasak legendos – tai vaidilutė vartosi dugne, vis negali nurimti.
Seniai seniai, prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios – ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linksmosios undinės taškydavusios.
Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė – kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda – tūkstančiai juodų paukščių...
Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę – protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių.
Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams... Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdidžiai pakelta galva.
– Štai dar viena stabmeldė stovi, – ištarė karalienė ir žengė į liūną.
Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys – tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.
Daugiau informacijos rasite čia.
