Prie Vilniaus lenkų statyti bunkeriai turėjo apginti miestą nuo Raudonosios armijos puolimo

Vilniaus savivaldybė tiktai dabar susizgribo, kad nežino, kas yra po Pirmojo pasaulinio karo lenkų inžinierių statytų Antakalnio ir Pūčkorių bunkerių savininkai. Jeigu jie neatsiras iki rugsėjo mėnesio pabaigos, bunkeriai bus pripažinti bešeimininkiais.

Požeminės patalpos Antakalnyje skirtos fortų įguloms ir amunicijai laikyti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Požeminės patalpos Antakalnyje skirtos fortų įguloms ir amunicijai laikyti.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Istorikas Kęstutis Katalynas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Istorikas Kęstutis Katalynas.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 19, 2022, 7:01 AM, atnaujinta May 19, 2022, 1:19 PM

Pastato pripažinimo neturinčiu šeimininko procedūra yra sudėtinga ir kartais trunka metų metus.

Jei šeimininkų neatsiras, bunkeriuose planuojama įkurdinti Vilniaus istorinės rekonstrukcijos klubo narius, pasižadėjusius tvarkyti gynybinius įtvirtinimus ir pritaikyti juos vilniečių poreikiams.

Istorijos mokslų daktaras Kęstutis Katalynas, prieš dešimt metų pradėjęs vesti ekskursijas po Antakalnio ir Pūčkorių bunkerius, teigia, kad vilniečiai iki šiol labai mažai žino apie statinius, turėjusius apginti jų miestą nuo Raudonosios armijos puolimo.

Arba bent jau kuriam laikui sustabdyti.

– Kaip Vilniaus bunkeriai atrodo Europos kontekste? – pasiteiravo „Sostinė“ K.Katalyno.

– Planai XX amžiaus pradžioje apjuosti Vilnių penkiais įtvirtintais rajonais atrodė kaip standartinis to meto Europos šalių planas.

Kiek žinau, tuo metu įtvirtinimų nestatė tik Anglija, nes jai to nereikėjo, Norvegija, nes laikė save neutralia ir buvo įsitikinusi, kad niekas jos nepuls, ir Danija. Žinome, kuo tai Danijai baigėsi, – Vokietija užėmė Daniją per savaitę.

Suomiai, nors ir buvo neutralūs, tvirtai žinojo, kad jei Raudonoji armija juos puls, jos sustabdyti nepavyks, nes jų kariuomenė silpnesnė, todėl pastatė vadinamąją Manerheimo liniją – 136 kilometrų įtvirtinimų juostą nuo Suomijos įlankos iki Ladogos ežero.

Prancūzai tarpukariu buvo įsitikinę, kad reikia pulti ir tik pulti. Bet jie laiku pradėjo statyti Mažino liniją – maždaug 400 kilometrų ilgio ilgalaikių gynybinių įtvirtinimų liniją nuo nuo Vokietijos iki Italijos Alpių ir paaiškėjo, kad tas apkasų karas Vokietijai tapo peiliu, nors dėl Mažino linijos reikšmės nesutariama iki šiol.

– Ar Vilniaus įtvirtinimai būtų sustabdę Raudonosios armijos puolimą?

– Vilniaus įtvirtinimų negalima nė iš tolo lyginti su Manerheimo ar Mažino linijomis.

Vilniaus gynybiniai įtvirtinimai šiame kontekste atrodo labai kukliai. Visas Lenkijos biudžetas irgi atrodė kukliai.

Vilniuje įtvirtinta 3 kilometrų linija iš maždaug 20 kilometrų planuotos pastatyti. 1929 metais prasidėjo ekonominė krizė ir toliau statyti įtvirtinimų Lenkija neturėjo už ką.

Vilniaus įtvirtinimai kainavo 21 milijardą 300 milijonų lenkiškų markių, kurios tuo metu buvo labai nuvertėjusios. Gal prieš statybas buvo tikimasi, kad infliacija taip ilgai netruks.

Tai, kas buvo statoma Vilniuje, – visiškai kita įtvirtinimų koncepcija. Šie įtvirtinimai buvo skirti laimėti laiko. Jei priešas smogs, jį buvo tikimasi ne sustabdyti, o pristabdyti bent porai savaičių, kol bus sukrapštyti ir permesti rezervai.

