Visgi praeitis net pačiomis niūriausiomis valandomis nebuvo tik juoda ir balta. Skaitydami šią knygą, susipažinsite su mirtimi paženklintais, tačiau dėmesį prikaustančiais karo metų įvykiais. Laukia spalvų kupina kelionė, iliustruota 200 nuotraukų.
Matydami spalvotą vaizdą, negalime istorijos laikyti tik faktų rinkiniu. Spalvos skatina ieškoti naujų atspalvių ir išsiaiškinti tiesą, slypinčią už šių kvapą gniaužiančių fotografijų. Empatija ir gailestis tampa gilesni, o siaubas ar pasišlykštėjimas – stipresni.
Nors praėjusio amžiaus pirmoje pusėje žmonijai teko išgyventi net du pasaulinius karus, šios knygos autoriai siūlo į juos pažvelgti kaip į visumą, o laikotarpį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Antrojo pabaigos vadinti tiesiog Ilguoju karu. Tris dešimtmečius žemę vagojo gilūs, drėgni apkasai, jų purve kankinosi ligų kamuojami vyrai, kovojo milžiniškos armijos, ginkluotos naujais pragariškais ginklais.
„Pasaulis liepsnose“ apima ne tik 1914–1918 m. ir 1939–1945 m. karus, bet ir juos paskatinusias tarptautines įtampas, prieštaringas ideologijas, tarpukario pilietinius karus, taip pat įvykius kariavusių šalių vidiniuose frontuose. Istorija chronologiškai pasakojama nuo XX a. pradžios ir Pirmojo pasaulinio konflikto pretekstu tapusio Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymo iki Hirošimos sunaikinimo numetus pirmąją atominę bombą.
Šiuo kūriniu autoriai nesiekia įsprausti aprašytų istorijos epizodų į naujus didingus rėmus. Jie tenori, kad knyga paskatintų visiškai kitu kampu pažvelgti į daugybę kartų perpasakotus atsitikimus ir susimąstyti: „Mums rašant, visame pasaulyje galvas kelia fašizmas, nacionalizmas, populizmas, antisemitizmas, neapykanta, fanatizmas ir rasizmas, vis atviriau vykdoma atskirties, skaldymo bei izoliacijos politika. Gal šios nuotraukos jums primins, kur visa tai mus nuves. Mūsų Žemė labai trapi. Taip lengva ją paversti pelenais.“
Knygą iš anglų kalbos vertė Mindaugas Krankalis.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Aviacijos epocha
Henry Fordui ieškant būdų, kaip paspartinti automobilių amžiaus plėtrą, kiti verslininkai kūrė naujoves žvalgydamiesi į dangų. 1903 m. amerikiečiams broliams Orville’iui ir Wilburui Wrightams atlikus pirmąjį reikšmingą motorinį skrydį, netrukus prasidėjo lėktuvų konstruktorių varžybos. 1908-aisiais laikraščio „Daily Mail“ savininkas lordas Northcliffe’as paskelbė, kad skirs tūkstančio svarų apdovanojimą tam, kuris pirmą kartą sunkesniu už orą skraidomuoju aparatu įveiks Lamanšo sąsiaurį. 1909-ųjų liepos 25 dieną šį neeilinį tikslą pasiekė užsispyrimu garsėjęs prancūzų lakūnas Louis Blériot, ore praleidęs 38 minutes, o visuomenė džiūgavo sulaukusi dar vieno šiuolaikinės epochos žygdarbio.
Dabar lėktuvų gamyba plėtėsi ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose. Tais pačiais metais JAV veikianti bendrovė „Glenn Curtiss’s Manufacturing Company“ pradėjo gaminti orlaivius ir pristatė klasikiniu tapusį modelį „Curtiss Pusher“. Šio tipo trapūs lėktuvai, labiau primenantys triračius su sparnais, statyti iš metalo, brezento, virvių ir medžio, variklį montuojant prie korpuso galo. Jų lakūnų niekas nesaugojo nuo aplinkos poveikio.
Labai greitai karybos ekspertai suvokė naujos technologijos naudą. Šioje 1912 m. darytoje fotografijoje užfiksuotas Thomas DeWittas Millingas, išbandantis JAV sausumos pajėgoms skirtą modelį „Curtiss Pusher“ Koledž Parke, Merilando valstijoje. Beje, šio tipo lėktuvais jau buvo leidžiamasi ant laivų denių ir kylama nuo jų. Tuo metu labai toli, virš Libijos dykumų, Italijos lakūnai vykdė pirmąsias bombardavimo iš orlaivių operacijas.
1917 m. Millingas buvo atsakingas už mokymus, kuriuose JAV sausumos pajėgų pilotai ruošėsi karui Europoje. Praėjo vos daugiau nei dešimtmetis, o aviacija jau susitepė pirmuoju krauju.
Visi šioje nuotraukoje matomi vyrai pasiryžo gyvenimą baigti savižudybe. Jie – karo lakūnai kamikadzės. Šis japonų kalbos žodis reiškia „dieviškasis vėjas“ ir siejamas su 1281 m. kilusiu taifūnu, kuris išgelbėjo Japoniją nuo mongolų laivyno surengtos invazijos. Praėjus šešiems su puse amžiaus, 1944-ųjų rudenį, kontradmirolas Masafumis Arima padėjo pagrindus kamikadzių kultūrai, nukreipdamas pikiruojamąjį bombonešį D4Y į JAV lėktuvnešį. Jis žuvo, bet apgadino priešo laivą. Remiantis šiuo pavyzdžiu, imta propaguoti garbingos savižudybės sampratą. Teigta, kad pasirinkusieji šį kelią tarnauja imperatoriui bei tėvynei. Ramiojo vandenyno karo teatre pradėta dislokuoti kamikadzių divizijas, oficialiai vadintas Tokubetsu Kōgekitai (specialusis šturmo vienetas).
Dažniausiai karo lakūnus kamikadzes rengė vienam tikslui – savo lėktuvu vieną kartą įsirėžti į priešo karo laivą. Jų orlaiviai, prikrauti ardomųjų sprogmenų ir papildomo kuro bakų, virsdavo skraidančiomis bombomis. Lakūnams buvo nurodyta paskutinio smūgio metu rėkti hissatsu! („priešas sunaikintas!“), nes taip jie tariamai pamatysiantys savo mamos veidą.
Kamikadzės pradėjo vykdyti antskrydžius per Leitės įlankos mūšį (1944 m. spalio 23–26 d.), vykstant puolamajai Filipinų operacijai. Spalio 25-ąją japonų pilotai mirtininkai paskandino pirmą JAV karo laivą – lengvąjį lėktuvnešį „USS St. Lo“. Vis dėlto savižudiška taktika nepadėjo Japonijos pajėgoms išplėšti pergalės. Šis mūšis baigėsi dar viena katastrofa japonams. Jie prarado 27 laivus, įskaitant paskutinius keturis veikiančius lėktuvnešius. O štai kamikadzių antpuoliai tik prasidėjo. 1945 m. lakūnai mirtininkai nukreipdavo vadinamuosius sakuros žiedus – reaktyvines torpedas.
