Anais laikais miesteliuose būdavo viešosios pirtys, penktadieniais prausdavosi moterys, šeštadieniais vyrai, o gal atvirkščiai, viskas vis labiau grimzta į mitologinį ūką, kurį nerūpestingai vadiname praeitimi arba atmintimi, bet iš tiesų niekas tvirtai nežino, kokie ryšiai mus sieja su praeitimi, atmintimi, su mūsų pasąmone, instinktais, baimėmis ir prietarais, ar informacija saugoma smegenų kataloguose kaip detaliai suformuotos bylos, ar tai vaizduotės voras numezga sąsajų voratinklį, į kurį mes patys galiausiai patenkame ir blaškomės jame iki gyvenimo pabaigos, nežinau, pirtis buvo didelė patalpa, kurios pasieniais sustatyti suolai, ir dar buvo vienas suolas viduryje, ten niekas nenorėjo sėdėti, nes tuomet visa pirtis žiūri į tave besiprausiantį, o jeigu esi prie sienos, jautiesi saugesnis, ir žiūri į tuos, kurie sėdi viduryje ant suolo ir jaučiasi nejaukiai, vanduo tekėdavo iš dviejų čiaupų, karštas ir šaltas, reikėdavo stovėti su skardiniu dubeniu rankose eilėje prie vandens, eilė niekada nesibaigdavo, nes pirmas dubuo skirtas praustis su muilu, antras muilui nuplauti, trečias skalavimui, žmonės anais laikais buvo baisūs, apžėlę, milžiniškais kojų nagais, kai stovėdavo prie vandens, atrodydavo, kad stovi eilėje į dujų kamerą, dar buvo patalpa, vadinama garine, ten visi pirmiausia ir eidavo, užsiimdavo vietą pagrindinėje patalpoje, – prisipila vandens į dubenį, pastato ant suolo, šalia padeda muilą, šampūną, jeigu turi, plaušinę, – ir eina į garinę, kad išprakaituotų, ten buvo pakopų sistema, turbūt septynios pakopos, ant viršutinės nuolatos kiūtodavo vietinis rusas, jų miestelyje nemažai, persikraustė iš Slabados, rusai mėgo pertis, talžydavo save vantomis ir šaukdavo iš pasitenkinimo, retkarčiais kas nors iš vyrų praverdavo aukštos krosnies duris ir šliukštelėdavo pusę dubens ant įkaitusių akmenų, ir krosnis išspjaudavo karštą pliūpsnį baltų tirštų garų ir visi, sėdintys ant pakopų, stverdavosi ausų, tik rusas nesistverdavo, nes jis su ausine kepure, tik talžydavo save beržine vanta ir šaukdavo senąja graikų kalba: blet, kak chorošo!
Aš daugelį tų žmonių, tų nuogų personažų mačiau ir bažnyčioje, tai buvo kitoks apsivalymo ritualas, bažnyčioje visi su drabužiais, Roma ir Konstantinopolis pamažu aprengė žmones, aprengė šventuosius, išskerdė Olimpo dievus, ir bažnyčioje, krikščionių katalikų bažnyčioje, kunigas buvo panašus į perlų žvejį, kuris traukia iš žmogaus gelmių jo sielos kriauklę ir, mosuodamas kruvino kryžiaus ašmenimis, mėgina iš jos išlupti atgailos perlą.
Aprūdijęs, bet vis dar gyvas konfliktas seka mūsų pėdsakais, – senieji graikai, kurie nemanė, kad kūną ir dvasią reikia atskirti, ir krikščionybė, kuri įvarė pleištą mūsų natūralioje prigimtyje, liepė gėdytis purvino kūno, rūpintis tik nemirtingos sielos išganymu, įvarė į paširdžius deginantį kaltės jausmą dėl Adomo ir Ievos prarastos pirmapradžio šventumo malonės, nors dabar viskas apsivertė, susimaišė, kraujas su muilu, muilas su seilėmis, ir neša mus drumzlinas kruvinų pamuilių srautas į juodąją skylę, į džiaugsmą didelį, kurio nėra.