Tuo metu Manerheimo linija buvo skirta sustabdyti rusus ir nukreipti į šiaurines teritorijas, kur jie patyrė milžiniškų nuostolių, o Mažino linija buvo skirta sustabdyti vokiečius prie sienos.

– Ar šiais laikais dar statomos karinių įtvirtinimų linijos?

– Taip, bet tai – pristabdymo linijos. Pasikeitė karo pobūdis.

Kad priešas artėja, sužinoma akimirksniu, tad tokių apkasų nebereikia.

– Kodėl Vilniaus įtvirtinimai nė karto nebuvo panaudoti?

– 1939 metų rugsėjo 19 dieną, kai į Vilnių įžengė Raudonoji armija, Lenkijos kareivių Vilniuje nebebuvo – visi Rytų Lietuvoje buvę koviniai daliniai buvo mesti prie pasienio ties Lyda ir Gardinu.

– Ar tokie kariniai įtvirtinimai šiuo metu populiarūs?

– Į Mažino liniją rengiamos ekskursijos, o kitose šalyse žmonės apie savo įtvirtinimus žino mažai.

– Ar Vilniaus bunkerius galima apžiūrėti ir savarankiškai?

– Per „Google“ žemėlapį bunkerius galima lengvai rasti.

Bet tokiam maršrutui reikia fizinių jėgų. Nors kelias po bunkerius sudaro vos 7 kilometrus, reikia ropštis per kalvas.

Iš penkių Pavilnio bunkerių du yra skirti stebėti, du – kovai.

Šilo gatvėje esančios penkios slėptuvės skirtos atsargoms saugoti. Nuo jų iki Pūčkorių bunkerių – 4 kilometrai.

Ilgiausias ir įdomiausias objektas yra iš karto už girininkijos.

Visuose objektuose pilna smėlio, nes tunelio angas dengę lentiniai skydai supuvo ir smėlis byra į vidų. Bet tame didžiausiame už girininkijos esančiame bunkeryje smėlio palyginti nedaug, jis sudėtingiausias ir jame įdomu.

Prie atodangos esantis bunkeris šiuo metu gausiai lankomas. Vis dėlto ne į visus objektus įmanoma patekti.

Į statinį prie pat girininkijos geriau nelįsti, ten daug smėlio, tektų šliaužti. Nerekomenduočiau lįsti į bunkerį miške tarp A.Kojelavičiaus ir S.Batoro gatvių – ten labai šlapia, nesaugu ir neestetiška.

Du sandėlius užėmę šikšnosparniai. Jie yra saugomi, ten eiti negalima.

* * *

Datos ir faktai

Vilnius nuolat buvo juosiamas tvirtovėmis

Vilnius, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, buvo apsuptas fortifikacijomis nuo susikūrimo pradžios.

1799 metais Rusijos caras Pavelas I įsakė panaikinti Vilniaus fortifikacijas.

1831 caras Nikolajus I nusprendė Vilniuje statyti naują tvirtovę. Statybos truko 6 metus, po to Vilnius tapo II klasės tvirtove.

1878 m. caras Aleksandras II įsakė sunaikinti Vilniaus tvirtovę. Viskas buvo sugriauta, žemė parduota miestui, šiuo metu nelikę jokių pėdsakų.

1915 metų rugsėjo 18 d. vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė be kovos.

1919 metų rudenį generolo Stanislavo Šeptickio nurodymu buvo pradėta įrenginėti vadinamoji Šeptickio linija, turėjusi apsupti miestą vientisu įtvirtinimų ruožu. Iš medžio ir žemių pastatyti šaudymo apkasai su kulkosvaidžių lizdais. 1921 metais statybos sustabdytos, o netrukus įtvirtinimai išardyti.

1924 m. vasarą Lenkijos kariuomenės užsakymu pradėta amunicijos bunkerių statyba Antakalnyje, Rasose ir Šnipiškėse, baigta 1926–1927 m.

Tai į kalnų šlaitus įlietos požeminės patalpos, skirtos fortų įguloms, štabams, amunicijos, šaudmenų ir ginklų sandėliams. Įtvirtinimai nė karto nebuvo panaudoti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.